Seniausias iki šiol žinomas rašytinis bučinio aprašymas yra daugiau nei 4 500 metų senumo ir atkeliauja iš senovės Mesopotamijos molio lentelių. Jose bučinys minimas pasakojime apie dievus, o tai leidžia suprasti, kad intymumo gestai žmonėms buvo pažįstami gerokai anksčiau nei atsirado dauguma rašytinių šaltinių.
Šie tekstai užrašyti dantiraščiu – rašmenimis, kuriuos Mesopotamijos raštininkai įspausdavo į molį. Tūkstantmečius išlikusiose lentelėse aptinkama ne tik bučinio, bet ir aistringų santykių detalių: nuo erotinės poezijos iki kasdienių, net konfliktinių santykių užuominų.
Vienas ankstyviausių pavyzdžių siejamas su šumerų mitu apie grūdų deivę Ezinan ir dievą An. Išlikę rankraščiai datuojami maždaug 2600–2500 metais prieš mūsų erą, o pasakojime aiškiai minima, kad dievai turėjo lytinių santykių, bučiavosi ir vėliau susilaukė vaikų.
Tyrėjai pabrėžia, kad rašytinis paminėjimas nebūtinai reiškia „pirmąjį“ bučinį istorijoje – greičiau tai ankstyviausia iki mūsų dienų išlikusi užuomina. Vis dėlto tokie šaltiniai leidžia palyginti, kaip senovėje suvoktas bučinys ir kokią vietą jis užėmė santykiuose.
Bučiniai Mesopotamijos tekstuose
Danijos Kopenhagos universiteto asiriologas Troelsas Pankas Arbøllas, nagrinėjęs dantiraščio šaltinius, 2025 metais publikuotame tyrime aptarė, kad Ezinan mito fragmentai gali būti dar ankstesnė bučinio nuoroda, nei buvo manyta iki šiol. Kitas panašaus laikotarpio pavyzdys – vadinamasis Bartono cilindras (apie 2500–2350 metus prieš mūsų erą), kuriame taip pat aprašomas dievų susitikimas, po kurio seka bučinys.
Tačiau bučiniai senovės Mesopotamijoje neapsiriboja vien mitologija. Tekstuose aptinkami ir labiau „žmogiški“ jausmų aprašymai, rodantys, kad bučinys buvo suprantamas kaip artumo ir troškimo išraiška, atpažįstama ir šiandien.
Beveik 4 000 metų senumo „meilės laiškas“
Maždaug prieš 4 000 metų Mesopotamijos mieste Sipare užfiksuotas ypač emocingas troškimas pabučiuoti mylimą žmogų. Išlikusiame akadų literatūros fragmente aprašomas laukimas ir kūniškos reakcijos, kurios skamba stebėtinai šiuolaikiškai.
„Mano viršutinė lūpa sudrėksta, o apatinė virpa! Aš jį apkabinsiu, aš jį pabučiuosiu.“
Šį fragmentą analizavo mokslininkas Nathan Wassermanas, 2016 metais išleidęs knygą apie akadų meilės literatūrą. Nors neįmanoma tiksliai pasakyti, ar tekstas atspindi realius santykius, ar literatūrinę sceną, jis rodo, kad bučinys buvo siejamas su romantika ir geismu jau prieš kelis tūkstančius metų.
Be rašytinių šaltinių, išliko ir vizualinių liudijimų: minimas Babilono laikotarpio molinis modelis (apie 1800 metus prieš mūsų erą), kuriame vaizduojama nuoga pora, besibučiuojanti intymaus akto metu. Tokie radiniai leidžia manyti, kad bučinys nebuvo vien literatūrinė metafora.
Net atsisakymas bučiuotis pateko į dokumentus
Dar vienas netikėtai „atpažįstamas“ pavyzdys – teisinis dokumentas iš Larsos, datuojamas maždaug 1800 metais prieš mūsų erą. Jame moteris, vardu Shat-Marduk, pareiškia, kad vyras nebegrįš pas ją intymiai.
„Jis nebegrįš pas mane, jis nebepasiūlys turėti lytinių santykių ir jis nebučiuos mano lūpų.“
Toks įrašas rodo, kad bučinys buvo ne tik aistros, bet ir santykių ribų, socialinės reikšmės dalis – jis galėjo tapti ir intymumo „matu“, ir aiškiu ženklu, kad ryšys nutrūko.
Kiek senas iš tiesų gali būti bučinys?
Anksčiau mokslininkai dažnai kaip ankstyviausią rašytinį bučinio paminėjimą minėjo Pietų Azijos tekstą, apytiksliai datuojamą apie 1500 metus prieš mūsų erą. Tačiau 2023 metų moksliniame straipsnyje Troelsas Pankas Arbøllas ir biologė Sophie Lund Rasmussen argumentavo, kad Mesopotamijos įrašai stumteli užfiksuotą bučinių istoriją maždaug tūkstančiu metų atgal.
Tyrėjų teigimu, bučinys greičiausiai nebuvo vieno regiono išradimas, vėliau paplitęs į kitur – veikiau tai galėjo būti praktika, įvairiose kultūrose egzistavusi per ilgą laiką. Vis dėlto, kadangi raštas Mesopotamijoje atsirado maždaug prieš 5 200 metų, o iš pradžių daugiausia tarnavo administraciniams tikslams, intymumo aprašymai į rašytinius šaltinius pateko tik vėliau.
Tekste minima ir daug senesnė užuomina: netoli šiuolaikinio Betliejaus rasta apie 11 000 metų senumo kalcito skulptūrėlė „Ain Sakhri Lovers“, vaizduojanti apsikabinusius žmones. Britų muziejus nurodo, kad jų lūpos gali liestis, tačiau dėl stilizuotos formos mokslininkai negali užtikrintai pasakyti, ar tai bučinys, ar tiesiog labai artimas fizinis kontaktas.
Galutinio atsakymo, kada įvyko pirmasis bučinys, nėra – rašytiniai šaltiniai tik parodo, kada apie jį imta kalbėti raštu. Tačiau lentelėse išlikę žodžiai leidžia suprasti vieną dalyką: kai kurie žmonių intymumo gestai per tūkstantmečius pasikeitė gerokai mažiau, nei galėtume tikėtis.
Leave a Reply