Mokslininkų komanda sukūrė 1 000 metų trukmės simuliacijų modelį, kuriuo bandė įvertinti, kokiomis sąlygomis technologinė civilizacija išlieka stabili, o kada patiria nuosmukį. Tyrime nagrinėta 10 skirtingų ateities scenarijų, besiskiriančių valdymu, išteklių prieinamumu ir visuomenės atsparumu.
Darbas siejamas ir su vadinamuoju Fermio paradoksu: jei Visatoje turėtų būti daug civilizacijų, kodėl nematome jų signalų. Tyrėjai pabrėžia, kad net jei technologijos atsiranda, civilizacijos gali būti trumpalaikės arba didelę laiko dalį praleisti technologinėje tyloje po sukrėtimų.
Kaip vyko simuliacijos
Kiekvienam scenarijui atlikta po 200 modeliuotų bandymų, o rezultatus lėmė du pagrindiniai veiksniai: kaip greitai išeikvojami ištekliai ir kiek jų pavyksta atkurti po krizių. Simuliacijose civilizacija augo, kol ištekliai seko arba ją ištikdavo atsitiktinai sugeneruotas egzistencinis sukrėtimas.
Po žlugimo dalis scenarijų numatė atsigavimą, tačiau jis priklausė nuo to, kiek išliko infrastruktūros, žinių ir resursų. Tyrėjai naudojo sąvoką, apibūdinančią, kokią laiko dalį civilizacija išlieka technologiškai aktyvi, tai yra pajėgi kurti aptinkamus signalus ir sudėtingas sistemas.
Du scenarijai beveik nežlugo
Modelis parodė didelę rezultatų amplitudę: nuo maždaug 38 proc. technologinio aktyvumo iki beveik nuolatinio veikimo. Du scenarijai, apibūdinami kaip stabilūs ir labiau subalansuoti, per visą simuliuotą laikotarpį išvengė žlugimo.
Vis dėlto daugumoje scenarijų žlugimai kartojosi nuolat, tačiau tai ne visada reiškė visišką pabaigą. Kai kuriais atvejais civilizacija patirdavo nuosmukį, atsistatydavo ir vėl augdavo, o toks cikliškumas, kaip teigiama, gali paaiškinti, kodėl kosmose gali būti tiek daug tylos.
Ką tai sako apie mūsų ateitį
Tyrėjų teigimu, mažos išteklių vartojimo greičio korekcijos ties kritinėmis ribomis gali lemti neproporcingai didelį atsparumo šuolį. Praktinė išvada paprasta: kuo mažiau agresyviai vartojami resursai ir kuo daugiau jų išsaugoma ateities atsigavimui, tuo didesnė tikimybė išvengti ilgalaikio nuosmukio.
Modelyje akcentuojamas ir žinių bei infrastruktūros išsaugojimas, nes būtent tai pagreitina atstatymą po katastrofų. Kaip pavyzdys dažnai minimos ilgalaikio išsaugojimo iniciatyvos, tokios kaip Svalbardo pasaulinė sėklų saugykla, kuri skirta apsaugoti biologinę įvairovę ekstremalių sukrėtimų atvejais.
Kartu pabrėžiama, kad tai nėra konkreti žmonijos ateities prognozė. Tyrimas paremtas supaprastintomis prielaidomis, o pats darbas pateiktas kaip išankstinė publikacija, todėl jo išvados gali kisti po recenzavimo ir tolesnių patikslinimų.
Tačiau autoriai išskiria aiškią kryptį: ilgalaikis stabilumas labiausiai priklauso nuo gebėjimo pristabdyti išteklių alinimą, stiprinti sistemų atsparumą ir kurti mechanizmus, kurie leistų visuomenei greičiau atsigauti po neišvengiamų krizių, įskaitant technologines avarijas ar klimato sukeltus sukrėtimus.
Leave a Reply