Mitas griūva? Šveicarų tyrimas parodė, ar šuo iš tiesų daro mus laimingesnius

Ar augintinis tikrai gerina savijautą?

Mintis, kad šuo automatiškai mažina vienatvę ir gerina psichologinę savijautą, jau seniai tapo kone aksioma. Vis dėlto naujesni tyrimai rodo, kad ryšys nėra toks paprastas: svarbu ne tik tai, ar žmogus turi šunį, bet ir aplinkybės, santykio kokybė bei kasdieniai įpročiai.

2026 metais žurnale „PLOS One“ paskelbta Šveicarijoje atlikta analizė rėmėsi 2021 metais vykdyta reprezentatyvia suaugusiųjų apklausa. Tyrėjai įvertino 2 328 respondentų atsakymus, lygindami tuos, kurie gyvena su gyvūnu ar turi reguliarų kontaktą, ir tuos, kurie augintinių neturi.

Rezultatai nustebino: universalaus efekto nerado

Tyrime vertinta savijauta, pasitenkinimas gyvenimu, vienatvės jausmas, psichologinis gerbūvis, taip pat sveikatos būklės savivertė ir naudojimasis sveikatos priežiūros paslaugomis. Į analizę įtraukti ir tokie veiksniai kaip amžius, lytis, išsilavinimas, pajamos bei gyvenamoji vieta.

Pagrindinė išvada daugeliui gali pasirodyti netikėta: gyvūnus auginę ar su jais reguliariai bendravę žmonės statistiškai nepasirodė nei laimingesni, nei mažiau vieniši. Taip pat nenustatyta, kad jie rečiau kreiptųsi į gydytojus ar jaustų didesnį socialinį palaikymą iš kitų žmonių.

Tyrėjai užfiksavo tik labai nedidelius skirtumus: su augintiniu gyvenę respondentai savo sveikatą vertino menkai prasčiau, o kai kurie nesveiki įpročiai pasitaikė kiek dažniau. Vis dėlto šie skirtumai buvo tokie maži, kad iš jų sunku daryti išvadą apie neigiamą augintinių poveikį.

Kodėl atsakymas nėra vienareikšmis?

Šis Šveicarijos tyrimas buvo momentinis, todėl jis parodo situaciją konkrečiu laikotarpiu, bet neatsako į priežasties ir pasekmės klausimą. Gali būti, kad dalis žmonių augintinį įsigyja būtent tada, kai jau jaučiasi vienišesni ar patiria sunkesnį emocinį etapą, o ne atvirkščiai.

Svarbi ir 2021 metų aplinka, kai daugelio kasdienybę dar veikė pandemijos padariniai. Tuo metu socialiniai ryšiai, darbas ir laisvalaikis dažnai atrodė kitaip nei įprastais metais, o tai galėjo pakeisti ir tai, kaip žmonės vertina savo savijautą bei ryšius.

Analizėje taip pat matyti, kad gyvūnus turėjusi grupė vidutiniškai buvo jaunesnė, joje buvo daugiau moterų ir dažniau gyvenančių kaimiškose vietovėse. Tokie skirtumai savaime gali lemti kitokį savijautos foną, todėl vien pagal turimą augintinį daryti apibendrinimų nepakanka.

Ką rodo kiti tyrimai: nauda gali slypėti detalėse

Mokslinėje literatūroje galima rasti ir optimistiškesnių rezultatų, tačiau jie dažnai paremti stebėjimo tyrimais, kurie negali patikimai įrodyti priežastinio ryšio. Pavyzdžiui, metaanalizė, apėmusi kelių dešimtmečių duomenis, yra siejusi šuns turėjimą su mažesne bendro mirtingumo rizika, tačiau tokie rezultatai gali atspindėti ir tai, kad šuns šeimininkai iš anksto yra aktyvesni.

Yra ir tyrimų, kurie stebi pokyčius prieš ir po šuns atsiradimo namuose. Australijoje atliktas kelių mėnesių stebėjimas su nedidele dalyvių grupe parodė, kad daliai žmonių po šuns įsigijimo vienatvės jausmas sumažėjo, tačiau imtis buvo per maža, o dalyviai nebuvo atrinkti atsitiktinai.

Vis dažniau pabrėžiama, kad svarbiausia gali būti ne pats faktas, jog žmogus turi šunį, o tai, kaip klostosi kasdienė rutina. Šuo gali paskatinti daugiau judėti, laikytis režimo, dažniau išeiti į lauką ir lengviau užmegzti trumpus pokalbius, kurie ilgainiui perauga į pažintis.

Ryšys abipusis: šuo gali būti ir resursas, ir stresas

Naujesnės krypties tyrimai rodo, kad žmogaus savijauta gali stipriai priklausyti nuo šuns elgesio ir sveikatos. Jei augintinis turi nerimo ar agresijos požymių, serga, o šeimininkas jaučia, kad nepajėgia patenkinti jo poreikių, ryšys gali tapti nuolatinio streso šaltiniu.

Kartu šuo neretai veikia kaip socialinis katalizatorius: jis sukuria progų užkalbinti kaimyną ar kitą šunų šeimininką, o tai kai kuriems žmonėms yra realus kelias į didesnį bendruomeniškumą. Tačiau trumpas pokalbis dar nebūtinai reiškia stiprų socialinį tinklą, todėl skirtinguose tyrimuose rezultatai gali skirtis.

Apibendrinant, mokslas vis aiškiau sako: nėra universalaus atsakymo, kad šuo būtinai padarys laimingesnį kiekvieną. Daug ką lemia kontekstas, santykio kokybė, šeimininko lūkesčiai ir kasdieniai įsipareigojimai, o ne vien augintinio buvimas namuose.

Prieš priimant sprendimą auginti šunį verta savęs paklausti ne tik ar jis pagerins savijautą, bet ir ar turėsite laiko pasivaikščiojimams, dresūrai, veterinarinei priežiūrai ir ramiam buvimui kartu. Būtent šiose detalėse dažniausiai ir slypi realus poveikis kasdieniam gyvenimui.