Dietologė atskleidė, kodėl kepimas su saulėgrąžų aliejumi gali kainuoti sveikatą

Saulėgrąžų aliejus – vienas populiariausių augalinių aliejų, spaudžiamas iš saulėgrąžų sėklų. Jis laikomas vitamino E ir naudingųjų riebalų rūgščių šaltiniu. Dažniausiai prekyboje sutinkami du šio aliejaus tipai: rafinuotas, dezodoruotas ir nerafinuotas.

Rafinuotas saulėgrąžų aliejus dėl aukštesnės dūmų taško temperatūros (apie 232 °C) tinka kepimui ir kepiniams. Tuo metu nerafinuotas aliejus labiau skirtas salotoms ir šaltiems patiekalams, nes pradeda svilti gerokai anksčiau – maždaug 107–160 °C temperatūroje.

Dietologė Svitlana Fus socialiniame tinkle „Instagram“ paaiškino, kodėl, pasak jos, saulėgrąžų aliejus ne visada yra geriausias pasirinkimas kepimui. Specialistės teigimu, esant 180–200 °C temperatūrai aliejus gali greitai oksiduotis dėl didesnio linolo rūgšties kiekio, o oksidacijos metu gali formuotis toksiški aldehidai, pavyzdžiui, 4-HNE, kurie linkę kauptis organizme.

Pasak dietologės, tokios medžiagos gali būti nepalankios širdies ir kraujagyslių sistemai (didinti aterosklerozės riziką), dirginti kvėpavimo takus, neigiamai veikti nervų sistemą ir prisidėti prie oksidacinės ląstelių pažaidos, kuri siejama su uždegiminiais procesais.

Vis dėlto pabrėžiama, kad rafinuotas saulėgrąžų aliejus gali būti naudojamas trumpam kepimui ant vidutinės kaitros, o dar geriau – troškinimui. Tokiu atveju jis geriau išlaiko savo savybes ir mažiau tikėtina, kad susidarys nepageidaujami oksidacijos produktai.

Salotoms ir kitiems šaltiems patiekalams rekomenduojama rinktis aliejus, kurie nėra kaitinami: nerafinuotą saulėgrąžų aliejų arba šalto spaudimo aliejus. Tai gali būti „extra virgin“ alyvuogių, linų sėmenų, moliūgų ar sezamų aliejus, kurie geriausiai išsaugo savo naudingąsias savybes vartojami neapdoroti termiškai.

Taip pat primenama, kad pasninko metu galima paruošti daug sočių ir skanių patiekalų be mėsos – vienas iš variantų yra žiedinio kopūsto „kepsniai“ su žaliuoju padažu. Šiam patiekalui svarbu pasirinkti tvirtą, baltą kopūsto galvą be dėmių, o riekes pjauti nuo vidurio, kad „kepsniai“ išlaikytų formą ir kepant nesubyrėtų.