Dirbtiniai rifai prie Vakarų Australijos: per trejus metus žuvų rūšių skaičius išaugo penkis kartus

Prie Vakarų Australijos krantų įrengti dirbtiniai rifai per kelerius metus pakeitė beveik „tuščią“ jūros dugno atkarpą. Stebėsena parodė, kad nuo pirmųjų konstrukcijų nuleidimo iki trečiųjų metų pabaigos žuvų rūšių skaičius čia padidėjo maždaug penkis kartus.

Projektas buvo įgyvendintas netoli Bunberio ir Dansboro miestų, palyginti nesudėtingose, žvejams mėgėjams pasiekiamose vietose. Tokios iniciatyvos pasaulyje vertinamos kaip vienas iš būdų atkurti buveines, kai natūralūs rifai yra pažeisti arba jų tiesiog nėra.

Kaip sukonstruoti rifai?

Dirbtiniams rifams naudoti specialiai sukurti betoniniai moduliai, dažnai vadinami „Fish Boxes“. Kiekvienam rifui buvo panaudota po 30 tokių modulių, o vienas modulis svėrė apie 10 tonų ir buvo maždaug 3 metrų ilgio.

Konstrukcijos projektuotos taip, kad sudarytų slėptuves, sukurtų vandens cirkuliaciją ir „maitinimosi kišenes“ skirtingoms rūšims. Vienas iš tikslų buvo suformuoti sąlygas vadinamajam apvelingui, kai į viršų pakyla maistingesnis vanduo iš gilesnių sluoksnių.

Kokie rezultatai fiksuoti?

Vietos žvejybos ir jūrinių išteklių bendruomenės stebėsena nurodė, kad iki rifų įrengimo teritorijoje aptikta apie 12 žuvų rūšių. Praėjus trejiems metams, rifais naudojosi jau daugiau kaip 60 rūšių.

Pokyčiai fiksuoti ne iš karto, tačiau gana greitai. Maždaug po pusmečio dalį betoninių paviršių aptraukė dumbliai, o aplink rifus pradėtos matyti dugninės žuvys, vėliau įsikūrė ir kiti organizmai, pavyzdžiui, kempinės bei bryozojai.

Kodėl rifai veikia?

Ekspertai pabrėžia, kad dirbtinis rifas nėra vien „betono krūva“: jis tampa pagrindu sudėtingesnei ekosistemai. Dumbliai ir bestuburiai sukuria papildomus maisto šaltinius, o ertmės ir „tuneliai“ suteikia priedangą, todėl didėja tiek mažesnių, tiek plėšriųjų žuvų gausa.

Tokio tipo sprendimai dažnai taikomi ir rekreacinei žūklei, nes rifai gali koncentruoti žuvis konkrečiose vietose, kartu mažindami spaudimą jautresnėms natūralioms buveinėms. Vis dėlto specialistai atkreipia dėmesį, kad ilgalaikis poveikis priklauso nuo vietos parinkimo, medžiagų, priežiūros ir žvejybos reguliavimo.

Dirbtinių rifų pavyzdys prie Vakarų Australijos rodo, kad tinkamai suprojektuotos povandeninės struktūros gali palyginti greitai padidinti biologinę įvairovę. Tačiau siekiant tvarumo, tokie projektai paprastai vertinami kaip platesnės jūrų apsaugos ir buveinių atkūrimo strategijos dalis, o ne vienintelis sprendimas.