Pietvakarių Kinijos subtropiniuose ir tropiniuose miškuose mokslininkai aptiko įspūdingo dydžio grybą, galintį užaugti iki pusės metro aukščio ir sverti net 2,2 kilogramo. Naujoji rūšis pavadinta Dianjunus rex, trumpiau – D. rex.
Apie atradimą skelbia „ZME Science“: tyrėjai teigia, kad tokio masto sporų „vaisiakūnio“ struktūra iki šiol nebuvo užfiksuota Ascomycota (aukšliagrybių) grupei priklausančiuose grybuose. Dėl išskirtinumo mokslininkams teko įsteigti net naują gentį ir šeimą – Dianjunaceae.
Ne mažiau intriguoja D. rex kilmė: DNR analizė rodo, kad šios linijos evoliucinės šaknys gali siekti maždaug 65 milijonus metų – laikotarpį, kai po masinio išnykimo Žemės ekosistemos atsistatė po dinozaurų eros pabaigos.
Tyrėjai pabrėžia, kad tokie radiniai primena, kiek dar mažai žinome apie grybų įvairovę – ypač tropiniuose regionuose, kur dauguma organizmo dalies slepiasi po žeme, o matomos struktūros pasirodo tik esant palankioms sąlygoms.
Kur ir kaip rastas D. rex
Milžiniškas grybas aptiktas Junanio (Yunnan) provincijoje – regione, garsėjančiame itin turtinga grybų įvairove. D. rex aptiktas vykdant grybų įvairovės tyrimus, o mėginiai rinkti nuo 2024 metų rugpjūčio iki 2025 metų liepos.
Grybas fiksuotas tropiniuose ir subtropiniuose miškuose netoli Kunmingo, Sipsuangbanos (Xishuangbanna) ir Čusjongo (Chuxiong). Nurodoma, kad jis auga iš požeminių struktūrų ir aplinkinio dirvožemio, dažnai šalia neseniai nudžiūvusių ar yrant pradėjusių medžių.
Išvaizda kinta augant: jauni egzemplioriai dažniau būna apvalesnės, „gumbą“ primenančios formos, o subrendę suformuoja mėsingas, pirštus primenančias atšakas. Paviršius iš pradžių balkšvas, vėliau pamažu gelsta.
Vaisiakūniai (mokslinėje literatūroje vadinami stromomis) dažniausiai siekia 20–50 centimetrų. Dauguma surinktų egzempliorių svėrė apie 250–600 gramų, tačiau didžiausias – 2,2 kilogramo.
Kodėl šis grybas toks išskirtinis
Ascomycota grupei priskiriama maždaug 65 000 žinomų grybų rūšių – tarp jų ir briedžiukai, triufeliai, mielės. Tyrėjų teigimu, D. rex reprodukcinės struktūros yra didžiausios, iki šiol dokumentuotos šioje grupėje, todėl atradimas reikšmingai praplečia supratimą apie galimus grybų kūno dydžius.
Vien matmenų neužteko: mokslininkai turėjo įsitikinti, kad tai nėra neįprastai didelis jau žinomos rūšies atstovas. Tam buvo derinami išsamūs morfologiniai tyrimai (reprodukcinės struktūros, sporos, mikroskopiniai požymiai) ir genetinė analizė.
DNR tyrimuose analizuotos keturios genetinės sritys (ITS, LSU, RPB2 ir TUB2), kurios padeda nustatyti evoliucinius ryšius. Sekos lygintos su 202 grybų linijų genetiniais duomenimis – naujieji pavyzdžiai nuosekliai pateko į atskirą šaką Xylariales eilėje.
Siekiant galutinai patvirtinti išskirtinumą, buvo sekvenuoti trijų egzempliorių genomai ir palyginta daugiau nei 300 konservuotų genų su 66 grybų pavyzdžiais. Rezultatas – patvirtinta, kad organizmas vertas atskiros genties ir šeimos, pavadintos Dianjunaceae.
Kas žinoma apie kilmę ir augimo priežastis
Remdamiesi genetiniais palyginimais ir evoliucinėmis laiko skalėmis, tyrėjai įvertino, kad Dianjunaceae galėjo atsiskirti maždaug prieš 65 milijonus metų, o galimas intervalas – 50–80 milijonų metų. Tai sutampa su ankstyvuoju paleocenu – laikotarpiu po Kreidos ir paleogeno ribos masinio išnykimo.
Mokslininkai kelia prielaidą, kad po katastrofos miškuose galėjo staiga padaugėti negyvos augalinės medžiagos. Tokios sąlygos medieną skaidantiems ar su medžiais susijusiems grybams galėjo suteikti naujų ekologinių galimybių.
Kodėl pats D. rex užaugina tokius milžiniškus vaisiakūnius, dar nėra aišku. Viena hipotezė – aukštesnis „stiebas“ gali padėti sporoms lengviau ištrūkti iš tankios miško paklotės ir pasklisti plačiau, o tai suteiktų reprodukcinį pranašumą.
Kita įžvalga ateina iš genomo: tyrėjai nustatė, kad D. rex turi gerokai mažiau angliavandenius skaidančių fermentų (CAZymes) nei daugelis giminingų medieną ardančių rūšių, taip pat labai nedaug pektino liazių. Šis profilis paremia darbinę hipotezę, kad grybas galėtų kurį laiką gyventi medžio viduje jam akivaizdžiai nekenkdamas, o šeimininkui žuvus pereiti prie skaidytojo (saprotrofinio) gyvenimo būdo.
Tyrimas publikuotas žurnale „Frontiers in Fungal Biology“.
Leave a Reply