Vertindamas Žemės ūkio ministerijos siūlomą 19,576 mln. eurų pagalbos paketą, Plungės rajono savivaldybės tarybos ir Telšių regiono plėtros tarybos narys socialdemokratas Giedrius Razma ragina atsisakyti ūkininkų supriešinimo. Jo teigimu, esminis klausimas yra paprastas: ar parama pasieks tuos ūkius, kuriems jos šiandien reikia labiausiai.
Pasak politiko, vien tik hektarų ar melžiamų karvių skaičius yra patogus administruoti kriterijus, tačiau jis neparodo realios ūkių padėties skirtinguose regionuose. Nederlingos žemės, didesnės sąnaudos ir mažesnės pajamos, anot jo, lemia nevienodas starto pozicijas, todėl vienodas tarifas nebūtinai reiškia teisingą rezultatą.
Ar vienodas tarifas teisingas?
Pagal ministerijos aptariamą modelį augalininkystės ūkiams preliminariai būtų mokama po 9,77 euro už hektarą, taikant 300 hektarų ribą. Pieno gamintojams numatyta po 18,34 euro už melžiamą karvę, taip pat iki 300 karvių.
G. Razmos teigimu, tokios „lygios taisyklės“ realybėje gali sustiprinti atotrūkį, jei neįvertinamas ūkių pažeidžiamumas. Jis atkreipia dėmesį, kad pieno sektoriuje supirkimo kainos tarp ūkių gali ženkliai skirtis, o vienoda išmoka už karvę tokiu atveju vieniems tampa tik priedu, kitiems – išgyvenimo klausimu.
„Klausimas nėra, kuriam sektoriui paramą atimti. Klausimas – kaip turimą sumą paskirstyti taip, kad ji padėtų ūkiams, kurie dėl nederlingų žemių, mažesnių pajamų ar sudėtingesnių sąlygų susiduria su didžiausia išlikimo rizika“, – sakė G. Razma.
Nederlingos žemės ir pievų paradoksas
Politikas išskiria Žemaitijos savivaldybes, kuriose dirvožemių našumas mažesnis, o reikšmingą dalį žemės ūkio naudmenų sudaro daugiametės pievos ir ganyklos. Jo teigimu, vien Telšių regiono savivaldybėse deklaruojami pievų plotai sudaro dešimtis tūkstančių hektarų, tačiau siūlomoje schemoje papildoma išmoka už tokius plotus gali būti nenumatyta.
G. Razmos vertinimu, daugiametės pievos statusas savaime nereiškia neveiklumo, nes jis atsiranda, kai plotas ilgą laiką naudojamas žoliniams pašarams ir nėra įtraukiamas į sėjomainą. Valstybė tokių pievų suarimą riboja, todėl, anot jo, būtų nelogiška, jei toks teisinis statusas virstų kliūtimi gauti pagalbą realią veiklą vykdantiems ūkiams.
„Ar teisinga, kad žmogus, daugelį metų prižiūrėjęs pievas, jose ganęs galvijus ir laikęsis valstybės nustatytų reikalavimų, dabar paliekamas už paramos schemos ribų?“ – sakė G. Razma.
Prašymas paviešinti skaičius
G. Razma ragina iki galutinio sprendimo paskelbti, kaip 19,576 mln. eurų būtų paskirstyta pagal savivaldybes, vietoves su gamtinėmis kliūtimis, sektorius ir ūkių dydžio grupes. Jo teigimu, pieno ūkių atveju taip pat būtina pateikti paramos gavėjų pasiskirstymą pagal faktines supirkimo kainų grupes, kad būtų aišku, ar pagalba tikrai pasiekia silpniausius.
Kaip galimą kryptį jis įvardija didesnį tarifą pirmiesiems hektarams ar pirmiesiems gyvuliams, taip labiau remiant smulkius ir vidutinius ūkius. Taip pat siūloma svarstyti kriterijus, kurie leistų įtraukti realiai gyvulininkystei ir pašarų ruošimui naudojamas daugiametes pievas, pavyzdžiui, siejant paramą su sutartinių gyvulių rodikliais.
Politikas teigia šiuos klausimus kelsiantis regiono ir nacionaliniu lygmeniu, akcentuodamas, kad ribotos viešosios lėšos pirmiausia turėtų mažinti regioninę atskirtį. Jo vertinimu, paramos tikslas turi būti ne mechaninis išmokėjimas, o apčiuopiamas poveikis ūkių atsparumui ir kaimo gyvybingumui.
Leave a Reply