Mokslininkai Saudo Arabijoje rado 125 tūkst. metų senumo įrodymų: čia kadaise tyvuliavo ežeras

Written by

in

Saudo Arabija šiandien daugeliui siejasi su dykumomis, tačiau prieš maždaug 125 000 metų vaizdas buvo visiškai kitoks: dalį dabartinių smėlynų dengė ežerai ir vešli augmenija. Būtent tai patvirtina archeologų ir geologų atradimai Mundafano regione.

Tarptautinė mokslininkų komanda, apie rezultatus paskelbusi žurnale „Science“, tyrė Uruq al-Julaybah vietovę ir rekonstruavo senovinį Mundafano ežerą. Analizuodami reljefo formas, nuosėdas bei vandens organizmų liekanas, tyrėjai atkūrė tuometines aplinkos sąlygas.

Skaičiuojama, kad ežeras užėmė apie 340 kvadratinių kilometrų plotą, o didžiausias jo gylis siekė 29 metrus. Aplink telkinį driekėsi atviros pievos ir augalija apaugusios teritorijos, galėjusios suteikti žmonėms vandens, maisto ir kitų gamtinių išteklių.

Šis laikotarpis siejamas su paskutiniuoju tarpledynmečiu, kai klimatas regione buvo drėgnesnis nei dabar. Tyrėjų teigimu, tokios sąlygos galėjo sudaryti palankius „žaliuosius koridorius“ tiek gyvūnams, tiek žmonėms judėti Arabijos pusiasalyje.

Fosilijos: hipopotamai, stručiai ir gazelės

Senovinio ekosistemos turtingumą rodo ir gyvūnų liekanos. Mokslininkai aprašė daugiau nei 500 fosilijų, aptiktų per 130 vietovių.

Tarp radinių minimi hipopotamų, išnykusių buivolų, kupranugarių, arabiškųjų oryksų, gazelių ir stručių pėdsakai. Tokių rūšių buvimas leidžia spręsti, kad tuo metu regione netrūko vandens ir augmenijos.

Šie duomenys pabrėžia, kaip radikaliai per šimtus tūkstančių metų pasikeitė Arabijos pusiasalio gamtinės sąlygos. Dabartinis sausumas, palyginti su anuometine aplinka, yra itin ryškus.

Daugiau kaip 5 500 akmens dirbinių

Ne mažiau iškalbingi pasirodė ir žmonių veiklos pėdsakai. Archeologai surinko 5 511 akmeninių artefaktų, kurių dydis viršijo 2 centimetrus, o daugiau nei 98 proc. jų buvo pagaminti iš titnago.

Analizė parodė, kad dalis įrankių gaminti taikant levaluazinę techniką, leidžiančią iš anksto paruošti akmens branduolį ir išgauti numatytos formos nuoskalas. Tokie gamybos metodai laikomi vienu svarbių to meto technologinio išmanymo požymių.

Mikroskopiniai ir cheminiai tyrimai ant dirbinių paviršiaus atskleidė augalinių skaidulų, medienos, dervų, riebalų ir kolageno pėdsakų. Tai rodo, kad žmonės naudojo tiek augalinės, tiek gyvūninės kilmės išteklius.

Kai kurie akmeniniai ašmenys turėjo smūgių žymių ir požymių, kad buvo tvirtinami prie medinių kotų. Dėl to jie galėjo būti iečių ar kitų medžioklės įrankių dalis.

Užuominos apie nuodingas medžiagas

Vienas įdomiausių tyrimo rezultatų – ant kai kurių dirbinių aptikti cheminiai junginiai, siejami su augalu Acokanthera schimperi. Šis augalas žinomas dėl itin toksiškų medžiagų ir istoriškai kai kuriose Afrikos bei Arabijos vietovėse sietas su medžioklinių ginklų nuodijimu.

Tyrėjai pabrėžia, kad vien cheminių pėdsakų neužtenka tvirtai pasakyti, kaip tokios medžiagos buvo paruošiamos ar ar jos iš tiesų buvo tepamos ant ietigalių. Vis dėlto tai gali būti vienas ankstyviausių signalų, kad augalinės kilmės junginiai buvo naudojami medžioklės technologijose Saudo Arabijos teritorijoje.

Ekspedicijos metu taip pat aptikta požymių, kad žmonės apdorodavo gumbus, krūmų dalis ir palmių lapus. Tokie augalai galėjo būti svarbūs ir kaip maistas, ir kaip žaliava pynimui ar kasdieniams darbams.

Atradimai leidžia detaliau suprasti, kaip žmonės prisitaikydavo prie kintančios aplinkos ir kokiomis sąlygomis gyveno Arabijos pusiasalyje tais laikais, kai šiandieninės dykumos vietoje plytėjo vandens telkiniai bei žalesnis kraštovaizdis.

Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *