Naujas tyrimas rodo, kad potencialiai gyvybei tinkama, į Žemę panašios masės planeta galėtų ilgai išlikti stabilioje orbitoje dvejetainėje žvaigždžių sistemoje. Astronomai tokias sistemas vertina atsargiai, nes antroji žvaigždė gali išbalansuoti planetų orbitas.
Tyrimo centre atsidūrė 70 Ophiuchi (70 Oph AB) sistema, esanti maždaug už 16 šviesmečių. Joje skrieja dvi K tipo nykštukės, kurios yra vėsesnės ir blankesnės už Saulę, tačiau, pagal dabartinius modelius, gali būti ilgaamžiškesnės ir stabilesnės nei aktyvios raudonosios nykštukės.
Kaip ieškota planetų pėdsakų
Mokslininkai sujungė istorinius ir šiuolaikinius radialinio greičio matavimus, sukauptus per labai ilgą laikotarpį ir gautus keliais instrumentais. Šis metodas fiksuoja menkus žvaigždės judėjimo pokyčius, kuriuos sukelia ją „timptelinti“ galintis palydovas, pavyzdžiui, planeta.
Komanda skelbia pasiekusi mažesnę nei 1 metro per sekundę matavimo paklaidą, kuri yra kritiškai svarbi ieškant mažesnių, uolinių planetų signalų. Vis dėlto net ir toks tikslumas ne visada leidžia aiškiai atskirti planetos poveikį nuo pačios žvaigždės aktyvumo.
Ką parodė simuliacijos ir kas buvo paneigta
Norėdami įvertinti, kokios planetos galėtų išlikti, tyrėjai modeliuose tikrino Žemės masės planetų orbitų stabilumą įvairiais atstumais nuo pagrindinės žvaigždės. Skaičiavimai apėmė ilgą laiką astronomine prasme, kad būtų aišku, ar orbita nesuyra dėl antrosios žvaigždės traukos.
Rezultatai rodo, kad vadinamojoje gyvenamojoje zonoje aplink pagrindinę žvaigždę stabilios orbitos yra įmanomos. Kitaip tariant, antroji žvaigždė nebūtinai „nušluoja“ visus šansus uolinei planetai išlikti ten, kur teoriškai galėtų egzistuoti skystas vanduo.
Kartu tyrėjai nurodo, kad duomenys leidžia atmesti didelių, Jupiterio masės ar dar masyvesnių dujinių milžinių egzistavimą tam tikruose atstumuose nuo žvaigždžių. Tai svarbu ir istoriniame kontekste: 70 Ophiuchi kadaise buvo minėta kaip viena iš ankstyviausių sistemų, kur galėjo būti įtarta planeta, tačiau vėliau tokie signalai dažnai paaiškėdavo esantys žvaigždžių aktyvumo pasekmė.
Kodėl tai svarbu ateities paieškoms
Radialinio greičio matavimus dažnai komplikuoja dėmės, magnetiniai ciklai ir kiti žvaigždžių aktyvumo procesai, galintys imituoti planetų sukeliamą signalą. Dėl to dalis „atradimų“ laikui bėgant pervertinami, o tyrėjai vis daugiau dėmesio skiria tam, kaip patikimai atskirti planetas nuo žvaigždžių triukšmo.
NASA pabrėžia, kad daugialypės žvaigždžių sistemos danguje yra dažnos, todėl klausimas, ar jose gali išlikti į Žemę panašios planetos, tiesiogiai plečia potencialių taikinių sąrašą. Autorių teigimu, 70 Ophiuchi gali būti viena perspektyviausių artimų sistemų, kur verta ieškoti mažų uolinių planetų, kai atsiras dar jautresni stebėjimai.
„Galima tikėtis, kad antroji žvaigždė suardys orbitas, tačiau simuliacijos rodo, kad taip būna ne visada“, – sakė vienas iš tyrimo autorių.
„Tai ir nusivylimas, ir jaudulys: nematome Jupiterio tipo planetos, bet atverčiame naują šios istorinės sistemos skyrių“, – teigė pagrindinis darbo autorius.
Leave a Reply