Šiandien tai skamba kaip makabriška legenda, tačiau šimtmečius Europoje vaistinėse buvo pardavinėjami milteliai, pagaminti iš senovės Egipto mumijų palaikų. Gydytojai tokią „mumia“ rekomenduodavo įvairiems negalavimams – nuo žaizdų iki lūžių.
Poreikis esą buvo toks didelis, kad prekybininkai kartais kaip „tikras“ mumijas pateikdavo visai nesenus, išdžiovintus kūnus. Ant indelių pasitaikydavo užrašas „Mumia vera aegyptiaca“, turėjęs patvirtinti autentiškumą.
Vokietijos mokslininkai dabar pabandė suprasti, kas iš tiesų buvo tokiuose preparatuose, ir nustatė netikėtą detalę: kai kuriuose mėginiuose aptikti alavijams būdingi junginiai. Be to, vieno istorinio preparato ekstraktas laboratorijoje šiek tiek apsaugojo ląsteles nuo gripo virusų sukeliamo pažeidimo.
Vis dėlto tyrėjai pabrėžia, kad tai nereiškia, jog mumijų milteliai galėtų gydyti gripą ar kad tokie mišiniai būtų saugūs. Rezultatai veikiau rodo, jog šių senųjų „vaistų“ cheminė sudėtis buvo sudėtingesnė, nei manyta.
Kaip „mumia“ tapo vaistu
Tyrėjų teigimu, istorija prasidėjo nuo painiavos, kas iš tikrųjų buvo vadinama „mumia“. Viduramžiais vertintas bitumas – natūrali, dervą primenanti medžiaga, kuriai priskirtos gydomosios savybės.
Ilgainiui terminas vis labiau imtas sieti su Egipto mumijomis: tamsiomis, dervomis padengtomis palaikų liekanomis, kurios atrodė panašios į bitumą. Renesanso laikotarpiu mumijų malimas ir prekyba jų „vaistiniais“ milteliais tapo įprasta praktika.
Ne visi tuo tikėjo: XVI amžiuje prancūzų chirurgas Ambroise’as Paré perspėjo neskirti tokių preparatų. O 2025 metais paskelbta istorinė analizė teigė, kad kai kurie tokie mišiniai galėjo būti ne tik neveiksmingi, bet ir kenksmingi.
Ką parodė cheminė analizė
Naujajame tyrime Marburgo universiteto mokslininkai peržiūrėjo 41 istorinį tekstą ir chemiškai išanalizavo 24 muziejuose bei universitetų kolekcijose saugomus objektus. Tarp jų buvo vaistinių preparatų, balzamavimo likučių, tvarsčių ir mumifikuotų kūno dalių.
Mėginiai smarkiai skyrėsi, tačiau daugelyje aptikti cheminių pėdsakų, būdingų sendintoms spygliuočių dervoms. Netikėčiausia tyrėjams pasirodė tai, kad dalyje mėginių rasta alavijams priskiriamų junginių, įskaitant medžiagą, vadinamą aloeresinu A.
Maždaug 2 700 metų senumo mumifikuotoje kaukolėje ir XVIII amžiaus vaistinės preparate aptikti alavijams būdingi junginiai, pasak mokslininkų, yra pirmasis molekulinis įrodymas, siejantis alaviją su senovės Egipto balzamavimo medžiagomis.
Kartu pažymima svarbi išlyga: dviejų objektų nepakanka teigti, kad alavijas buvo plačiai naudojamas balzamavimui. Jo vaidmuo galimoms savybėms taip pat lieka atviras klausimas.
Bandymas su gripo virusais: ką jis reiškia
Komanda taip pat atliko laboratorinį eksperimentą su ekstraktu iš „Mumia vera“ preparato, saugomo Marburgo istorinėje vaistų kolekcijoje. Šis mėginys buvo atskiras nuo tų, kuriuose alavijo pėdsakai buvo ryškiausi.
Eksperimente ekstraktas šiek tiek apsaugojo MDCK ląsteles (šunų inkstų ląstelių liniją, dažnai naudojamą gripo tyrimuose) nuo gripo virusų sukeliamo pažeidimo. Tačiau tai dar neįrodo, kad medžiaga stabdo viruso dauginimąsi, veikia žmogaus organizme ar yra saugi.
Mokslininkai nurodo, kad nežinoma, kas tiksliai lėmė tokį kuklų efektą – galbūt mažais kiekiais esančios medžiagos arba kelių ingredientų sąveika. Tyrimas tik parodo, kad istoriniuose preparatuose galėjo būti įvairių augalinių dervų ir kitų junginių, kurių chemija tik dabar pradedama geriau suprasti.
Tyrimas publikuotas žurnale „Proceedings of the National Academy of Sciences“.
Leave a Reply