Italijoje, Lacijaus regione esančiame Mezzano ežere povandeniniai archeologai aptiko dar vieną bronzos amžiaus kardą. Radinys rastas pietinėje ežero pakrantėje, menkiau tyrinėtoje zonoje, o jo būklė, specialistų teigimu, išlikusi neįprastai gera.
Archeologai kardą priskyrė vadinamajam spada a lingua da presa tipui, išsiskiriančiam būdinga rankenos konstrukcija. Greta ginklo aptikta ir daugiau radinių: keramikos indų, bronzinių dirbinių, tarp jų skustuvas ir kirvis, leidžiantys tiksliau datuoti bei suprasti radimvietės paskirtį.
Mezzano ežero dugne slypi didelės palafitinės gyvenvietės, statytos ant medinių polių, liekanos. Tokios gyvenvietės šiame regione gyvavo bronzos amžiuje, maždaug tarp 1700 ir 1150 metų prieš Kristų, o pats objektas plačiau išryškėjo dar XX amžiaus septintajame dešimtmetyje.
Naujesni sistemingi povandeniniai tyrimai leido užfiksuoti daugiau kaip 600 medinių polių, esančių maždaug 2,5–10 metrų gylyje. Taip pat iškelta per 25 bronzinius dirbinius: kirvių, iečių antgalių, segių, žiedų, smeigtukų ir ypač gerai išsilaikęs pjautuvas.
Dalies radinių pobūdis kelia prielaidą, kad gyvenvietės gyventojai galėjo užsiimti metalo apdirbimu. Tyrėjai mini ir bronzinių lydinių ruošinių fragmentus, kurie dažnai siejami su amatų veikla ir žaliavos kaupimu.
Ypatingą dėmesį traukia tai, kad naujausias kardas jau yra trečiasis, aptiktas toje pačioje teritorijoje. Ankstesni du taip pat buvo gerai išsilaikę, o vienas jų, kaip nustatyta, galėjo būti nepakankamai užgrūdintas, todėl spėta, kad tai galėjo būti ne kovai skirtas, o simbolinis ar ritualinis daiktas.
Vis dėlto mokslininkai neatmeta ir paprastesnio paaiškinimo: dalis daiktų per šimtmečius galėjo nukristi nuo medinių konstrukcijų į vandenį. Ežero vandens lygis per maždaug 600 metų gyvenvietės gyvavimo laikotarpį kito, o kai kurie mediniai elementai turi gaisro pėdsakų, todėl daiktai galėjo patekti į dugno sluoksnius ir vėliau pasislinkti.
Kita vertus, vienoje vietoje susitelkę ginklai kelia klausimų, ar bent dalis jų nebuvo sąmoningai palikta vandenyje. Tokia praktika bronzos amžiuje Europoje žinoma ir kituose regionuose, tačiau dėl naujausio Mezzano radinio kol kas per anksti daryti galutines išvadas.
Mezzano ežeras archeologams vertingas ne vien dėl metalo dirbinių. Deguonies stokojančios dugno sąlygos padėjo išlikti keramikai, medienai, gyvūnų liekanoms ir kasdienybės objektams, pavyzdžiui, akmenims, naudotiems grūdams malti, todėl tyrėjai gali detaliau atkurti bendruomenės gyvenimą prieš kelis tūkstančius metų.
Leave a Reply