Po vandeniu atsidūrė Šiaurės Amerikos dydžio pakrantės: dugne randami senovės žmonių pėdsakai

Written by

in

Per pastaruosius 120 tūkstančių metų Žemės pakrantės ne kartą atrodė visai kitaip nei dabar – didžiulės sausumos teritorijos, kuriose galėjo gyventi žmonės, vėliau atsidūrė po vandeniu. Archeologai vis dažniau ieško šių prarastų vietovių jūros dugne ir jau aptinka senovinių stovyklų, įrankių bei net statinių pėdsakų.

Dar 1999 metais geografas Jerome’as Dobsonas tokias teritorijas pavadino „akvaterra“ – tai ne vienas „dingęs žemynas“, o visų pakrančių plotų, kadaise buvusių sausuma, visuma. Jo skaičiavimu, jų bendras plotas galėjo siekti apie 22,5 mln. kvadratinių kilometrų – beveik tiek, kiek užima visa Šiaurės Amerika, rašo „Indian Defence Review“.

Šių „nuskendusių“ teritorijų atsiradimą paaiškina ledynmečiai: kai didelė dalis vandens būdavo sukaustyta ledu, jūros lygis pastebimai nukrisdavo. Tuomet atsiverdavo lygumos su miškais, pievomis ir pelkėmis – vietos, tinkamos gyvenvietėms, medžioklei ir išteklių rinkimui.

Vėliau, ledynams tirpstant, jūros lygis kilo ir užliejo tas pakrantes kartu su žmonių veiklos pėdsakais. Dėl to šiandien daug ankstyvosios žmonijos istorijos gali būti „paslėpta“ ne sausumoje, o po vandeniu, o dabartinė pakrantė nebūtinai parodo, kur iš tiesų gyventa prieš tūkstančius metų.

Kas slypi „akvaterroje“

J. Dobsonas atkreipė dėmesį, kad pakrančių zonose, kai jūros lygis buvo žemesnis, galėjo vykti reikšminga žmonijos raida. Jo teigimu, palyginus jūros lygio kilimo kreivę su kultūrinių naujovių chronologija, matyti, kad nemaža dalis pažangos galėjo vykti tuo metu, kai pakrančių žemės dar buvo sausuma.

Geografas svarstė, jog didesniame gylyje teoriškai gali būti aptinkami ir senesni technologijų pėdsakai, nei dažniausiai randami sausumoje. Pavyzdžiui, žinoma, kad moliniai indai siejami su maždaug 18 tūkstančių metų senumu, tad jų fragmentų būtų logiška ieškoti gilesnėse vietose, kurios anuomet dar buvo pakrantės.

Kaip pavyzdį jis mini ir senovinį Jerichą – vieną seniausių miestų pasaulyje. Pasak J. Dobsono, jei panašaus amžiaus miestai būtų atrasti maždaug 50 metrų gylyje, tai nebūtinai „perrašytų“ istoriją, tačiau gilesniuose sluoksniuose galėtų slypėti netikėtų, dar senesnių radinių.

Realūs radiniai jūros dugne

Po vandeniu randama ne vien teorinių užuominų. 2021 metais archeologai Michaelas Foughtas ir Morganas Smithas aprašė septynis povandeninius projektus Šiaurės Amerikoje, kuriuose taikytas principas „nuo žinomo sausumoje – prie nežinomo po vandeniu“.

Tyrėjai pirmiausia analizavo senovinius kraštovaizdžius ir sausumoje žinomas archeologines vietas, kad nustatytų perspektyvias paieškos zonas. Tuomet buvo sudaromi dugno žemėlapiai, atliekami tyrimai, imami grunto mėginiai ir, kur įmanoma, vykdomi kasinėjimai.

Meksikos įlankoje, senoviniame Sabinės upės vagos ruože, 1976–1986 metais aptikta suanglėjusios medienos, augalų liekanų, riešutų kevalų, sėklų, žuvų žvynų ir kaulų. Dalis šių radinių siejama su maždaug 9 tūkstančių metų senumu.

Netoli Belizo krantų jūros dugne rasta konstrukcijų iš kuolų ir šiaudų, siejamų su majų vykdyta druskos gavyba. Taip pat minimas ir akmeninis artefaktas, kurio amžius – daugiau nei 12 tūkstančių metų.

Jūra naikina ir naujesnę istoriją

Straipsnyje pabrėžiama, kad vanduo pasiglemžia ne tik priešistorės pėdsakus. JAV Šiaurės Karolinoje, Roanoko saloje, archeologai tiria XVI amžiaus anglų koloniją, kurios dingimas iki šiol laikomas mįsle.

Pakrantės erozija ten tokia didelė, kad Nacionaliniame istoriniame parke „Fort Raleigh“ jau prarastos net teritorijos, kurios buvo ištirtos 2007 metais. Vieno iš tyrimų atstovo teigimu, krantai per du dešimtmečius traukiasi maždaug dvidešimčia pėdų, o šis tempas gali didėti.

Tokie pavyzdžiai primena, jog archeologams prieinama sausuma – tik dalis žmonių istorijos. Kita dalis, tikėtina, tebėra jūros dugne, o jos paieška reikalauja vis daugiau povandeninių tyrimų ir naujų metodų.

Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *