Lenkijoje augant atlyginimams vis labiau didėja ir privalomų įmokų našta: socialinio draudimo, sveikatos bei tikslinių fondų finansavimas iš darbuotojų ir darbdavių kišenės artėja prie rekordų. Pagal viešai aptariamus biudžeto ir sveikatos sistemos planų skaičiavimus, bendra privalomų įmokų suma gali viršyti 660 mlrd. zlotų, o tai yra apie 155 mlrd. eurų.
Šis mastas svarbus ne tik fiskaline prasme. Kaip pabrėžia Lenkijos verslo žiniasklaida, privalomos įmokos kai kuriais vertinimais jau gali prilygti ar net viršyti klasikinius valstybės biudžeto mokesčių surinkimus, todėl diskusija apie gyventojų pajamų mokestį ne visada atspindi realų darbo apmokestinimą.
Kiek tenka vienam dirbančiajam?
Skaičiuojant supaprastintai, įmokų naštą padalijus iš dirbančiųjų skaičiaus, vidurkis siekia apie 38 500 zlotų per metus, tai yra maždaug 9 000 eurų. Mėnesio pjūvyje tai sudaro apie 3 208 zlotus, arba maždaug 750 eurų per mėnesį.
Tačiau toks vidurkis, kaip pažymima, nebūtinai tiksliai atspindi kiekvieno dirbančiojo situaciją. Žemdirbių įmokos Lenkijoje yra gerokai mažesnės nei samdomų darbuotojų, todėl, vertinant tik darbuotojus ir savarankiškai dirbančius, metinė suma gali būti dar didesnė ir priartėti prie 41 500 zlotų, tai yra maždaug 9 700 eurų per metus.
Kodėl žmonėms sunku suprasti naštą?
Ekspertai atkreipia dėmesį, kad problema slypi ne vien skaičiuose, o struktūroje. Mokesčiai ir įmokos yra išskaidyti į daug skirtingų krepšelių, todėl visuomenei sudėtinga greitai atsakyti, kiek tiksliai pinigų atiduodama valstybei ir kokioms funkcijoms jie galiausiai panaudojami.
„Didžiausia problema ta, kad dabartinė mokesčių ir įmokų struktūra yra praeities paminklas, o ne skaidri informacija apie tai, kiek kas moka ir ką už tai gauna“, – sakė Grant Thornton vyriausiasis ekonomistas Marcin Mrowiec.
Jo teigimu, skaidrumo trūksta tiek individualiu, tiek bendru lygmeniu. Pavyzdžiui, sveikatos įmoka gali būti mokama skirtinga apimtimi, tačiau teisė į bazines paslaugas išlieka panaši, o apibendrintų duomenų apie tai, kurios gyventojų grupės kiek sumoka ir kiek pasinaudoja valstybės paslaugomis, viešojoje erdvėje dažnai stinga.
Lenkijoje tuo pat metu tęsiasi politinės diskusijos dėl pajamų mokesčio ribų ir neapmokestinamojo minimumo, tačiau augančios privalomos įmokos vis dažniau įvardijamos kaip atskiras veiksnys, lemiantis realią darbo kainą. Ekonomistai pabrėžia, kad be aiškesnio visos sistemos vaizdo visuomenei sunku vertinti, ar našta pasiskirsto teisingai ir ar viešosios paslaugos atitinka sumokamas sumas.
Leave a Reply