Pušų žievė supūva ir dingsta po sezono: sodininkai pereina prie gneiso mulčio

Pušų žievė ilgą laiką buvo populiariausias pasirinkimas mulčiuojant gėlynus ir daržus, tačiau vis daugiau sodininkų pastebi jos trūkumus. Drėgnose vietose žievė gali pradėti irti, pelyti, ją išnešioja vėjas, o po vieno sezono dažnai tenka nuolat papildyti sluoksnį.

Dėl to auga susidomėjimas alternatyvomis, kurios ilgiau išlaiko tvarkingą vaizdą ir reikalauja mažiau priežiūros. Viena ryškiausių – vadinamoji akmens žievė, dažniausiai siejama su gneisu – metamorfinės kilmės uoliena, lengvai skylančia į plokšteles.

Akmens mulčias dažniausiai vertinamas dėl praktinių savybių: jis mažina vandens garavimą nuo dirvos paviršiaus, padeda stabilizuoti temperatūrą šaknų zonoje ir slopina piktžolių dygimą. Kadangi akmens frakcija nesiskaido kaip organinės medžiagos, toks sluoksnis gali tarnauti ne vienerius metus.

Vizualiai gneiso mulčias taip pat turi pranašumą – jo spalvos dažniausiai varijuoja nuo pilkų tonų iki šviesių, sidabrinių ar rusvų atspalvių, todėl gėlynuose sukuria švaresnį, modernesnį vaizdą. Dėl didesnio svorio jis paprastai geriau laikosi vietoje ir mažiau išsisklaido nuo vėjo ar lietaus.

Vis dėlto renkantis tokį sprendimą svarbu įvertinti dirvos reakciją. Gneisas dažnai apibūdinamas kaip turintis žemesnį pH, todėl jis labiau tinka šilauogėms, rododendrams, viržiams ir kitiems rūgščią terpę mėgstantiems augalams, o šarminę dirvą mėgstantiems augalams gali prireikti papildomos priežiūros.

Tiek organinis, tiek mineralinis mulčias skirtingai veikia dirvą. Pušų žievė, ypač kompostuota, ilgainiui praturtina dirvą organine medžiaga, tačiau kartu „susėda“ ir reikalauja nuolatinio papildymo. Akmens mulčias dirvos organikos neprideda, bet ilgiau išlaiko stabilų sluoksnį ir padeda mažinti ravėjimo bei laistymo poreikį.

Gneiso akmens žievė dažniausiai naudojama gėlynuose, aplink krūmus ir dekoratyvinius medžius, taip pat takeliuose. Prieš klojant mulčą rekomenduojama kruopščiai pašalinti piktžoles ir išlyginti paviršių, o tuomet paskleisti pasirinktą frakciją pagal paskirtį.

Praktiškai gėlynams ir krūmams dažniausiai formuojamas maždaug 5–10 centimetrų sluoksnis, o takeliams – storesnis, apie 10–15 centimetrų. Kad mulčias veiktų efektyviai, svarbu palikti tarpą prie augalų stiebų ir kamienų, jog būtų išvengta perteklinės drėgmės prie pat augalo.