Vienam žmogui kuriant verslą didžiausias iššūkis dažnai būna ne idėja, o kasdienė rutina – tiekėjų paieška, derybos, dokumentai ir palyginimai, kurie suvalgo laiką. „Alibaba“ B2B verslo vadovas Kuo Zhang teigia, kad būtent čia dirbtinis intelektas (DI) gali tapti realiu „pagreičiu“ mažoms komandoms.
Nuomonės straipsnyje „Euronews“ jis pateikia pavyzdį: britų paauglys Harrisonas Nottas sukūrė vėsinantį rankšluostį po sporto, tačiau idėją paversti veikiančiu verslu jam reiškė pereiti sudėtingą kelią – nuo tinkamų medžiagų ir gamintojų atrankos iki derybų dėl kainos ir kiekių.
Anot autoriaus, kliūtys nesibaigia pagaminus pirmą partiją. Norint augti tenka vėl ir vėl kartoti tuos pačius procesus: ieškoti alternatyvų, tikrinti gamintojus, derėtis, aiškintis logistiką. Mažame versle šios užduotys dažniausiai krenta ant paties įkūrėjo pečių, konkuruodamos su laiku, kurio reikia produktui tobulinti ir klientams aptarnauti.
Todėl, pasak K. Zhango, diskusija apie DI smulkiam ir vidutiniam verslui Europoje turi keistis: DI negali likti „užrakintas“ už didelėms įmonėms skirtų kainų ar reikalauti savaičių techninio diegimo. Jei įrankiai neįperkami arba jų paleidimas per sudėtingas, produktyvumo pažadai mažoms įmonėms lieka teoriniai.
DI įsisavinimo atotrūkis Europoje
K. Zhangas primena „Eurostat“ duomenis: DI naudoja 17 proc. Europos Sąjungos įmonių, turinčių 10–49 darbuotojus, kai tarp didžiųjų bendrovių (250 ir daugiau darbuotojų) šis rodiklis siekia 55 proc. Be to, mikroįmonės, kuriose dirba mažiau nei 10 žmonių, šiuose skaičiavimuose išvis neįtraukiamos.
Autorius pateikia ir Jungtinės Karalystės pavyzdį iš „Alibaba.com“ bei „Small Business Britain“ tyrimo: 68 proc. smulkių įmonių nurodė norinčios sužinoti, ką joms galėtų duoti agentinis DI, tačiau tik 5 proc. teigė jį reguliariai naudojančios.
Jei DI nauda ir toliau daugiausia koncentruosis didelėse įmonėse, turinčiose IT skyrius ir resursus diegimui, DI įsisavinimo atotrūkis, autoriaus vertinimu, greitai gali virsti konkurencingumo atotrūkiu.
Kodėl neužtenka vien pokalbių roboto
K. Zhangas pabrėžia, kad smulkiam verslui dažnai nereikia dar vieno universalaus pokalbių roboto su „tuščiu“ užklausos langu. Vietoje to reikalingi sprendimai, kurie geba vykdyti kelių žingsnių darbo eigas – nuo tiekėjų paieškos iki derybų ar logistikos scenarijų parinkimo.
Autorius remiasi Europos Komisijos apklausa apie DI diegimą tarp mažų ir vidutinių įmonių: įvardijamos kliūtys yra investicijų kaina, vidinės kompetencijos trūkumas ir operacinis neapibrėžtumas. Didelėje organizacijoje DI rezultatų tikrinimas ir sistemos konfigūravimas pasidalija per komandas, o mažoje įmonėje tai dažnai turi daryti vienas žmogus.
Dar viena autoriaus akcentuojama sąlyga – DI agento nauda priklauso nuo „infrastruktūros“ už jo nugaros. Vien prekės vieneto kaina nepasako visos istorijos: reikalinga informacija apie tiekėjo patikimumą, pristatymo galimybes, muitus Europoje, atitikties reikalavimus ir kitus veiksnius.
Pasak K. Zhango, skirtumas tarp paprasto pokalbių roboto ir integruoto agentinio DI yra praktinis: vienas gali padėti parašyti laišką tiekėjui, kitas – pateikti patikrintą, palygintą tiekėjų sąrašą, paruoštą sprendimui priimti.
Deleguoti rutiną, bet išlaikyti kontrolę
Autorius pabrėžia, kad užduočių delegavimas DI nereiškia kontrolės praradimo – ypač kai klaidos smulkiam verslui gali būti brangios. Tinkamas modelis, jo teigimu, turėtų leisti įkūrėjui nusistatyti „apsauginius rėmus“, matyti, ką sistema atliko, ir įsikišti tik priimant sprendimus dėl užsakymų, mokėjimų ar sutarčių.
Kaip pavyzdį K. Zhangas grįžta prie H. Notto istorijos ir teigia, kad agentinis DI, sujungtas su pasauline tiekimo grandine, gali perimti pirkimų rutiną: surasti tiekėjus, palyginti kainas ir minimalius užsakymus, atrinkti konkurencingiausius kandidatus bei pradėti derybas pagal iš anksto nustatytas taisykles.
Galiausiai autoriaus mintis paprasta: DI pažangą reikėtų matuoti tuo, kiek ji prieinama smulkioms įmonėms ir kiek realaus darbo ji nuima nuo įkūrėjo kasdienybės. Kai įrankiai yra paruošti naudoti ir įperkami, jie gali priartinti mažą komandą prie to, ką įprastai gali tik didelės tarptautinės organizacijos.

Leave a Reply