Jūrinė vėjo energetika sparčiai auga, tačiau didelė dalis stipriausių vėjų lieka nepasiekiami ten, kur jūra per gili tradiciniams pamatams. Būtent čia į sceną ateina plūduriuojančios vėjo turbinos, galinčios veikti toli nuo kranto ir didesniuose gyliuose.
Technologiškai sprendimas jau įrodytas mažais projektais, tačiau pramonė pabrėžia, kad masinė plėtra negali vykti „vienu šuoliu“. Esminis klausimas dabar yra ne ar tai veiks, o ar tai galima išplėsti patikimai ir ekonomiškai, nepadidinant rizikų visai rinkai.
Nuo bandymų prie pramonės
Fiksuoto dugno jūriniai vėjo parkai iki dabartinių galingų projektų atėjo palaipsniui: nuo nedidelių ankstyvųjų parkų iki didžiulių elektrinių, kurioms reikėjo sukauptos patirties, standartų ir tiekimo grandinių. Tokį kelią šiandien siūloma kartoti ir plūduriuojančiai technologijai, nes pirmieji etapai investuotojams yra kritiniai.
Rinka prisimena, kad energetikos infrastruktūroje skubėjimas dažnai baigiasi brangiais vėlavimais, techniniais nesklandumais ir pasitikėjimo praradimu. Todėl plėtotojai vis dažniau kalba apie „laiptus“: mažesnės apimties parkai, tuomet vidutinio dydžio projektai ir tik po to – didelės galios komerciniai parkai.
Kur šiandien yra plūduriuojantis vėjas?
Pasaulyje jau veikia keli komercinio masto pavyzdžiai, tačiau bendra įrengtoji galia vis dar palyginti maža, lyginant su fiksuoto dugno parkais. Vienas dažniausiai minėtų atskaitos taškų – Škotijoje veikiantis „Hywind Scotland“ parkas, pradėjęs darbą 2017 metais ir parodęs, kad tokio tipo turbinos gali patikimai gaminti elektrą jūroje.
Vis dėlto iki gigavatų klasės projektų, kurie šiandien jau tapo įprasti Šiaurės jūroje su fiksuotais pamatais, plūduriuojanti technologija dar neprisiartino. Didžiausias barjeras – kaina ir nepakankamai išvystyta specializuota infrastruktūra: gamyba, surinkimas uostuose, montavimas ir eksploatacija atviroje jūroje.
Kodėl gilesnis vanduo viską keičia?
Fiksuoti pamatai ekonomiškai sudėtingėja, kai gylis didėja maždaug virš 60 metrų, nes konstrukcijos ir įrengimas tampa neproporcingai brangūs. Tuo tarpu daug perspektyviausių vėjo zonų yra būtent ten, kur žemyninis šelfas staigiai leidžiasi, pavyzdžiui, prie JAV vakarinės pakrantės, Japonijos ar kai kuriuose Viduržemio jūros ruožuose.
Plūduriuojančios platformos leidžia šį ribojimą apeiti, tačiau kartu įveda naują inžinerinių uždavinių paketą. Tokias turbinas reikia pritvirtinti inkaravimo ir švartavimo sistemomis, jos turi „dirbti“ su bangavimu, o kabeliai privalo atlaikyti nuolatinį judėjimą, kad būtų išvengta nuovargio pažaidos.
Todėl rizikos profilis ankstyvuose projektuose yra didesnis nei buvo fiksuoto dugno technologijai tuo metu, kai ji tik kūrėsi. Dėl to plėtra dažniausiai planuojama etapais, kad kiekvienas projektas suteiktų realių eksploatacijos duomenų, o bankai ir draudikai matytų prognozuojamą patikimumą.
Artimiausi 5–10 metų laikomi lemiamu laikotarpiu: ar bus pereita nuo demonstracinių parkų prie vidutinio masto projektų, kurie parodytų aiškią kaštų mažėjimo kryptį. Jei tai pavyks, plūduriuojantys vėjo parkai gali tapti vienu svarbiausių energijos perėjimo instrumentų ten, kur šiandien tradicinė jūrinė energetika pasiekia savo ribas.
Leave a Reply