Pusryčių sumuštinis su šonine, kiaušiniu ir sūriu atrodo paprastas, tačiau pasirinktas sūris gali iš esmės pakeisti skonį ir tekstūrą. Martha Stewart siūlo kitą variantą nei įprastas čederis ar „amerikietiškas“ sūris – kitą kartą griebti fontiną.
Fontina – itališkas, pusiau minkštas karvės pieno sūris, kilęs iš Aostos slėnio Italijos Alpėse. Kaip pabrėžiama, jis gaminamas nuo 12 amžiaus, o jo skonis paprastai būna švelniai riešutinis, žemiškas ir ryškėja brandinant.
Didžiausias fontinos privalumas pusryčių sumuštinyje – tai, kaip ji tirpsta. Dėl didesnio riebumo sūris lengvai virsta kremišku, tąsiu sluoksniu, todėl sumuštinis tampa sultingesnis ir vientisesnis.
Šis sūris dažnai naudojamas patiekaluose, kuriuose svarbiausia tobulas tirpimas – nuo itališkų lydyto sūrio užkandžių iki polentos patiekalų. Tad nenuostabu, kad fontina siūloma ir klasikiniam šoninės, kiaušinio ir sūrio deriniui.
Kaip fontiną pritaikyti pusryčių sumuštinyje
Patarimas paprastas: kaip pagrindą rinktis anglišką bandelę (angl. English muffin) ir ją paskrudinti, kol taps auksinė. Tuomet sudėti traškią šoninę ir norimai iškeptą kiaušinį.
Kol kiaušinis dar karštas, ant viršaus uždėti vieną ar dvi riekes fontinos – likusios šilumos paprastai pakanka, kad sūris ištirptų į kreminį sluoksnį. Jei norisi greičiau, sūrį galima švelniai pašildyti iki išsilydys.
Dar vienas niuansas – kaitinant iš viršaus svarbu stebėti, kad sūris neperkeptų: riba tarp gražiai išsilydžiusio ir apdegusio labai siaura. Taip pat rekomenduojama kiaušinio nekelti po intensyvia kaitra per ilgai, nes jis greitai perkeps.
Kur dar tinka fontina
Fontina gali praversti ne tik pusryčių sumuštiniams. Dėl gerų tirpimo savybių ji tinka ir karštam sumuštiniui su lydytu sūriu – ten, kur svarbiausia tąsi, kreminė tekstūra.
Jei norisi itališkesnio varianto, fontina dera panini tipo sumuštiniuose su vytintu kumpiu, keptomis paprikomis, rukola ir čiabata. Tokiu atveju sūris neužgožia kitų ingredientų, bet sujungia skonius į vieną visumą.
Leave a Reply