„Kruvinasis erelis“ laikomas viena žiauriausių vikingams priskiriamų egzekucijų, tačiau vis daugiau istorikų kelia klausimą: ar toks ritualas apskritai kada nors buvo vykdomas, ar tai vėlesnė, literatūroje išaugusi legenda.
Kaip rašoma „The Collector“, šaltiniuose aprašomas scenarijus šiurpina: aukai prapjaunama nugara, šonkauliai atskiriami nuo stuburo ir atverčiami į šonus tarsi „sparnai“, o plaučiai ištraukiami ir uždedami ant pečių.
Pasakojimuose ši bausmė vaizduojama kaip reta ir skirta ypač dideliems nusikaltimams – pavyzdžiui, valdovo ar patriarcho nužudymui – bei siejama su auka Odinui. Dėl to ji ne kartą minima skandinavų sagose: skirtinguose tekstuose prisimenami keli tariami „kruvinojo erelio“ aukų atvejai.
Vis dėlto problema ta, kad dauguma išsamesnių aprašymų užrašyti gerokai po vikingų epochos, jau krikščioniškame kontekste. Tai skatina įtarimą, kad žiaurumai galėjo būti sustiprinti siekiant pabrėžti „pagonio“ praeities brutalumą.
Kaip „kruvinasis erelis“ atsirado sagose
Išsamiausiai ritualas aprašomas „Orknejingų sagoje“, sukurtoje 13 amžiuje, kur minima Halfdano Ilgakojo egzekucija Orknėse. Panašus pasakojimas pateikiamas ir „Heimskringla“ cikle, siejamame su Snorriu Sturlusonu.
Šiuose tekstuose pasakojama apie konfliktą, kuriame Halfdanas ir jo brolis Gudrodas esą nužudė įtakingą didiką Rognvaldą, o Rognvaldo sūnus Torfas-Einaras vėliau sučiupo Halfdaną ir nubaudė „kruvinojo erelio“ būdu.
Garsiausia populiariojoje kultūroje tapusi versija siejama su Ragnaro Lodbroko sūnumis, kurie tariamai taip nubaudė Nortumbrijos karalių Aellą už tėvo mirtį. Tačiau ankstyviausioje išlikusioje užuominoje – 11 amžiaus skaldiškoje poemoje „Knútsdrápa“ – minima tik tai, kad Aellai „buvo perpjauta nugara“, be detalių apie plaučius.
Kituose viduramžių tekstuose detalės skiriasi: vienur kalbama apie nugaroje „išpjautą erelio atvaizdą“ ir žaizdų sūdymą, kitur – apie šonkaulių atskyrimą ir plaučių ištraukimą. Šis nevienodumas ir vėlyvas užrašymas sustiprina abejones, ar aprašomas vienas konkretus, realiai nusistovėjęs ritualas.
Kodėl mokslininkai abejoja „sparnuojančiais“ plaučiais
Viena iš šiuolaikinių interpretacijų teigia, kad „kruvinasis erelis“ galėjo kilti iš neteisingai suprastų metaforų, būdingų senajai skaldų poezijai. Pavyzdžiui, posakis, kad kažkieno „nugarą atidavė ereliui“, galėjo reikšti ne ritualą, o tai, kad kūnas paliktas plėšriesiems paukščiams mūšio lauke.
Siekiant įvertinti, ar toks veiksmas apskritai įmanomas, istorikų ir anatomų komanda nagrinėjo, ką būtų leidusios epochos technologijos ir žmogaus kūno galimybės. Jų vertinimu, vikingai turėjo pakankamai aštrius įrankius, kad teoriškai galėtų atskirti šonkaulius nuo stuburo.
Tačiau didžiausias klausimas – ar auka galėjo išlikti gyva tiek, kiek reikalauja legendinis vaizdinys. Tyrėjai abejoja, kad žmogus galėtų ilgiau išgyventi po to, kai atveriama krūtinės ląsta: pasikeitus slėgiui, plaučiai greitai subliūkštų, o šokas veikiausiai būtų mirtinas per labai trumpą laiką.
Dėl to versija apie „kvėpuojančius“ ir tarsi „sparnuojančius“ plaučius greičiausiai yra perdėta arba teatrališkai „sukonstruota“ pasakotojų. Kitaip tariant, net jei kažkas panašaus į žiaurią egzekuciją ir galėjo būti atlikta, vėlesni aprašymai galėjo smarkiai pagražinti detales.
Ar yra archeologinių įrodymų?
Diskusijose dažnai minimas ir vaizdinis šaltinis – Gotlando saloje Švedijoje rastas akmuo su reljefu (Lärbro Stora Hammars I). Jame kai kas įžvelgia veidą žemyn paguldytą žmogų, šalia esą matyti ginkluotas asmuo ir plėšrieji paukščiai, o virš scenos pavaizduotas su mirtimi siejamas simbolis.
Vis dėlto tokia interpretacija nėra vienintelė: dėl akmens būklės dalis detalių gali būti dviprasmiškos, o vėlesnės rekonstrukcijos kartais paryškina tai, kas originale nėra aiškiai matoma. Be to, iki šiol nepateikta aiškių žmogaus palaikų radinių, kuriuose būtų matomi su „kruvinuoju ereliu“ siejami šonkaulių sužalojimai.
Kita vertus, istorikai pažymi ir bendresnį kontekstą: Skandinavijoje ir kitose Europos dalyse žinomi ypač žiaurūs nužudymų ir bausmių atvejai, o kai kur palaikai būdavo šalinami pelkėse. Tad pati viešos, brutalios egzekucijos idėja vikingų visuomenės rėmuose nėra neįtikėtina – ginčas labiau sukasi apie tai, kiek tiksliai atitinka vėlyvieji aprašymai.
Galiausiai aiškaus, vienareikšmio atsakymo kol kas nėra: „kruvinasis erelis“ gali būti realios praktikos branduolį turinti istorija, kuri vėliau buvo išplėtota ir pagražinta, bet gali būti ir mitas, gimęs iš metaforų bei krikščioniškų laikų pasakojimų apie „barbarišką“ praeitį.
Leave a Reply