Tag: Kosminiai orai

  • Mokslininkai prabilo apie Van Aleno „barjerą“: galinga audra parodė, kad jis pažeidžiamas

    Mokslininkai prabilo apie Van Aleno „barjerą“: galinga audra parodė, kad jis pažeidžiamas

    Ilgą laiką manyta, kad Žemę juosiantys Van Aleno radiaciniai diržai turi beveik neįveikiamą ribą, saugančią nuo itin energingų elektronų priartėjimo prie planetos. Tačiau nauja analizė rodo, kad ekstremaliomis kosminių orų sąlygomis ši riba gali būti peržengta.

    Apie tai mokslininkai paskelbė išnagrinėję 2024 metų gegužę įvykusios itin stiprios geomagnetinės audros duomenis. Japonijos palydovas Arase užfiksavo, kad vidinėje radiacinio diržo zonoje elektronai buvo įgreitinti iki megaelektronvoltų energijų, kur tokio reiškinio buvo nesitikėta.

    Kas yra Van Aleno diržai

    Van Aleno diržai yra dvi pagrindinės įkrautų dalelių zonos, kurias Žemės magnetinis laukas sulaiko aplink planetą. Išoriniame dirže dažniau dominuoja elektronai, kurių energiją sustiprina Saulės sukelti procesai, o vidiniame daugiau protonų, atsirandančių kosminiams spinduliams sąveikaujant su atmosfera.

    Dar 2014 metais NASA Van Allen Probes misijos stebėjimai išryškino labai staigią ribą, už kurios patys pavojingiausi, beveik šviesos greičiui prilygstantys elektronai paprastai nekeliaudavo. Tuomet ši zona buvo pavadinta tarsi neperžengiama užtvara, siejama su šaltos plazmos sritimi aplink Žemę.

    Kas nutiko 2024 metų gegužę

    2024 metų gegužę Žemę pasiekė G5 kategorijos geomagnetinė audra, priskiriama prie stipriausių pagal NOAA skalę. Tokias audras paprastai sukelia didelės energijos Saulės žybsniai ir vainikinės masės išmetimai, kurie į Žemės magnetosferą atneša magnetizuotą plazmą.

    Arase duomenys parodė, kad audrai slopstant itin didelės energijos elektronų srautas vidinėje zonoje šoktelėjo daugiau kaip 5 000 kartų, palyginti su laikotarpiu iki audros. Ypač svarbu tai, kad iš pradžių daugėjo mažesnės energijos elektronų, o didesnės energijos dalelės atsirado vėliau, kas leidžia manyti, jog jos buvo įgreitintos vietoje, o ne tik atgabentos iš tolimesnių sričių.

    Komanda, vadovaujama Nagojos universiteto mokslininko Yoshizumi Miyoshi, šį efektą sieja su tuo, kad audra smarkiai nualino šaltos plazmos aplinką. Tokiomis sąlygomis sustiprėjo vadinamosios choro elektromagnetinės bangos, kurios, užuot išsklaidžiusios elektronus, galėjo juos spartinti.

    „Parodėme, kad ši užtvara gali būti peržengta esant ekstremaliems kosminių orų reiškiniams“, – sakė Yoshizumi Miyoshi.

    Kodėl tai svarbu palydovams ir žmonėms

    Itin energingi elektronai kosmose laikomi viena pavojingiausių radiacijos formų palydovų elektronikai. Jie gali prasiskverbti pro apsauginius sluoksnius, sukelti gedimus, pagreitinti komponentų senėjimą ir sutrumpinti kosminių aparatų eksploatacijos laiką.

    Žmonėms tokia radiacija ypač aktuali misijoms už žemosios Žemės orbitos ribų, taip pat planuojant ilgesnius skrydžius ir kuriant patikimas apsaugos strategijas. Nauji rezultatai rodo, kad rizikos vertinimui būtina geriau suprasti, kaip dalelės elgiasi per stipriausias geomagnetines audras.

    Mokslininkai pabrėžia ir praktinę pusę: kuo tiksliau bus modeliuojami kosminiai orai, tuo geriau bus galima laiku įspėti palydovų operatorius ir sumažinti nuostolius. Be to, 2024 metų gegužės įvykis sutapo su aktyvesniu Saulės ciklo laikotarpiu, kai didelių audrų tikimybė paprastai išauga.

  • „Creotech Instruments“ pasirašė 13,9 mln. eurų sutartį su ESA: lenkai patys valdys visą SAWA misiją

    Lenkijos kosmoso technologijų bendrovė „Creotech Instruments“ sudarė 13,9 mln. eurų vertės sutartį su Europos kosmoso agentūra dėl SAWA misijos įgyvendinimo. Tai išskirtinis atvejis, kai Lenkijos subjektui patikima visa projekto grandinė – nuo palydovo sukūrimo ir sistemų integracijos iki starto parengimo ir skrydžio valdymo orbitoje.

    Sutartis finansuojama iš Lenkijos įnašo į ESA programą „Space Safety“, skirtą Europos gebėjimams stiprinti tokiose srityse kaip kosminis saugumas ir rizikų stebėsena. Lenkijos institucijos pabrėžia, kad tokie kontraktai yra vienas praktiškiausių būdų, kaip šalies įnašas į ESA grįžta atgal kompetencijomis, darbo vietomis ir technologijų vystymu.

    Kam skirta SAWA misija?

    SAWA misijos tikslas – stebėti kosminius orus ir Saulės aktyvumo poveikį kritinei infrastruktūrai. Praktikoje tai susiję su rizikomis, kurios gali paliesti navigacijos ir ryšio sistemas, palydovines paslaugas bei energetikos tinklus, kai Saulės audros sukelia geomagnetinius sutrikimus.

    Planuojama, kad palydovas rinks duomenis apie Žemės magnetinį lauką, jonosferą ir termosferą, o informacija bus teikiama beveik realiuoju laiku. Tokie duomenys paprastai naudojami prognozėms ir ankstyvajam perspėjimui, kad operatoriai galėtų laiku pritaikyti technologinius režimus ir sumažinti galimus trikdžius.

    Kas kuria palydovą ir kada numatytas startas?

    Pagrindinė projekto vykdytoja yra „Creotech Instruments“ – ji atsakinga už palydovinę platformą „HyperSat“, visos misijos integraciją ir operacijas orbitoje. Prie SAWA prisideda ir Lenkijos mokslo bei technologijų institucijos: Kosminių tyrimų centras prie Lenkijos mokslų akademijos, Vroclavo technologijos universitetas, taip pat programinės įrangos kūrėja N7 Space.

    Numatoma, kad SAWA palydovas į orbitą bus iškeltas 2029 metų pradžioje. Pagrindinė misijos trukmė planuojama vieneri metai, su galimybe darbą pratęsti dar iki dvejų metų, jei techninė būklė ir misijos poreikiai tai leis.

    ESA kontekste SAWA siejama su Europos pastangomis plėsti kosminių orų stebėjimo pajėgumus, o pati misija turėtų papildyti ankstesnius ir vykdomus sprendimus šioje srityje. Lenkijai tai kartu yra signalas rinkai, kad vietos įmonės jau gali imtis ne tik atskirų komponentų, bet ir viso ESA lygio projekto atsakomybės.

    Lygiagrečiai aptariamos ir ilgalaikės iniciatyvos, kurios turėtų sustiprinti Lenkijos kosmoso ekosistemą, įskaitant planus Varšuvoje įkurti ESA centrą. Tikimasi, kad tai padėtų nuosekliau auginti kompetencijas ir didinti šalies pramonės bei mokslo dalyvavimą Europos kosmoso programose.

  • Saulės audra sustabdė traukinį: mokslininkai ištaisė 1848 metų klaidą ir įspėja dėl grėsmių

    Saulės audra sustabdė traukinį: mokslininkai ištaisė 1848 metų klaidą ir įspėja dėl grėsmių

    Mokslininkai nustatė, kad vienas ankstyviausių dokumentuotų atvejų, kai kosminė oro sąlyga sutrikdė technologijas, įvyko ne 1841, o 1848 metais. Tyrėjų vertinimu, geležinkelio darbo trikdžius tuomet greičiausiai sukėlė stipri geomagnetinė audra, susijusi su Saulės aktyvumu.

    Istorija siekia 1848 metų spalio 18 dieną, kai traukinys iš Exeter turėjo išvykti 22.05 valandą, tačiau stotyje užtruko dar 16 minučių. Problema buvo ne lokomotyve ar bėgiuose, o telegrafo sistemoje, kuri tuo metu padėdavo patikrinti, ar ruožas prieš traukinį yra laisvas ir saugus.

    Elektrinis telegrafas XIX amžiuje buvo viena svarbiausių naujovių, leidusi greitai perduoti informaciją per didelius atstumus. Kai ryšys sutriko, geležinkelio darbuotojai negalėjo patvirtinti, kad maršrutas saugus, todėl priėmė sprendimą atidėti išvykimą.

    Kodėl data ilgai buvo neteisinga

    Apie incidentą 1871 metais buvo rašyta žurnale „Nature“, tačiau jame nurodyta, kad trikdžiai įvyko 1841 metais. Dešimtmečius tai buvo laikoma vienu ankstyviausių pavyzdžių, kaip kosminė oro sąlyga veikia žmonių technologijas.

    Vėliau tyrėjams užkliuvo esminė detalė: geležinkelio linija tarp Exeter ir Starcross pradėjo veikti tik 1846 metais. Tai reiškė, kad aprašytas įvykis negalėjo nutikti 1841 metais, nes pats maršrutas tuo metu dar neegzistavo.

    Kaip audrą pavyko susieti su geležinkeliu

    Tarptautinė komanda, vadovaujama Lancaster universiteto mokslininkų, peržiūrėjo istorinius tvarkaraščius, spaudos publikacijas, astronominius stebėjimus, pranešimus apie pašvaistes ir to meto Žemės magnetinio lauko matavimus. Skirtingi šaltiniai sutapo ties 1848 metų spalio 18 dieną ir fiksavo ryškius geomagnetinius sutrikimus.

    Tyrėjai taip pat rado užuominų apie ryškias pašvaistes virš Anglijos ir tuo metu į Žemę nukreiptą didelę Saulės dėmių grupę. Tikėtinas paaiškinimas yra paprastas: XIX amžiaus publikacijoje įsivėlė spausdinimo klaida, o 1848 metai buvo klaidingai užrašyti kaip 1841.

    „Tai rodo, kad net ir ankstyvosios technologijos buvo pažeidžiamos Saulės sukeliamų geomagnetinių sutrikimų, o šiandien pasekmės būtų nepalyginamai didesnės“, – sakė tyrime dalyvavę mokslininkai.

    Kuo pavojinga kosminė oro sąlyga šiandien

    Geomagnetinės audros kyla, kai Saulės aktyvumas, pavyzdžiui, vainikinės masės išmetimai, pasiekia Žemę ir sujaukia jos magnetinį lauką. Tokiomis sąlygomis ilgose laidžiose struktūrose gali indukuotis srovės, todėl jautrios sistemos patiria trikdžius.

    XIX amžiuje tai pirmiausia veikė telegrafo linijas, o XXI amžiuje rizika apima elektros tinklus, palydovinį ryšį, navigaciją ir kai kurias aviacijos bei geležinkelio valdymo grandis. Dėl to kosminių orų stebėsena, perspėjimai ir infrastruktūros atsparumo didinimas laikomi kritiškai svarbiais.

    Įdomu tai, kad incidentas prie Exeter nebelaikomas pačiu seniausiu žinomu kosminių orų poveikio technologijoms pavyzdžiu. Naujesni vertinimai rodo, kad ankstesni trikdžiai britų geležinkeliuose buvo užfiksuoti dar 1847 metų kovą.

  • Mokslininkai įspėja: 1947-ųjų Saulės dėmė rodo, kad galimi „superžybsniai“ ir šiandien

    Mokslininkai įspėja: 1947-ųjų Saulės dėmė rodo, kad galimi „superžybsniai“ ir šiandien

    Milžiniška dėmė išdavė potencialą

    Saulės žybsniai yra staigūs ir labai galingi spinduliuotės pliūpsniai, kylantys iš aktyvių Saulės sričių, kuriose susipina ir trūkinėja magnetinio lauko linijos. Stipriausi žybsniai gali paveikti radijo ryšį, navigaciją ir elektros tinklus, nors Žemę iš dalies saugo atmosfera ir magnetinis laukas.

    Nauja analizė rodo, kad Saulė teoriškai gali pasiekti vadinamųjų superžybsnių lygį, kuris kitose į Saulę panašiose žvaigždėse fiksuojamas kaip šimtus ar net tūkstančius kartų energingesnis reiškinys. Tyrėjai pabrėžia, kad tai nėra prognozė, jog toks įvykis įvyks artimiausiu metu, tačiau ribos, kiek maksimaliai gali „užsikurti“ Saulė, tampa aiškesnės.

    Ką parodė 2010–2016 metų duomenys

    Tyrimą atlikusi Max Planck Saulės sistemos tyrimų instituto komanda išnagrinėjo 300 galingiausių žybsnių, instrumentiškai išmatuotų 2010–2016 metais. Jie vertino, kaip žybsnio energija siejasi su aktyvios srities dydžiu, iš kurios žybsnis ir kyla.

    Remiantis šiuo statistiniu ryšiu, galima atsargiai ekstrapoliuoti, kokios energijos žybsnį teoriškai pajėgtų sukelti ypač didelė aktyvi sritis. Tokiu būdu mokslininkai perėjo nuo šiuolaikinių matavimų prie istorinių Saulės dėmių įrašų, apimančių maždaug keturis šimtmečius.

    „Nors stebėjimo laikotarpiu superžybsnių nefiksuota, rasta energijos ir aktyvios srities dydžio priklausomybė turėtų galioti ir galingesniems įvykiams“, – sakė astrofizikė Natalie Krivova.

    1947 metų dėmė – išskirtinis pavyzdys

    Iš istorinių įrašų išsiskiria 1947 metais stebėta milžiniška Saulės dėmė, kuri, tyrėjų vertinimu, dengė apie 0,6 proc. matomo Saulės disko. Skaičiavimai leidžia teigti, kad tokio masto struktūra galėtų būti susijusi su žybsniu, pasiekiančiu žemesnę superžybsnių intervalo ribą.

    Mokslininkai taip pat mini, kad tokia dėmė buvo maždaug 40 kartų didesnio skersmens nei Žemė. Tai svarbu ne kaip sensacingas rekordas, o kaip fizinis argumentas, jog Saulėje kartais susiformuoja aktyvūs regionai, kurių magnetinė energija potencialiai yra pakankamai didelė ekstremaliems išsiveržimams.

    „Mūsų Saulė turi superžybsnių potencialą. Ji gali suformuoti milžiniškas dėmes, kurios iš principo gali tapti itin ekstremalių spinduliuotės pliūpsnių pradžia“, – sakė N. Krivova.

    Kas gresia Žemei ir ko dar nežinome

    Tiesioginė rizika žmonių sveikatai ant Žemės paviršiaus dažniausiai ribota, tačiau technologijoms pasekmės gali būti rimtos. Galingi kosminių orų reiškiniai siejami su ryšio trikdžiais, GNSS navigacijos paklaidomis, palydovų sistemų apkrova, taip pat su rizika elektros perdavimo tinklams aukštesnėse platumose.

    Tyrėjai sieja superžybsnių temą su itin ekstremaliais Saulės dalelių įvykiais, apie kuriuos liudija netiesioginiai pėdsakai, pavyzdžiui, medžių rievėse aptinkami izotopų pokyčiai. Tokie įrašai rodo, kad Žemės istorijoje galėjo būti radiacinių audrų, viršijančių instrumentiškai stebėtą laikotarpį.

    Vis dėlto pabrėžiama, kad naujieji darbai nesprendžia klausimo, kaip dažnai superžybsniai galėtų pasitaikyti būtent Saulėje. Dabar svarbiausia kryptis yra detalesnis modeliavimas: kaip susijungia didelės dėmių grupės, kokiomis sąlygomis magnetinis laukas „užrakina“ energiją ir kada ji gali išsilaisvinti taip, kad dalelės pasiektų tarpplanetinę erdvę.

    Abu tyrimai publikuoti žurnale Philosophical Transactions of the Royal Society A. Mokslininkai akcentuoja, kad tikslas buvo įvardyti maksimalias tikėtinas žybsnių energijas, remiantis didžiausių istorijoje matytų dėmių mastu, o ne skelbti artėjančią katastrofą.

  • Rekordinės Saulės nuotraukos atskleidė netikėtą reiškinį: paviršius knibžda sūkurių

    Rekordinės Saulės nuotraukos atskleidė netikėtą reiškinį: paviršius knibžda sūkurių

    Žvelgiant į regimą Saulės paviršių, ramybės ten mažai: karštos plazmos srautai nuolat kyla iš gelmių, vėsta ir grimzta, formuodami konvekcijos ląsteles, prilyginamas milžiniškiems regionams Žemėje. Dabar mokslininkai praneša, kad ši dinamika slepia dar vieną, iki šiol tiesiogiai neužfiksuotą sluoksnį.

    Aukščiausios skiriamosios gebos Saulės vaizdus pateikė Havajuose veikiantis Daniel K. Inouye saulės teleskopas, šiuo metu laikomas galingiausiu tokio tipo įrenginiu pasaulyje. Jis leido pamatyti smulkius sūkurius ties magnetinių struktūrų ribomis, kurie ankstesniems instrumentams buvo per maži ir per trumpalaikiai.

    Pirmą kartą užfiksuotas reiškinys

    Mokslininkų teigimu, užfiksuoti sūkuriai atitinka vadinamąsias Kelvin-Helmholtz nestabilumo struktūras. Tai spiralės ir bangų pavidalo dariniai, susiformuojantys ten, kur greitesnė terpė slysta pro lėtesnę, pavyzdžiui, vandenynų bangose ar tam tikruose debesų sluoksniuose.

    Saulėje tokios sąlygos susidaro, kai skirtingu greičiu tekanti plazma susitinka ties magnetinių elementų ribomis. Teorija šį mechanizmą numatė dešimtmečius, tačiau tiesioginių įrodymų Saulės paviršiuje iki šiol trūko.

    Netikėta: tai ne reti atvejai

    Didžiausias netikėtumas buvo ne pats aptikimas, o mastas. Analizuojant laiko sekas iš magnetiškai aktyvaus regiono paaiškėjo, kad tokie nestabilumai kyla ne pavienėse vietose, o kartojasi labai dažnai, beveik visur, kur tik pavyksta aiškiai matyti magnetinių struktūrų ribas.

    „Mus pribloškė, kiek daug smulkių detalių ir dinamiškos veiklos matyti didelės raiškos vaizduose“, – sakė saulės fizikas Davidas Kuridze.

    Tyrėjai pabrėžia, kad vien atpažinti panašų į sūkurį vaizdą nepakanka. Siekiant patvirtinti, jog matomas reiškinys yra būtent Kelvin-Helmholtz nestabilumas, buvo pasitelktos detalios skaitmeninės simuliacijos, kurios atkartojo tokias pačias deformacijas ir judėjimo scenarijus plazmoje.

    Kodėl tai svarbu Žemei

    Šie sūkuriai gali būti reikšmingi ne tik kaip įspūdingas vaizdas: jie gali padėti paaiškinti, kaip energija ir magnetiniai laukai maišosi bei persiskirsto Saulės atmosferoje. Tokie mažo masto procesai laikomi vienu iš raktų geriau suprasti didesnius reiškinius, įskaitant Saulės atmosferos įkaitimo mechanizmus ir įvykius, kurie lemia kosminius orus.

    Kosminiai orai daro įtaką technologijoms, nuo palydovinio ryšio ir navigacijos iki elektros tinklų stabilumo. Kuo tiksliau mokslininkai supras smulkius plazmos procesus prie magnetinių ribų, tuo tvirtesnį pagrindą turės prognozavimo modeliai, ypač augant priklausomybei nuo orbitinių sistemų.

    Tyrimo rezultatai publikuoti žurnale Nature, o pats atradimas laikomas svarbia detale didelėje Saulės fizikos dėlionėje. Kuo aiškesnis vaizdas gaunamas, tuo labiau matyti, kiek daug paslapčių dar slepia mūsų artimiausia žvaigždė.

  • Liepos pabaigos magnetinės audros: pavojingiausios dienos ir kas jas pajus stipriausiai

    Kosminių orų stebėtojai įspėja, kad liepos pabaigoje Žemės magnetinis laukas bus nevienodai aktyvus: dauguma dienų turėtų būti ramios, tačiau numatomas ir ryškesnis suaktyvėjimas. Tokiais laikotarpiais dažniau fiksuojami geomagnetinio aktyvumo šuoliai, kuriuos sukelia Saulės žybsniai ir vainikinės masės išmetimai.

    Remiantis prognozėmis, liepos 17 dieną geomagnetinis fonas turėtų būti žemas, o Kp indeksas dažniausiai siekti apie 2–3. Tai reiškia, kad didžioji dalis žmonių reikšmingų savijautos pokyčių nepajus, o ryškesni trikdžiai tikėtini nebent itin jautriems asmenims.

    Liepos 18–21 dienomis tikimasi santykinės ramybės, kai magnetosfera išlieka stabili ir didesnių sutrikimų nenumatoma. Tokios dienos laikomos palankesnėmis didesniam fiziniam aktyvumui ir įprastam darbo režimui, nes staigių geomagnetinių šuolių tikimybė mažesnė.

    Rizikingiausia diena liepos pabaigoje

    Didesnio dėmesio verta liepos 22 diena, kai prognozuojamas vidutinio stiprumo geomagnetinis suaktyvėjimas, o Kp indeksas gali pakilti iki 4–5. Toks lygis priskiriamas vidutinei magnetinei audrai, kuri kai kuriems žmonėms gali sutapti su prastesne savijauta, ypač jei yra lėtinių sveikatos problemų.

    Po suaktyvėjimo, liepos 23–25 dienomis, aktyvumas turėtų palaipsniui slopti, tačiau magnetinis laukas gali išlikti nestabilus, o Kp indeksas svyruoti apie 3. Daliai žmonių tai reiškia, kad savijauta normalizuojasi ne iš karto, o per kelias dienas.

    Kam magnetinės audros dažniausiai būna sunkiausios

    Dažniau nusiskundimų sulaukiama iš žmonių, turinčių širdies ir kraujagyslių ligų, taip pat iš sergančiųjų hipertenzija ar linkusių į žemą kraujospūdį. Jautrumą gali didinti vyresnis amžius, nėštumas, lėtinis nuovargis, ilgalaikis stresas bei miego trūkumas.

    Dažniausiai minimi simptomai yra galvos skausmas, silpnumas, mieguistumas, dirglumas, miego sutrikimai, nerimas ar kraujospūdžio svyravimai. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad magnetinės audros nėra ligų priežastis, tačiau gali sustiprinti jau esamus negalavimus ir pabloginti savijautą jautresniems žmonėms.

    Ką daryti, kad savijauta būtų geresnė

    Specialistai primena, kad Saulės aktyvumo sustabdyti neįmanoma, tačiau galima sumažinti organizmui tenkantį krūvį. Dienomis, kai prognozuojamas didesnis aktyvumas, verta dažniau pasimatuoti kraujospūdį, ypač jei jau vartojami vaistai nuo širdies ir kraujagyslių ligų.

    Taip pat rekomenduojama gerti daugiau vandens, riboti alkoholį ir labai stiprią kavą, o vakare skirti dėmesio miegui. Jei įmanoma, intensyvias treniruotes, konfliktines situacijas ir didžiausią emocinį krūvį verta perkelti į ramesnes dienas.

    Magnetinės audros susidaro tada, kai Saulės vėjas ir įkrautų dalelių srautai pasiekia Žemę ir sutrikdo jos magnetinį lauką. Be poveikio savijautai, tokie reiškiniai gali turėti įtakos ir technologijoms, pavyzdžiui, radijo ryšiui, palydovinei navigacijai ar elektros tinklų stabilumui, todėl kosminių orų prognozės stebimos ne tik medicinos, bet ir infrastruktūros srityse.

  • Savaitės pradžioje – raudonas pavojaus lygis: prognozuojama stipri geomagnetinė audra

    Ko tikėtis savaitės pradžioje?

    Savaitės pradžioje prognozuojama sustiprėjusi Saulės aktyvumo banga, galinti sukelti reikšmingą geomagnetinį suaktyvėjimą Žemėje. Tokie reiškiniai siejami su Saulės pliūpsniais ir vainikinės masės išmetimais, kai į kosmosą išmetamos įkrautos dalelės pasiekia Žemės magnetosferą.

    NOAA kosminių orų skalėje geomagnetinės audros žymimos nuo G1 iki G5, o kasdienėje prognozėje dažnai naudojamas ir Kp indeksas. Kuo Kp indeksas didesnis, tuo labiau tikėtinas trikdantis poveikis ryšiams, navigacijai ir elektros tinklams, ypač aukštesnėse platumose.

    Geomagnetinės audros prognozė pagal dienas

    Pirmąją savaitės dieną numatomas stipriausias suaktyvėjimas, kai Kp indeksas gali kilti iki 6–7, o tai atitinka stiprią audrą, galinčią pasireikšti ir ryškesnėmis pašvaistėmis. Kitomis dienomis situacija, tikėtina, pamažu rims, nors trumpalaikių svyravimų dar gali pasitaikyti.

    Antrąją savaitės dieną prognozuojamas vidutinio stiprumo fonas, kai Kp indeksas gali siekti 4–5. Vėliau, savaitės viduryje, geomagnetinis laukas paprastai stabilizuojasi, o ramiausi periodai dažniau fiksuojami tuomet, kai Kp indeksas nukrenta iki 2–3.

    Kas gali pajusti poveikį ir kaip pasirūpinti savijauta?

    Geomagnetinės audros yra realus fizikinis reiškinys, tačiau mokslinėje bendruomenėje vis dar diskutuojama, kiek tiesiogiai jos veikia žmogaus savijautą. Vis dėlto dalis žmonių, ypač turinčių širdies ir kraujagyslių sutrikimų ar padidėjusį jautrumą oro pokyčiams, tokiomis dienomis neretai mini galvos skausmą, nuovargį ar miego sutrikimus.

    Jei priklausote rizikos grupei, verta atidžiau stebėti kraujospūdį, laikytis įprasto gydymo režimo ir vengti papildomų stresorių. Patariama skirti laiko poilsiui, pakankamai išsimiegoti, palaikyti skysčių balansą ir nepersistengti su kofeinu ar alkoholiu.

    „Svarbiausia – nepanikuoti ir vertinti savo savijautą praktiškai: jei bloga, mažinkite krūvį ir pasitarkite su gydytoju, o ne ieškokite vienos priežasties“, – sako gydytojai, primindami, kad simptomus gali lemti ir miegas, stresas ar dehidratacija.

    Kosminių orų suaktyvėjimas svarbus ne tik sveikatai: jis gali turėti įtakos GPS tikslumui, radijo ryšiui ir palydovų darbui. Dėl to tokias prognozes nuolat stebi kosminių orų tarnybos, o kai kuriuose sektoriuose, pavyzdžiui, aviacijoje ir energetikoje, taikomos papildomos rizikos valdymo procedūros.

  • Mokslininkai aptiko nematomas magnetines kilpas prie Saulės: padėjo trumpi radijo pliūpsniai

    Mokslininkai aptiko nematomas magnetines kilpas prie Saulės: padėjo trumpi radijo pliūpsniai

    Nauja NASA zondo Parker Solar Probe duomenų analizė rodo, kad trumpi radijo pliūpsniai gali išduoti paslėptas magnetinio lauko struktūras arti Saulės. Tyrėjai teigia, kad dalis signalų siejasi su vadinamaisiais switchbackais, staigiais magnetinio lauko linijų krypties „užlinkimais“.

    Šios struktūros tiesiogiai nėra matomos kaip objektai, tačiau jų poveikį galima atsekti iš to, kaip juda į kosmosą išmetamų elektronų srautai. Mokslininkai tai lygina su nematoma trasa, kurios formą galima nuspėti stebint itin greitai ja judantį automobilį.

    Kas yra III tipo pliūpsniai?

    III tipo radijo pliūpsniai atsiranda, kai iš Saulės išsviesti elektronai lekia atviromis magnetinio lauko linijomis per Saulės vainiką ir heliosferą. Šie elektronai juda didele šviesos greičio dalimi ir sąveikaudami su plazma sukuria radijo emisiją, kurią fiksuoja prietaisai kosmose.

    Ypač svarbus signalų dažnio kitimas laike: elektronams tolstant nuo Saulės, jie keliauja per vis retesnę plazmą, todėl radijo pliūpsnio dažnis „slysta“ žemyn. Idealioje, tolygiai radialioje trajektorijoje toks kitimas būtų gana nuspėjamas, tačiau realiuose duomenyse matyti staigūs nukrypimai.

    Ką parodė Parker Solar Probe duomenys?

    Tyrime buvo analizuoti 24 tarpplanetiniai III tipo pliūpsniai, kuriuos Parker Solar Probe užfiksavo per vieną savaitę. Dažnio pokyčiai buvo perskaičiuoti į apytikres trajektorijos padėtis ir palyginti su modeliu, kad būtų galima įvertinti, ar stebimi nukrypimai viršija matavimo triukšmą.

    Autoriai nustatė, kad maždaug pusėje atvejų nuokrypiai buvo reikšmingi, o vidutinis poslinkis siekė 1,1 Saulės spindulio. Tai laikoma ženklu, kad elektronų kelias nebuvo „lygus“ ir galėjo kirsti zonas, kuriose magnetinis laukas staigiai keitė kryptį.

    Dalis nukrypimų gali būti paaiškinami plazmos tankio svyravimais, tačiau kai kuriais atvejais tam reikėtų neįprastai didelių tankio pokyčių. Todėl keliems ryškiausiems pliūpsniams labiau tikėtinas paaiškinimas yra magnetinio lauko nukrypimai, panašūs į switchbackus.

    Kodėl tai svarbu Žemei?

    Parker Solar Probe misija leidžia tirti sritį, kur formuojasi Saulės vėjas ir kur magnetinis laukas ypač dinamiškas. Geresnis supratimas, kaip išsidėsto ir kinta magnetinės struktūros arti Saulės, padeda tikslinti modelius, kurie naudojami kosminių orų prognozėms.

    Kosminiai orai svarbūs ne vien dėl pašvaisčių: stipresni Saulės aktyvumo epizodai gali daryti įtaką ryšiui, palydovų veiklai, navigacijai ir elektros tinklams. Radijo pliūpsniai šiuo atveju veikia kaip netiesioginis „pėdsakas“, leidžiantis spręsti apie procesus, kurių kitu būdu stebėti itin sudėtinga.

    Tyrėjų vertinimu, trumpi III tipo pliūpsniai gali tapti papildomu įrankiu ieškant nematomų magnetinių „užlinkimų“ ir turbulencijų. Kuo geriau bus suprasta, kaip elektronų srautai keliauja per Saulės aplinką, tuo tiksliau bus galima vertinti, kaip energija ir dalelės vėliau sklinda per visą heliosferą.

  • Saulė vėl nerimsta: kada smogs magnetinė audra ir kaip sumažinti galvos skausmą

    Birželio pabaigoje prognozuojamas padidėjęs geomagnetinis aktyvumas, tačiau ilgalaikės stiprios magnetinės audros ženklų kol kas nematyti. Kosminių orų stebėjimai rodo, kad Žemę pasieks kelios saulės vėjo bangos, galinčios sukelti silpnus ar vidutinio stiprumo magnetosferos svyravimus.

    Prognozė birželio pabaigai

    Labiausiai neramios turėtų būti birželio 26–27 dienos, kai Kp indeksas gali priartėti prie 3,7. Toks lygis laikomas vidutiniu sujudimu ir dažniausiai nesukelia plataus masto trikdžių, bet jautresni žmonės gali pajusti pokyčius savijautoje.

    Birželio 28 dieną magnetosfera turėtų rimti, o aktyvumas priartėti prie Kp 3, kuris laikomas viršutine įprastos būsenos riba. Birželio 29–30 dienomis prognozuojamas ramesnis fonas, kai Kp indeksas neturėtų viršyti 2, tai reiškia gana stabilų geomagnetinį lauką.

    Kas gali pajusti stipriau?

    Esant Kp apie 3–4, dauguma sveikų žmonių dažniausiai nejaučia nieko neįprasto, tačiau meteojautrūs asmenys kartais fiksuoja galvos skausmus, nuovargį ar miego sutrikimus. Didesnį diskomfortą taip pat gali patirti vyresnio amžiaus žmonės, nėščiosios bei turintys širdies ir kraujagyslių ligų.

    Dažniausiai minimi pojūčiai tokiomis dienomis yra maudžiantis ar pulsuojantis galvos skausmas, sumažėjusi koncentracija, dirglumas, mieguistumas arba sunkesnis užmigimas. Kai kuriems pasitaiko ir kraujospūdžio svyravimų ar širdies plakimo padažnėjimo, ypač jei tuo pat metu vargina karštis, stresas ir miego trūkumas.

    Ką daryti, kad būtų lengviau?

    Specialistai pabrėžia, kad savijautą dažnai pablogina ne vien kosminiai orai, bet ir kasdieniai veiksniai, todėl verta koreguoti rutiną. Rekomenduojama gerti daugiau vandens, riboti stiprią kavą, energinius gėrimus ir alkoholį, o sunkų, riebų ar labai aštrų maistą keisti lengvesniais patiekalais.

    Taip pat svarbu laikytis miego režimo ir siekti miegoti bent 7–8 valandas, ypač jei kelias dienas iš eilės juntamas nuovargis. Naudingos ramios veiklos lauke, tačiau per kaitrą geriau rinktis rytą ar vakarą ir vengti tiesioginės saulės, nes perkaitimas gali sustiprinti galvos skausmus ir silpnumą.

  • Saulė smogia dar kartą: įvardijo dienas, kai magnetinės audros labiausiai vargins jautrius

    Šią savaitę Žemės magnetosfera gali išlikti nerami: prognozuojami keli suaktyvėjimai, kurie daliai žmonių siejami su prastesne savijauta. Kosminių orų stebėtojai geomagnetinį aktyvumą vertina pagal K indeksą ir NOAA G skalę, o didesnės reikšmės reiškia stipresnius magnetinio lauko svyravimus.

    Pagal viešai skelbiamas prognozes, didžiausia tikimybė stipresniems sutrikimams siejama su birželio 8 diena, kai galimas G3 lygio geomagnetinis štormas, o K indeksas gali pakilti iki 6–7. Vėliau situacija gali laikinai rimti, tačiau dar vienas ryškesnis suaktyvėjimas prognozuojamas apie birželio 11 dieną.

    Kada gali būti sunkiausia

    Birželio 8 dieną numatomas stipresnis geomagnetinis poveikis, todėl jautresni žmonės tądien dažniau atkreipia dėmesį į galvos skausmus, nuovargį ar miego sutrikimus. Mediciniškai aiškaus, vienareikšmio ryšio tarp magnetinių audrų ir konkrečių simptomų tyrimai nepatvirtina, tačiau dalis gyventojų savijautos pokyčius sieja būtent su kosminių orų svyravimais.

    Birželio 9 ir 10 dienomis tikėtinas ramesnis fonas, kai K indeksas gali grįžti į žemesnes reikšmes. Tokios pertraukos dažnai sutampa su geresne savijauta tiems, kurie jautriai reaguoja į staigius aplinkos pokyčius.

    Birželio 11 dieną prognozuojama dar viena stipresnė banga, siejama su G2 lygiu ir K indeksu apie 6. Tokiais laikotarpiais žmonės dažniau mini dirglumą, dėmesio koncentracijos sunkumus, nemigą ar migrenos paūmėjimą, ypač jei kartu prisideda stresas, karštis ar miego trūkumas.

    Kas yra magnetinė audra

    Magnetinė audra yra Žemės magnetinio lauko reakcija į sustiprėjusį Saulės vėją ir į kosmosą išmestas įelektrintas daleles, kurios pasiekia Žemės aplinką. Tokie reiškiniai gali sutrikdyti radijo ryšį, navigaciją, paveikti palydovų darbą, o aukštose platumose sustiprinti pašvaisčių tikimybę.

    NOAA naudoja penkių lygių geomagnetinių audrų skalę nuo G1 iki G5. Kuo lygis didesnis, tuo didesnė tikimybė technologiniams sutrikimams, o prognozės gali kisti, nes Saulės aktyvumas ir dalelių srautai keičiasi greitai.

    Ką verta žinoti jautresniems

    Jei esate linkę į kraujospūdžio svyravimus, sergate širdies ir kraujagyslių ligomis ar turite miego sutrikimų, svarbiausia išlaikyti įprastą režimą. Gydytojai paprastai rekomenduoja nepamiršti vartoti paskirtų vaistų, stebėti kraujospūdį ir neatidėlioti konsultacijos, jei simptomai neįprasti ar stiprėja.

    Praktiškai naudinga mažinti papildomus dirgiklius: riboti alkoholį, nepadauginti kofeino, gerti pakankamai vandens, išlikti fiziškai aktyviems, bet vengti itin intensyvaus krūvio. Jei atsiranda krūtinės skausmas, dusulys, nauji neurologiniai simptomai ar labai aukštas kraujospūdis, reikėtų nedelsti ir kreiptis skubios pagalbos.