Vaismedžių kamienų balinimas yra viena paprasčiausių priemonių, padedančių sumažinti žievės pažeidimų riziką žiemos pabaigoje ir ankstyvą pavasarį. Didžiausia problema ta, kad įprastas kalkių skiedinys po kelių lietingų dienų dažnai nusiplauna, todėl apsauga išnyksta pačiu nepalankiausiu metu.
Dideli paros temperatūrų svyravimai, kai dieną saulė įkaitina tamsią žievę, o naktį staigiai atšąla, skatina vadinamąsias šalčio žaizdas ir žievės skilinėjimą. Kamienų pašviesinimas sumažina įkaitimą, todėl sumažėja ir staigių įtempimų medienoje bei žievėje tikimybė.
Kodėl verta ieškoti alternatyvų?
Klasikinis balinimas kalkėmis veikia, tačiau namuose ruošiami mišiniai dažnai būna per skysti ir silpnai kimba prie žievės. Dėl to krituliai dangą nuplauna, o procedūrą tenka kartoti, ypač jei žiema permaininga ir dažnai lyja.
Dar viena priežastis rinktis švelnesnes priemones yra praktinis patogumas ir mažesnė rizika persistengti. Kai kurie sodininkai vietoj agresyvesnių tirpalų renkasi mineralines, elastingas pastas, kurios geriau laikosi ir sudaro apsauginį sluoksnį.
Natūralūs priedai, kurie padidina dangos atsparumą
Viena dažniausių išeičių, kai norima, kad danga nenuplautų po pirmo lietaus, yra natūralūs tirštikliai. Tam tinka krakmolas, kuris veikia kaip rišamoji medžiaga ir padeda mišiniui prilipti prie žievės, sudarydamas vientisesnę, elastingesnę plėvelę.
Kita praktinė alternatyva yra molio pagrindo tepalas, kuris gerai „sėda“ ant kamieno ir džiūdamas nesutrūkinėja taip greitai kaip labai kieti mišiniai. Prie molio dažnai maišomi mineraliniai priedai, pavyzdžiui, bazalto miltai, kurie suteikia masei struktūros ir didina atsparumą nusiplovimui.
Kada ir kaip tepti, kad būtų naudos?
Kamienus verta tepti prieš stipresnius šalčius, tačiau pernelyg ankstyvas balinimas rudenį neretai būna neveiksmingas, nes ilgesni lietingi periodai dangą paprasčiausiai nuplauna. Dėl to daugelyje sodų praktikuojama balinti žiemos pradžioje arba tuomet, kai artėja saulėtos, bet šaltos dienos.
Mišinys arba pasta tepama storu sluoksniu, pradedant nuo pat žemės ir kylant iki pirmųjų stambesnių šakų. Daugiausia dėmesio skiriama pietinei ir pietvakarių pusei, nes būtent ji dažniausiai įkaista labiausiai ir patiria didžiausius temperatūrinius kontrastus.
Nepriklausomai nuo pasirinkto recepto, svarbiausia, kad apsauginis sluoksnis laikytųsi per didžiausių temperatūrų šuolių laikotarpį. Jei danga nusiplauna, ją verta atnaujinti, kad sumažėtų žievės skilinėjimo ir gilesnių žaizdų susidarymo rizika.
Leave a Reply