Kas yra akvaplanavimas?
Akvaplanavimas atsiranda tada, kai tarp padangos ir kelio dangos susidaro vandens sluoksnis, o protektorius nebespėja jo pašalinti. Priekyje susiformuoja vadinamasis vandens pleištas, kuris pakelia padangą ir automobilis trumpam praranda sukibimą.
Tokią akimirką vairas, stabdžiai ir akseleratorius gali veikti labai ribotai arba visai nereaguoti. Automobilis ima slysti vandeniu tarsi ledu, todėl net nedidelis manevras gali baigtis išvažiavimu iš savo juostos.
Kur rizika didžiausia?
Pavojingiausios vietos yra ten, kur vandeniui nėra kur nutekėti: provėžos, dangos įdubos, prastesnio profilio kelio atkarpos. Rudenį problemą dar labiau paaštrina lapai, kurie užkemša lietaus nuotekas ir sudaro gilias balas.
Kuo didesnis greitis, tuo lengviau padanga praranda kontaktą su asfaltu, o kritinę ribą galima pasiekti net važiuojant, atrodytų, saikingai. Svarbus ir padangos plotis: platesnės paprastai sunkiau išstumia vandenį, todėl tokiose pačiose sąlygose gali pradėti slysti anksčiau.
Kaip atpažinti ir ką daryti?
Dažniausiai akvaplanavimas pirmiausia paliečia priekinius ratus, o vairuotojas akimirką nesupranta, kas vyksta. Vairas staiga tampa neįprastai lengvas, o automobilis nebeklauso posūkio.
Kitas signalas gali būti staigiai išaugusios variklio apsukos, nes varantieji ratai netenka pasipriešinimo. Įspėti gali ir priekyje važiuojančio automobilio vėžės, kurios vos po kelių metrų dingsta, nes vandenyje jos greitai užsilygina.
Blogiausia reakcija yra panika, staigus stabdymas ir vairavimas trūkčiojant. Jei ratai netikėtai atgauna sukibimą, kai vairas pasuktas, automobilį gali staigiai mesti į šoną ir sukelti slydimą.
Saugiausia išeitis yra švelniai atleisti akceleratorių, o automobilyje su mechanine pavarų dėže nuspausti sankabą. Vairą reikia laikyti tiesiai, o posūkyje sukti tik tiek, kiek būtina įprastomis sąlygomis, ir nestabdyti, kol negrįžta sukibimas.
Prevencija: greitis ir padangos
Pagrindinė taisyklė yra greitį derinti prie sąlygų, nes lėtesnis važiavimas leidžia protektoriui efektyviau pašalinti vandenį. Vertėtų vengti gilių balų ir, jei įmanoma, nevažiuoti provėžomis, kuriose vanduo kaupiasi labiausiai.
Ne mažiau svarbus padangų stovis ir slėgis. Teisiškai minimalus leistinas protektoriaus gylis lengviesiems automobiliams yra 1,6 milimetro, tačiau praktikoje saugumui rekomenduojama turėti didesnę atsargą: vasarinėms padangoms bent 3 milimetrus, žieminėms apie 4 milimetrus.
Didesnis protektoriaus gylis paprastai reiškia geresnį vandens pašalinimą, todėl visasezonės ar žieminės padangos tam tikromis sąlygomis gali būti atsparesnės akvaplanavimui. Taip pat svarbu reguliariai tikrinti padangų slėgį, nes netinkamas slėgis blogina sukibimą ir vandens šalinimą.
Važiuojant per lietų pravartu išjungti pastovaus greičio palaikymo sistemą, nes ji neįvertina dangos sukibimo pokyčių. Geriau tai daryti valdymo mygtuku, o ne staigiu stabdymu, kad automobilis išliktų stabilus.
Leave a Reply