Tarnina, dar vadinama dygliąja slyva (lot. Prunus spinosa), yra Europoje natūraliai paplitęs krūmas, vis dažniau pasirenkamas sklypų riboms žymėti. Pavasarį ji gausiai pražysta baltais žiedais, o rudenį subrandina tamsius, nedidelius vaisius, kurie praverčia ir sode, ir virtuvėje.
Tankūs, dyglėti ūgliai sudaro tvirtą, sunkiai praeinamą barjerą, todėl tarnina tinka ten, kur norisi daugiau privatumo ir mažiau vėjo. Toks gyvatvorės tipo želdinys taip pat svarbus biologinei įvairovei, nes suteikia slėptuvių paukščiams ir pritraukia apdulkintojus ankstyvą pavasarį.
Kur tarnina auga geriausiai?
Nors tarnina laikoma nereiklia, jai svarbu parinkti vietą, įvertinant stipriai plintančią šaknų sistemą ir atžalas. Geriausiai ji auga saulėtoje vietoje, tačiau pakelia ir prastesnes, net akmenuotas ar lengvesnes dirvas, jei jos yra laidžios vandeniui.
Praktikoje tarnina gerai ištveria sausrą, todėl tinka sklypams, kuriuose laistymas nėra patogus. Vis dėlto pirmus metus po pasodinimo, ypač ilgai užsitęsus sausrai, papildomas laistymas padeda greičiau įsitvirtinti.
Kaip teisingai sodinti gyvatvorę?
Atvirų šaknų sodinukus patogiausia sodinti rudenį, o augalus vazonuose galima sodinti tiek pavasarį, tiek rudenį. Duobė turėtų būti tokio dydžio, kad šaknys nebūtų suspaustos, o prieš sodinant verta apžiūrėti, ar nėra pažeistų, pūvančių šaknų dalių.
Sodinant galima įmaišyti organinių medžiagų, pavyzdžiui, komposto, o pasodinus – gerai palieti. Norint greitesnio ir tankesnio efekto, praktikoje dažnai sodinama maždaug po du krūmus vienam metrui, tačiau tikslus atstumas priklauso nuo norimo tankumo ir formavimo plano.
Priežiūra, genėjimas ir atžalos
Tarnina nereikalauja sudėtingos priežiūros, tačiau gyvatvorei būtinas reguliarus genėjimas. Pagrindinis genėjimas dažniausiai atliekamas prieš vegetacijos pradžią, o vasaros pabaigoje pakoreguojamas naujas prieaugis ir pašalinamos pažeistos šakos.
Jaunus krūmus po pasodinimo naudinga patrumpinti, kad jie greičiau šakotųsi ir tankėtų. Formuojant gyvatvorę rekomenduojama išlaikyti platesnę apačią nei viršų, o kas kelerius metus atjauninti pašalinant dalį seniausių ūglių.
Didžiausia praktinė užduotis – kontroliuoti šaknines atžalas, nes neprižiūrima tarnina gali greitai plisti į veją ar daržo zoną. Padeda nuoseklus atžalų šalinimas, reguliariai pjaunama žolė aplink krūmus, o esant poreikiui – šaknų barjerai sodinimo metu.
Tarninos vaisiai dažniausiai būna aitroki, todėl jie neretai renkami po pirmųjų šalnų arba prieš tai trumpai pašaldomi, kad skonis taptų švelnesnis. Iš jų gaminamos uogienės, sultys ar kiti konservuoti gaminiai, o dalį derliaus noriai lesa paukščiai, ypač rudenį.
Leave a Reply