Australijos Flinderso kalnų regione esanti Mount Painter kasykla ilgą laiką buvo laikoma vieta, kur urano ir retųjų žemių elementų atliekos aridiniame klimate išlieka stabilios ir menkai juda. Tačiau nauji mėginių tyrimai rodo, kad kasybos atliekų krūvose vyksta procesai, galintys pakeisti šį vertinimą.
Mokslininkai, ištyrę vadinamąsias kasybos atliekas (tailings) Mount Painter teritorijoje, nustatė, kad potencialiai pavojingi mineralai kaupiasi viršutiniame maždaug 10 centimetrų sluoksnyje didesnėmis, nei tikėtasi, koncentracijomis. Atliekos, kaip manoma, buvo paliktos beveik nepaliestos daugiau nei 80 metų.
Kas, anot tyrėjų, vyksta atliekose
Tyrimą paskelbusi komanda teigia, kad pagrindinis „variklis“ gali būti dirvožemio mikrobai. Jie, pasak autorių, gali ardyti iš pažiūros stabilius mineralus ir mobilizuoti elementus, įskaitant uraną, paversdami juos smulkiomis polimetalinėmis nanodalelėmis.
Tokios dalelės gali elgtis kaip koloidai, lengviau pasklindantys aplinkoje nei netirpūs mineralai. Tai ypač aktualu pusiau sausringose vietovėse, kur didžioji dalis kritulių iškrenta staigių vasaros liūčių metu, o paviršinis nuotėkis gali išnešioti smulkias daleles didesniais atstumais.
„Tradiciškai manėme, kad sausringose teritorijose šie metalai gamtoje yra saugiai „užrakinti“, tačiau mikroskopiniai organizmai parodo, kad tai ne visada tiesa“, – sakė geochemikas Joël Brugger.
Tyrėjai pabrėžia, kad dar reikės papildomų darbų, jog būtų galutinai patvirtinta tiesioginė mikrobų įtaka stebimiems pokyčiams. Vis dėlto, jų vertinimu, alternatyvių paaiškinimų šiuo metu yra nedaug.
Kuo tai svarbu žmonėms ir aplinkai
Uranas yra radioaktyvus ir toksiškas elementas, o ilgalaikis jo junginių patekimas į aplinką gali kelti riziką tiek ekosistemoms, tiek žmonėms. Pavojus didėja, jei dalelės patenka į dulkes, vandenį ar nuosėdas, nes tuomet didėja tikimybė, kad jos bus įkvepiamos arba pateks į organizmą per užterštą vandenį.
Mount Painter kasykla buvo uždaryta 1965 metais, o teritorija vėliau įtraukta į Arkaroola Wilderness Sanctuary. Vis dėlto nauji duomenys rodo, kad net ir nutraukus gavybą radioaktyvių atliekų elgsena gali keistis, o poveikis gali išryškėti po dešimtmečių.
Augant gavybai, auga ir atliekų problema
Tyrėjai šį atvejį sieja su platesne pasauline tendencija: spartėjant energetikos transformacijai ir transporto elektrifikacijai, didėja kritinių žaliavų poreikis, o kartu auga ir kasybos atliekų apimtys. Be to, prastėjant rūdos kokybei, tam pačiam metalų kiekiui išgauti paprastai tenka perkelti ir apdoroti daugiau uolienos.
Kitas svarbus aspektas tas, kad retųjų žemių elementų telkiniuose neretai aptinkama ir urano ar torio priemaišų, todėl radioaktyvios medžiagos gali patekti į atliekų srautą net tada, kai uranas nėra pagrindinis gavybos tikslas. Dėl to mokslininkai ragina peržiūrėti, kaip vertinamas kasybos atliekų stabilumas ir kokios priemonės taikomos ilgalaikei taršos prevencijai.
„Norint išvengti nematomos ir ilgalaikės taršos, būtina suprasti, kaip vietiniai mikrobai sąveikauja su atliekomis“, – sakė aplinkos mikrobiologas Santonu Sanyal.
Leave a Reply