Pavasarį miškuose ir pievose daugelis grybautojų dairosi bobausių, tačiau ne mažiau vertinamas kitas sezono radinys – pavasarinė gegužėnė (Calocybe gambosa). Tai mėsingas, kvapnus grybas, kuris dažnai būna mažiau sukirmijęs nei rudeninės rūšys. Vis dėlto rinkti jį reikia atsargiai, nes tuo pačiu metu pasitaiko ir pavojingų panašių grybų.
Gegužėnė išsiskiria šviesia, balkšva ar kreminio atspalvio kepurėle ir tvirtu, storu kotu. Dažniausiai ji neauga pavieniui – aptikus vieną, netoliese neretai randama daugiau, kartais sudarančių eilę ar beveik ratą. Dėl tokio augimo būdo patyrę grybautojai pataria apžiūrėti aplinką plačiau, o ne apsiriboti vienu radiniu.
Atpažinimui svarbiausias požymis – kvapas: perlaužus ar patrupinus kepurėlę juntamas ryškus šviežių miltų, tešlos ar net šviežiai pjaustyto agurko aromatas. Jei grybas kvepia silpnai, nemaloniai arba beveik nekvepia, geriau jo nerinkti. Patikimiausia taisyklė grybaujant išlieka ta pati: jei kyla bent menkiausia abejonė, grybas paliekamas augti.
Šio grybo nereikia ieškoti tankiuose spygliuočių masyvuose – gegužėnė mėgsta šviesą ir atviresnes vietas. Dažniau ji randama lapuočių miškų pakraščiuose, senuose soduose, pievose, ganyklose, taip pat miesto parkuose ir želdynuose. Kadangi grybai neretai slepiasi aukštesnėje žolėje, verta tikrinti saulėtas aikšteles, pakilimus ir tankesnes žolės kupstas.
Virtuvėje gegužėnė vertinama dėl tvirto minkštimo: kepant ar troškinant ji mažiau susitraukia, nei daugelis kitų grybų, ir neprisigeria vandens. Iš jos dažnai gaminami padažai, troškiniai, įdarai, ji tinka kiaušinienei, o jaunus, dar tvirtus vaisiakūnius kai kas marinuoja. Termiškai apdorojant miltiškas aromatas dažnai virsta sodresniu, švelniai sviestiniu skoniu.
Didžiausia rizika pradedantiesiems – supainioti gegužėnę su nuodingais grybais, kurių pavasarį taip pat pasitaiko. Specialistai atkreipia dėmesį, kad kai kurios panašios rūšys gali turėti nemalonų kvapą, kitokią lakštelių spalvos kaitą ar ryškesnį parudavimą pažeidus kepurėlę. Dėl to rekomenduojama rinkti tik visiškai atpažįstamus grybus, o kilus abejonių – pasikonsultuoti su specialistais ar naudotis patikimais atpažinimo vadovais.
Jei grybas atpažintas tiksliai, tai gali būti vienas įdomiausių pavasario radinių, kai miškuose dar nėra rudeninių gausos. Tačiau net ir patyrusiems grybautojams saugumas svarbiau už pilną krepšį, ypač kai kalbama apie rūšis, turinčias pavojingų antrininkų.
Leave a Reply