Vienkryptė gatvė pati savaime nereiškia, kad atbuline eiga važiuoti draudžiama. Kelių eismo taisyklėse atbulinės eigos manevrui numatytos bendros sąlygos, o vienkryptis eismas nėra įvardytas kaip absoliutus draudimas.
Vis dėlto tai nereiškia, kad vienkryptėje galima „atsitraukti“ kiek tik norisi. Atbulomis leidžiama važiuoti tik tiek, kiek būtina manevrui, nuolat kontroliuojant situaciją ir ne keliant pavojaus kitiems eismo dalyviams.
Svarbu atskirti du veiksmus: važiavimą atbuline eiga ir apsisukimą. Apsisukti vienkryptėje gatvėje draudžiama, nes tai laikoma manevru, prieštaraujančiu nustatytai eismo krypčiai.
Kur atbulomis važiuoti draudžiama
Yra vietų, kur atbulinė eiga draudžiama nepriklausomai nuo to, ar gatvė vienkryptė. Tokiais atvejais pažeidimas fiksuojamas būtent dėl vietos, o ne dėl vienkrypčio eismo.
Atbulomis negalima važiuoti tuneliuose, ant tiltų ir viadukų, taip pat automagistralėse ir greitkeliuose. Praktikoje tai reiškia, kad praleidus išvažiavimą net ir kelių metrų „grįžimas“ atbulomis tampa šiurkščiu pažeidimu.
Kada gresia bauda
Pats teisingai atliktas atbulinės eigos manevras įprastoje vienkryptėje gatvėje nėra automatinis pagrindas skirti baudą. Problemos prasideda tada, kai vairuotojas nevykdo pareigos elgtis ypač atsargiai ir netrukdyti kitiems.
Bauda gali grėsti, jei atbulomis važiuojama neįsitikinus, kad tai saugu, nepraleidžiami kiti eismo dalyviai, priverčiama kitą vairuotoją staigiai stabdyti, sukeliama grėsmė pėsčiajam ar įvyksta avarinė situacija.
Atliekant šį manevrą pareiga užtikrinti saugumą tenka būtent tam, kas važiuoja atbulomis. Vairuotojas negali tikėtis, kad kiti sustos vien todėl, jog pamatė atbulinės eigos žibintus.
Kas svarbu po eismo įvykio
Jei vienkryptėje gatvėje įvyksta susidūrimas manevruojant atbulomis, kaltė ne visada nustatoma vien pagal faktą, kad automobilis judėjo atgal. Vertinamos visos aplinkybės: automobilių padėtys, matomumas, greitis, vairuotojų veiksmai, liudytojų parodymai ar vaizdo įrašai.
Dažniausia situacija – vienas automobilis važiuoja leistina kryptimi, o kitas pradeda atbulomis riedėti į jo judėjimo trajektoriją. Tokiu atveju atbulomis važiavusio vairuotojo padėtis paprastai būna sudėtingesnė, nes jis privalo duoti kelią.
Kita vertus, pirmumas nesuteikia teisės ignoruoti akivaizdaus pavojaus. Jei kitas vairuotojas matė pavojingą manevrą ir, turėdamas realią galimybę sureaguoti, vis tiek pasirinko nerizikingai nesulėtinti ar nepasitraukti, atsakomybė kai kuriais atvejais gali būti vertinama kaip pasidalijama.
Leave a Reply