Lenkijos olimpinė čempionė ir viena tituluočiausių šalies lengvaatlečių Justyna Święty-Ersetic atvirai prabilo apie laikotarpį, kai sportas jai tapo ne džiaugsmu, o kasdiene kančia. Sprinterė prisipažino, kad buvo dienų, kai keldavosi su ašaromis ir taip pat verkdama jas užbaigdavo.
Savo patirtimis atletė pasidalijo „Super Express Sport“ „YouTube“ kanalo laidoje „Sportowy Flesz Przemka Ofiary“. Pokalbyje ji kalbėjo ne tik apie psichologinį spaudimą siekti rezultatų, bet ir apie depresiją bei viešą kritiką, su kuria susiduria profesionalūs sportininkai.
Pasak J. Święty-Ersetic, santykis su sportu neretai primena „meilės ir neapykantos“ ryšį. Viena vertus, tai aistra, be kurios ji neįsivaizduoja savo gyvenimo, kita vertus – nuolatinė kova su nuovargiu, abejonėmis ir ribas tikrinančiu krūviu.
Sportininkė pabrėžė, kad spaudimas gali tapti ypač sunkiai pakeliamas, kai susideda keli veiksniai: dideli lūkesčiai, sveikatos problemos ir nuolatinis vertinimas. Tuomet, anot jos, ateina momentas, kai žmogus supranta – vien valios neužtenka, reikia pagalbos.
„Meilės ir neapykantos“ santykis su sportu
J. Święty-Ersetic teigė, kad daugelis bėgikių puikiai atpažįsta šią būseną: ilgus metus treniruotės ir varžybos tampa gyvenimo dalimi, tačiau pasitaiko etapų, kai norisi viską mesti. Ji neslėpė, kad kartais sportininkai jaučia, jog yra pasiekę ribą, o motyvacija dingsta.
Kalbėdama apie vaikystę, sprinterė pasakojo visada buvusi itin energinga. Ji juokavo, kad bėgimas praversdavo ir kasdienybėje – esą tėvas iki šiol šmaikštauja, jog dukros greitis padėdavo nepavėluoti į mokyklą.
„Sportas traukė į juodą bedugnę“
Didžiausi pasiekimai, anot sportininkės, atneša ne tik šlovę, bet ir kainą. Ji atviravo, kad vienu metu nuolatinės lenktynės dėl rezultato, vidiniai ir išoriniai lūkesčiai tapo pernelyg slegiantys.
J. Święty-Ersetic pasakojo, jog treniruodavosi, tačiau tai nebekėlė pasitenkinimo: emocinis nuovargis, ašaros po treniruočių ir jausmas, kad sportas vietoje džiaugsmo stumia į „tamsą“, buvo ženklai, kad kažkas negerai.
Ji pripažino, kad tai buvo vienas sunkiausių etapų gyvenime, kai pajuto, jog nebeatpažįsta savęs tokios, kokia buvo anksčiau. Kiekviena diena virsdavo kova, o mintis, kad būtina ieškoti pagalbos, tapo lūžio tašku.
Heitas internete ir sprendimas tęsti karjerą
Dar vienu išbandymu sportininkė įvardijo heitą socialiniuose tinkluose. Pasak jos, anoniminiai komentarai dažnai negailestingi, ypač po prastesnio pasirodymo, nors komentatoriai dažniausiai nemato, kiek pastangų pareikalauja kasdienis darbas.
Sprinterė teigė ne kartą girdėjusi kaltinimus, kad ji „jau baigėsi“, kad yra „per sena“ ir turėtų užleisti vietą jaunesnėms. Vis dėlto atletė pabrėžė ir toliau iškovojanti medalius nacionaliniuose čempionatuose bei pelnanti vietą estafetėje.
J. Święty-Ersetic sakė išmokusi į tokius vertinimus žiūrėti su distancija, o karjeros pabaigą laikanti išimtinai savo sprendimu. Jos teigimu, niekas neturi teisės versti sportininko trauktis – svarbiausia, ar pats žmogus dar jaučia prasmę ir džiaugsmą.
Apie ką sprinterė galvoja bėgdama?
Sportininkė paaiškino, kad trumpame, keliasdešimt sekundžių trunkančiame sprinte mintims „apie pašalinius dalykus“ vietos praktiškai nėra. Daugiausia dėmesio skiriama ritmui ir taktikai – svarbu neiššauti per greitai, bet ir nepradėti per lėtai.
Ji pridūrė, kad geriausių bėgimų metu sportininkai dažnai net neatsimena detalių, o starto akimirką tarsi atsijungia nuo aplinkos: net tūkstančių sirgalių triukšmas tampa beveik negirdimas.
Pasak J. Święty-Ersetic, tuo metu galvoje lieka tik ji pati ir keli esminiai techniniai akcentai, kurie padeda išlaikyti kontrolę ir atlikti darbą maksimaliai tiksliai.
Leave a Reply