Kometos seniai laikomos vienu galimų paaiškinimų, kaip į Žemę galėjo patekti ankstyvajai cheminei evoliucijai būtinos medžiagos. Tačiau naujas tyrimas, paremtas 100 000 kometų smūgių simuliacijų, rodo, kad toks scenarijus greičiausiai buvo itin retas.
Darbo autoriai modeliavo sąlygas, panašias į ankstyvąjį Saulės sistemos laikotarpį, kai, mokslininkų vertinimu, į Žemę galėjo atsitrenkti labai daug smulkių kūnų. Pagrindinis klausimas buvo paprastas: ar bent dalis organinių junginių realiai galėtų išlikti po įkaitimo atmosferoje ir milžiniškos smūgio energijos.
Kas buvo tikrinama simuliacijose?
Simuliacijų centre atsidūrė vandenilio cianidas – junginys, kurį mokslininkai sieja su ikigyvybine chemija. Jis laikomas viena iš vadinamųjų žaliavinių molekulių, iš kurių palankiomis sąlygomis gali formuotis sudėtingesni gyvybei svarbūs junginiai.
Tyrėjai pasirinko būtent vandenilio cianidą todėl, kad kometose jis aptinkamas palyginti dažnai, o kai kuriuose stebėjimuose jo kiekiai vertinami kaip pakankami, kad teoriškai turėtų reikšmės ankstyvajai chemijai. Vis dėlto vien aptikimas kosmose dar nereiškia, kad medžiaga pasiekia planetos paviršių tinkama forma ir tinkamoje koncentracijoje.
Rezultatai nustebino net autorius
Modeliai parodė, kad daugiau nei pusėje atvejų nė vienas smūgis nesukurtų sąlygų, kai į sausumą būtų atgabentas pakankamas vandenilio cianido kiekis. Dažniausios nesėkmės priežastys buvo kometos suirimas atmosferoje, medžiagos praradimas dėl kaitros smūgio metu arba kritimas į vandenyną, kur net išlikęs junginys greitai praskiestų.
Likusi simuliacijų dalis leido galimybę, kad bent vienas smūgis vis dėlto galėjo būti sėkmingas, tačiau tokie atvejai, tyrėjų vertinimu, sudarytų labai trumpą laiko langą. Kad ikigyvybinė chemija spėtų įsibėgėti, reikėtų ne tik reto smūgio greičio ir kampo, bet ir palankių aplinkos sąlygų po smūgio.
„Tai romantiška idėja, bet mūsų rezultatai rodo, kad ji labai mažai tikėtina“, – sakė Kembridžo universiteto astronomas Richardas Anslow.
Autoriai pabrėžia, kad simuliacijos nėra galutinis įrodymas, jog kometos negalėjo prisidėti prie gyvybės pradžios. Vis dėlto skaičiavimai rodo, kad vien šiuo mechanizmu remtis būtų sunku, o tikėtinesni paaiškinimai gali būti susiję su platesniu procesų rinkiniu: nuo vietinės ankstyvosios Žemės geochemijos iki organinių medžiagų atnešimo mažesniais meteoroidais.
Kodėl Marsui šansai didesni?
Tyrime pažymima, kad Marsas, pagal tuos pačius modeliavimus, gali būti palankesnė vieta tokiam medžiagų pernešimui. Plonesnė atmosfera ir kitokios smūgių sąlygos didina tikimybę, kad dalis cheminių junginių pasiektų paviršių nesuirę.
Tuo metu Veneroje situacija priešinga: itin tanki atmosfera, kaip rodo skaičiavimai, sunaikintų didelę dalį kometų dar joms nepasiekus paviršiaus. Tai reiškia, kad net jei kometos yra organinių medžiagų nešėjos, jų indėlis skirtingose planetose gali kardinaliai skirtis.
Leave a Reply