Europos valdžios institucijos vis garsiau kalba apie skaitmeninį suverenitetą ir būtinybę mažinti priklausomybę nuo JAV technologijų tiekėjų. Tačiau praktiškai daugelis savivaldybių ir ministerijų vis dar remiasi tomis pačiomis paslaugomis, nuo el. pašto iki dokumentų tvarkymo ir debesijos.
Ši priklausomybė tapo ne vien ekonominiu, bet ir strateginiu klausimu: politikai baiminasi, kad pasikeitus geopolitinei situacijai JAV teisinės priemonės ar sankcijos galėtų riboti prieigą prie kritinių skaitmeninių paslaugų. Diskusijas Europoje paaštrino JAV prezidento Donaldo Trumpo sugrįžimas į valdžią ir platesnė JAV užsienio politikos neapibrėžtumo atmosfera.
Kas valdo Europos debesiją?
Europos Parlamento tyrimas rodo, kad „Amazon“, „Microsoft“ ir „Google“ sudaro apie 70 proc. Europos Sąjungos debesijos rinkos. Tai reiškia, kad didelė dalis viešojo sektoriaus ir verslo sistemų, duomenų saugyklų bei kasdienių darbo įrankių yra susieti su keliais JAV tiekėjais.
Tame pačiame tyrime pažymima, kad apie 80 proc. Europos įmonių išlaidų verslo programinei įrangai atitenka JAV tiekėjams. Priklausomybė apima ne tik biuro programas ar operacines sistemas, bet ir infrastruktūrą, kuri užtikrina el. pašto, transliacijų, mokėjimų ar tapatybės valdymo veikimą.
Kodėl atsitraukti taip sunku?
Pagrindinė kliūtis yra vadinamasis įstrigimo efektas: kai organizacija sukuria procesus aplink vieno tiekėjo ekosistemą, perkelti duomenis, pertreniruoti darbuotojus ir suderinti specializuotas sistemas tampa brangu ir rizikinga. Ypač sudėtinga, kai alternatyvūs sprendimai nėra tokio pat masto arba neturi dalies įprastų funkcijų.
Dar vienas veiksnys yra istorinis: JAV technologijų bendrovės sparčiai augo interneto plėtros pradžioje, turėjo didelę vieningą rinką ir lengvesnę prieigą prie kapitalo. Europoje tuo metu trūko panašaus masto ekosistemos, todėl daug viešojo sektoriaus sprendimų ilgainiui buvo centralizuojami pas vieną didelį tiekėją, nes taip paprasčiau administruoti ir pirkti.
„Mes šią priklausomybę kūrėme metų metus, net dešimtmečius“, – sakė Amsterdamo iniciatyvą mažinti priklausomybę nuo JAV programinės įrangos koordinavęs Alexanderis Scholtesas.
Vokietijos ir Amsterdamo pamokos
Vokietijos Šlėzvigo-Holšteino žemė tapo vienu ryškiausių pavyzdžių, kaip viešasis sektorius mėgina pereiti prie atvirojo kodo sprendimų. Žemė pradėjo diegti „LibreOffice“ vietoje „Microsoft Office“, o el. pašto migraciją vykdė perkeldama dešimtis tūkstančių paskyrų iš „Outlook“ į „OpenXchange“.
Skelbiama, kad iki šiol licencijų kaštų sutaupyta apie 15 milijonų eurų, o perėjimui investuota apie 9 milijonus eurų. Vis dėlto pereinamuoju laikotarpiu pasitaikė trikdžių, kurie ypač jautrūs teisingumo ir viešojo saugumo institucijoms, nes bet koks ryšio ar dokumentų apdorojimo sutrikimas gali tiesiogiai paveikti terminus ir sprendimų priėmimą.
„Pirmosiomis savaitėmis po pakeitimo turėjome tik ribotą priėjimą prie el. pašto, ir tai buvo didelė problema laiko jautriuose procesuose“, – sakė Ahrensburgo apylinkės teismo vadovas Michaelis Burmeisteris.
Amsterdamas renkasi atsargesnį kelią: ne staigų atsisakymą, o ilgą perėjimą, kuriame daug dėmesio skiriama testavimui ir priklausomybių žemėlapiui. Miestas numatė, kad jautrūs duomenys ir kritinės sistemos iki 2035 metų turėtų būti talpinami Europos arba Nyderlandų infrastruktūroje, o tarpinis tikslas iki 2030 metų yra pasiekti, kad 30 proc. naudojamų debesijos paslaugų būtų europinės.
Tačiau net ir toks modelis kainuos: vien pirmajame etape planuojamos kelių milijonų eurų išlaidos, skirtos sistemų auditui, pilotiniams projektams bei alternatyvų testavimui. Miestų ir valstybių institucijoms tai reiškia ne tik pirkimus, bet ir ilgalaikį organizacinį pokytį, nes technologinis perėjimas neišvengiamai paliečia darbuotojų įpročius, procesus ir viešųjų paslaugų teikimo tęstinumą.
„Tęstinumo rizika tapo skubesnė. Turėtume milžinišką problemą, jei „Microsoft“ sustabdytų paslaugas“, – sakė A. Scholtesas.
Europos Komisija siekia stiprinti skaitmeninį suverenitetą ir rengia naują iniciatyvų paketą, kurį planuojama pristatyti gegužės 27 dieną. Vis dėlto reali pažanga dažnai vyksta nacionaliniu, regioniniu ar savivaldybių lygiu, kur priimami sprendimai dėl konkrečių sistemų, duomenų talpinimo vietos ir pirkimų taisyklių.
Didžiausia dilema išlieka ta pati: Europa nori daugiau kontrolės ir mažesnės geopolitinės rizikos, tačiau technologinė priklausomybė per ilgą laiką tapo tokia gili, kad greito, pigaus ir neskausmingo sprendimo nėra. Kuo daugiau kritinių procesų perkelta į vieną ekosistemą, tuo brangesnis tampa bandymas iš jos išeiti.
Šaltiniai:
– https://www.europarl.europa.eu/RegData/etudes/STUD/2025/778576/ECTI_STU(2025)778576_EN.pdf
– https://digital-strategy.ec.europa.eu/en/news/digital-commons-edic-launches-advance-europes-technological-sovereignty
– https://www.amsterdam.nl/nieuws/nieuwsoverzicht/stappenplan-digitale-autonomie/
Leave a Reply