Mokslininkai neatmeta, kad Žemė artimiausiomis dienomis gali patekti į Saulės išmesto plazmos debesies pakraštį.
Gegužės 12 dieną ryškesnių magnetinių audrų Žemėje nenumatoma, tačiau geomagnetinis fonas gali keistis, jei Saulės išmestas medžiagos srautas pasieks mūsų planetą. Tokią riziką vertina stebėseną atliekantys kosminių orų centrai, sekantys Saulės vėjo ir vainiko skylių poveikį.
Pastarosiomis dienomis silpo didelio greičio Saulės vėjo srautas, kilęs iš vainiko skylės, todėl vėjo greitis priartėjo prie įprasto, foninio lygio. Dėl to bendra geomagnetinė situacija kol kas išlieka rami, o didesni trikdžiai būtų labiau tikėtini tik pasikeitus Saulės vėjo krypčiai arba tankiui.
Gegužės 10–11 dienomis per Saulės aktyvumo epizodą įvyko vainikinės masės išmetimas, kai į kosmosą buvo išstumtas įelektrintos plazmos ir magnetinio lauko debesis. Vertinant pradinius duomenis, didžioji dalis medžiagos juda į rytus nuo Žemės trajektorijos, tačiau išlieka tikimybė, kad mūsų planetą pasieks kraštinis smūgis.
Jei toks pakraštinis poveikis įvyktų, galimi aktyvesni laikotarpiai ir nedidelė tikimybė silpnos, G1 lygio magnetinės audros. Praktikoje tai dažniausiai reiškia jautresnių ryšio ar navigacijos sistemų svyravimus bei ryškesnes pašvaistes aukštesnėse platumose, tačiau reikšmingų sutrikimų paprastai nebūna.
Kaip kyla Saulės išmetimai?
Vainikinės masės išmetimai dažniausiai siejami su staigiais magnetinio lauko persitvarkymais Saulės atmosferoje, kai sukaupta energija išlaisvinama žybsniu ir plazmos debesimi. Tokie reiškiniai dažnėja per Saulės aktyvumo ciklo piką, todėl kosminių orų prognozės šiuo laikotarpiu tampa ypač svarbios.
Mokslininkai taip pat ieško būdų tiksliau numatyti, kada ir kokiu kampu vainikinės masės išmetimas pasieks Žemę, nes būtent kryptis ir magnetinio lauko orientacija dažnai lemia, ar poveikis bus menkas, ar sukels audrą. Vertinimai paprastai atnaujinami kas kelias valandas, kai gaunami nauji Saulės vėjo matavimai ir patikslinami modeliai.
Leave a Reply