Čekiškoji pirštinukė – tikras grybautojų „baltasis krukas“, tačiau Lietuvoje šis grybas yra griežtai saugomas. Tai reiškia, kad jo negalima ne tik rinkti, bet ir naikinti jo augaviečių. Net jei grybas išdygsta prie namų, pavyzdžiui, vejoje, norint jį surinkti reikėtų kreiptis dėl specialaus leidimo. Tuo metu vos už pietinės sienos situacija kitokia – todėl ankstyvą pavasarį Čekijos ir Slovakijos miškuose neretai galima sutikti grybautojų, ieškančių būtent šių grybų.
Čekiškoji pirštinukė savo pavadinimą gavo dėl būdingos vaisiakūnio formos. Jos raukšlėta ruda kepurėlė prie koto tvirtinasi tik viršutinėje dalyje, todėl primena ant piršto užmautą antpirštį. Dėl panašumo ją neretai supainioja su bobausiais. Pagrindinis skirtumas tas, kad bobausių kepurėlės apačia suaugusi su kotu, o čekiškosios pirštinukės kepurėlės kraštai laisvai kabo.
Šis grybas miškuose pasirodo labai anksti – pirmųjų egzempliorių galima rasti jau kovą, o sezonas dažniausiai baigiasi atėjus gegužei. Dažniausiai jis auga drėgnuose lapuočių miškuose, drebulynų ir tuopynų sąžalynuose, taip pat po erškėtrožių, gudobelių ir kitais erškėtinių šeimos krūmais.
Pagrindinė priežastis, kodėl grybautojai vyksta į Čekiją, yra šio grybo teisinis statusas. Lietuvoje čekiškoji pirštinukė laikoma griežtai saugoma rūšimi, įtraukta į nykstančių ar retų rūšių sąrašus, todėl jos rinkimas draudžiamas. Tokie ribojimai taikomi dėl to, kad šis grybas aptinkamas retai, o jo augavietės yra jautrios aplinkos pokyčiams ir pernelyg intensyviam rinkimui. Už saugomų grybų rinkimą gali būti skiriamos baudos.
Kodėl Čekijoje ją rinkti galima? Tai siejama su kitokiomis gamtinėmis sąlygomis. Pas kaimynus čekiškoji pirštinukė aptinkama gerokai dažniau, sudaro gausesnes populiacijas ir nėra laikoma nykstančia.
Čekiškoji pirštinukė, kaip ir kiti panašios grupės grybai, pasižymi sodriu skoniu, kuris atsiskleidžia po trumpo terminio apdorojimo. Dažniausiai ji ruošiama trumpai patroškinant svieste, kartais papildant šalotiniais svogūnais – toks paprastas paruošimas leidžia geriausiai pajusti subtilų aromatą.
Grybaujant svarbiausia laikytis saugumo taisyklių. Rinkite tik tuos grybus, kuriuos gerai pažįstate, o geriausia – pasitarkite su specialistu. Neardykite miško paklotės, neplėšykite grybienos ir negriaukite augaviečių. Venkite rinkti labai mažus, jaunus grybus, kuriuos sunku patikimai atpažinti. Kilus bent menkiausiai abejonei, pasikonsultuokite su specialistais.
Taip pat nerekomenduojama grybų duoti mažiems vaikams. Neaklai pasitikėkite atsitiktiniais patarimais ir nepirkite grybų iš neaiškių šaltinių. Svarbiausia taisyklė – niekada nebandykite atpažinti grybų jų ragaujant, nes tai gali būti pavojinga sveikatai ar net gyvybei.
Leave a Reply