Marse aptiktos „dvokiančios“ dujos gali reikšti, kad Raudonosios planetos gelmės nėra visiškai sustingusios – jos viduje galimai vis dar vyksta procesai, susiję su magma ir ugnikalnių veikla.
Tokią užuominą pateikia naujas tyrimas, kuriame astronomai, naudodami Europos kosmoso agentūros (ESA) zondą „ExoMars Trace Gas Orbiter“, pranešė apie vandenilio chlorido (HCl) aptikimą prie Alba Mons – didžiausio pagal užimamą plotą Marso ugnikalnio.
Iki šiol Marsas dažnai buvo laikomas planeta, kurios geologinė veikla seniai nurimo, nors pastaraisiais metais vis daugėja ženklų, kad ji nėra visiškai „mirus“: fiksuojami marsdrebėjimai, aptinkami palyginti nesenų lavos srautų pėdsakai.
Vandenilio chloridas, tyrėjų teigimu, gali būti ypač svarbus indikatorius, nes šios dujos gali skverbtis iš magmos net ir tada, kai išsiveržimai paviršiuje nevyksta. Kitaip tariant, tai potenciali užuomina apie dar šiltą, aktyvesnį Marso vidų.
Ką reiškia HCl aptikimas prie Alba Mons
Tyrime teigiama, kad HCl aptikta virš suskeldėjusios žemės netoli Alba Mons, esančio šiaurinėje Tarsio plynaukštėje. Šis regionas laikomas viena iš vietų, kur geologinė veikla galėjo tęstis palyginti neseniai – o galbūt dalinai vyksta ir dabar.
Mokslininkai pažymi, kad HCl signalų Marse buvo fiksuota ir kitur, skirtingais Marso metų sezonais, tačiau nemaža dalis jų, panašu, sietina su atmosferos ir vandens ciklo procesais.
Vis dėlto dalis signalų išsiskiria: jie atrodo labiau lokalūs ir, tyrėjų vertinimu, gali būti susiję su „vidiniu“ – ne vien atmosferiniu – šaltiniu. Būtent šie atvejai ir paskatino ieškoti paaiškinimo, susijusio su magminiais procesais.
Sezonas, aukštis ir „adatos šieno kupetoje“ efektas
Anot tyrėjų, šie įdomesni HCl signalai pasirodo ankstyvą vasarą Marso šiauriniame pusrutulyje, kai planeta yra toliausiai nuo Saulės. Šiuo laikotarpiu šiaurėje būna vėsiau, o atmosfera – skaidresnė, joje mažiau dulkių ir vandens garų.
Dėl to HCl aptikimo interpretacija tampa paprastesnė: mažiau tikėtina, kad signalą sukuria atmosferos aerozoliai, o didėja tikimybė, kad jis kyla iš apačios. Tyrėjai taip pat nurodo, kad signalai atrodo sklindantys iš mažesnio aukščio.
Dar viena svarbi detalė – sezoninis atšilimas gali sublimuoti viršuje esantį ledą ir atverti kelią dujoms pasišalinti per plyšius. Nurodoma, kad šalčio bangų metu temperatūra Marse gali kristi iki maždaug –120 laipsnių Celsijaus, o tai gali „užrakinti“ tokias angas.
Pačios koncentracijos yra itin mažos – milijardinės dalys. Tyrimo bendraautoris Danielis Mège tai lygino su bandymu rasti adatą šieno kupetoje: orbitinis aparatas, nuolat judėdamas aplink Marsą, vis tiek sugebėjo užfiksuoti vos kelias molekules iš galimai protarpinio šaltinio.
Galimi šaltiniai: nuo giluminės kilmės iki purvo ugnikalnių
Tyrėjai aptaria kelis galimus ne atmosferinius paaiškinimus, kodėl HCl galėjo atsirasti būtent šiame regione. Vienas jų – giluminė vulkaninė kilmė, kai dujos kyla iš planetos vidaus.
Kita galimybė siejama su vadinamaisiais purvo ugnikalniais: jei į paviršių kylanti medžiaga sąveikautų su šiltesniais sluoksniais ar magma, tai taip pat galėtų išskirti HCl ir netiesiogiai rodyti vulkaninę šilumą.
Trečias variantas – chloro turinčių junginių irimas paviršiuje. Tačiau tyrėjai pažymi, kad geriausiai turimus stebėjimus kol kas paaiškina lokalus magminis šaltinis.
Prie šios versijos prisideda ir tai, kad HCl siejamas su smulkiais plyšiais, kurie vietomis sudaro ištisus ruožus, besitęsiančius dešimtis kilometrų. Kai kur aplink juos matomi tamsesni „halai“, kurie gali būti panašūs į Žemėje aplink fumaroles susidarančias zonas.
Mokslininkai kelia hipotezę, kad tokie plyšiai gali veikti tarsi kaminai, susiję su hidroterminėmis sistemomis ir „vulkaninės santechnikos“ tinklu Marso gelmėse. Jei tokios sistemos iš tiesų aktyvios, jos laikomos įdomiomis vietomis ieškant gyvybei tinkamesnių nišų.
Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale „Science Advances“.
Leave a Reply