Ukrainos Polesėje, Rivnės srityje, tyrėjai per išvyką į Nobelio nacionalinį gamtos parką aptiko kelias įdomias grybų rūšis, tarp jų – itin retą Tomsono pliučių (Pluteus thomsonii). Apie radinius socialiniuose tinkluose pranešė mikologija besidomintis tyrėjas Mykola Prydiukas.
Jo teigimu, dalies rastų grybų jis anksčiau nebuvo matęs gyvai, o surinkti pavyzdžiai dar bus tikslinami. Ši praktika įprasta mikologijoje: net ir patyrę specialistai, ypač radę retas ar panašias tarpusavyje rūšis, identifikaciją patvirtina pagal požymių visumą ir, jei reikia, mikroskopiškai.
„Išvyka pavyko puikiai, surinkau daug įdomių pavyzdžių. Kai kuriuos pateikiu žemiau, bet didesnė dalis dar laukia nustatymo“, – sakė Mykola Prydiukas.
Tyrėjas nurodė, kad Tomsono pliučių per savo praktiką aptiko tik trečią kartą. Būtent šio grybo nuotraukos patraukė dėmesį dėl būdingo, tarsi tinklelį sudarančio reljefo kepurėlės centre, kuris laikomas vienu svarbiausių atpažinimo požymių.
Kas išskiria Tomsono pliučių?
Tomsono pliučius (Pluteus thomsonii) priskiriamas pliučių (Pluteus) genčiai ir dažniausiai apibūdinamas kaip neturintis maistinės vertės grybas. Tai smulki rūšis: kepurėlės skersmuo paprastai siekia apie 1–3 centimetrus, o forma augant kinta nuo išgaubtos iki labiau išsiskleidusios.
Rūšį išduoda kepurėlės paviršius: centre dažnai matyti radialinės raukšlės ir gyslelės, sudarančios aiškų, reljefinį tinklinį raštą. Spalva gali varijuoti nuo tamsiai rudos iki tabako rudos, o link kraštų dažnai šviesėja.
Kaip ir daugeliui pliučių, šiai rūšiai būdingas plokštelių spalvos kitimas: jos iš pradžių šviesios, o bręstant sporoms įgauna rausvą atspalvį. Sporų milteliai taip pat rožiniai, o kotas paprastai plonas, šviesus ar pilkšvas, su pluoštiškomis, šilkinėmis juostomis.
Kiti užfiksuoti radiniai
Be Tomsono pliučiaus, M. Prydiukas skelbė aptikęs ir kitų rūšių, tarp jų – oranžiškai raukšlėtąjį pliučių (Pluteus aurantiorugosus), kurį jis pabrėžė sutikęs pirmą kartą. Šis grybas išsiskiria ryškesniais oranžiniais ar oranžiškai raudonais tonais ir taip pat laikomas nedažnai aptinkamu.
Nuotraukose buvo matyti ir valgomų rūšių pavyzdžiai, tarp jų baravykai bei kiti miško grybai. Tyrėjas atkreipė dėmesį ir į įspūdingo dydžio egzempliorių, kuris, jo vertinimu, dydžiu prilygo baravykui.
Taip pat pranešta apie parazitinį smėlinuką (Pseudoboletus parasiticus), kuris auga parazituodamas ant skleroderma genties grybų. Ši rūšis kai kuriose šalyse laikoma saugotina, nes aptinkama retai ir yra glaudžiai susijusi su šeimininko grybų paplitimu.
Kodėl tokie radiniai svarbūs?
Retų grybų fiksavimas saugomose teritorijose svarbus ne vien dėl įdomumo. Tokie duomenys padeda tikslinti rūšių paplitimo žemėlapius, vertinti buveinių būklę ir stebėti, kaip įvairovę veikia miškų tvarkymas, klimato kaita ir invazinės rūšys.
Specialistai taip pat primena, kad vien nuotraukos ne visada užtenka patikimai identifikacijai, o ypač tai aktualu renkant grybus maistui. Net patyrusiam grybautojui saugiausia vadovautis aiškia taisykle: jei kyla bent menkiausia abejonė dėl rūšies, tokio grybo nevalgyti.
Leave a Reply