Venecija, nors jau turi vieną didžiausių Europoje potvynių apsaugos projektų, vis dažniau grįžta prie klausimo, ką daryti toliau. Kylantis jūros lygis ir dažnėjantys aukšto vandens epizodai verčia miesto ir mokslininkų bendruomenę svarstyti papildomas, net ir radikalesnes priemones.
Pagrindinė dabartinė gynybos linija yra „Mose“ sistema – mobilūs užtvarai ties Venecijos lagūnos įplaukomis, kurie pakeliami, kai prognozuojamas pavojingas vandens lygis. Šis projektas kainavo apie 6 mlrd. eurų ir buvo kurtas tam, kad miestas rečiau patirtų vadinamąjį acqua alta, kai vanduo užlieja žemiausias istorinio centro vietas.
Vis dėlto „Mose“ naudojama vis intensyviau. Per pirmuosius penkerius eksploatacijos metus, nuo 2020 iki 2025 metų, užtvarai buvo uždaryti 108 kartus, o per pirmuosius du 2026 metų mėnesius – jau 30 kartų. Tai rodo, kad kylant jūros lygiui sistema gali būti priversta veikti ne pavienėmis dienomis, o savaitėmis per metus.
Dažnesnis uždarymas nėra vien techninis sprendimas be pasekmių. Ilgiau atskiriant lagūną nuo jūros gali sutrikti laivyba, keistis vandens apykaita, didėti taršos ir deguonies stokos rizika, o tai paveiktų ir ekosistemas, ir miesto ūkinę veiklą. Dėl to vis dažniau kalbama apie papildomas priemones, pavyzdžiui, vandens siurbimo, valymo ar kitų hidraulinių sprendimų derinius.
Kas svarstoma toliau?
Diskusijose minimi keli scenarijai. Vienas jų – išlaikyti „Mose“, bet greta kurti papildomas priemones, kurios sumažintų žalą lagūnai, kai užtvarai būna pakelti. Kitas kelias – infrastruktūros plėtra, pavyzdžiui, žiedinių pylimų ar didesnio masto apsauginių statinių idėjos, kurios keistų visos teritorijos hidrologiją.
Kraštutinė, bet viešai aptariama kryptis – dalinis gyventojų perkėlimas iš labiausiai pažeidžiamų zonų, jei ilgalaikėje perspektyvoje net ir išplėstos apsaugos priemonės nebesuvaldytų rizikos. Tokią diskusiją stiprina ir platesnės klimato kaitos prognozės: net ir santūresni atšilimo scenarijai numato, kad jūros lygis kils dar ilgai, o tai kelia klausimą, ar šiandieninės inžinerinės ribos bus pakankamos po kelių dešimtmečių.
Venecijos atvejis tampa indikatoriumi ir kitoms pakrančių teritorijoms Europoje, kaip keičiasi planavimas, kai apsauga nuo potvynių turi veikti ne išimties tvarka, o vis dažniau. Tai reiškia ne tik investicijas į infrastruktūrą, bet ir sprendimus dėl laivybos, turizmo srautų, gamtos apsaugos ir kasdienio miesto gyvenimo.
Lygiagrečiai miestas imasi ir turizmo valdymo priemonių: skelbiama, kad nuo 2026 metų balandžio vėl numatomas įėjimo mokestis tam tikromis dienomis, siekiant mažinti vienadienį turizmą ir didžiausią spūstį piko metu. Nors tai nėra tiesioginė potvynių prevencija, mažesni srautai palengvina miesto infrastruktūros apkrovą ir krizių valdymą potvynių laikotarpiais.
Šaltiniai:
https://www.independent.co.uk/news/world/europe/venice-italy-sinking-flood-barrier-plan-b2962701.html
https://www.ipcc.ch/report/ar6/wg1/
https://www.cmcc.it/
Leave a Reply