2025 metų kovo 28 dieną netoli Mandalajaus Mianmare įvykęs 7,7 balo žemės drebėjimas tapo svarbiu atspirties tašku mokslininkams, bandantiems geriau suprasti, kaip galėtų pasireikšti vadinamasis „didysis“ drebėjimas Kalifornijoje.
Kaip skelbia „Live Science“, smūgiai buvo juntami net už maždaug 1 330 kilometrų – Bankoke, o žuvusiųjų skaičius siekė mažiausiai 3 700.
Naujas tyrimas, paremtas detaliais palydoviniais duomenimis ir itin reta vaizdo medžiaga, atskleidė, kad drebėjimą sukėlusio lūžio geometrija buvo neįprasta – tarsi susisukusi, beveik spiralės formos. Tokia lūžio forma gali keisti, kur ir kaip stipriai supurto žemę.
Mokslininkų teigimu, Mianmare esantis Sagaingo lūžis yra panašus į daugelį pasaulio slenkančiųjų (strike-slip) lūžių, įskaitant Kalifornijos San Andreaso lūžį, todėl Mandalajaus atvejis gali padėti geriau modeliuoti galimus scenarijus kitur.
Kuo išsiskyrė lūžis Mianmare
Tyrėjai nustatė, kad Sagaingo lūžis nėra paprasta vertikali plokštuma po žeme. Šiaurinėje dalyje jis krypsta į vakarus, vidurinėje dalyje tampa beveik vertikalus, o pietinėje – pakrypsta į rytus.
Geofizikų vertinimu, didesnis drebėjimas dažnai sklinda ta kryptimi, į kurią „pasviręs“ lūžis. Tai reiškia, kad vien lūžio geometrija gali lemti, kuriose vietose smūgiai bus stipresni.
San Andreaso lūžis taip pat laikomas panašiai pasvirusiu, o ankstesni vertinimai rodo, kad jis gali sukelti ir apie 7,8 balo žemės drebėjimą. Remiantis Mianmaro pavyzdžiu, stipresni smūgiai galėtų labiau pasireikšti vienoje lūžio pusėje nei kitoje.
Ko vis tiek neįmanoma nuspėti
Tyrimo bendraautorė Alice-Agnes Gabriel pabrėžė, kad neįmanoma tiksliai nuspėti, kada ir kur konkrečiai įvyks žemės drebėjimas. Vis dėlto, jos teigimu, tam tikrus drebėjimo aspektus – pavyzdžiui, lūžio plyšimo kelią, formą ar greitį – kai kada galima modeliuoti.
Šiuo atveju mokslininkams padėjo išskirtinis įrodymas: apsaugos kameros vaizdo įrašas, kuriame matyti, kaip žemė plyšta lūžiui trūkstant. Teigiama, kad toks reiškinys iki šiol vaizdo įraše beveik nebuvo užfiksuotas.
Vis dėlto mokslininkai įspėja, kad net ir turint gerus modelius, vietos sąlygos gali smarkiai pakeisti situaciją. Pavyzdžiui, storas nuosėdų sluoksnis virš tvirto pagrindo kai kuriose teritorijose gali sustiprinti „supimo“ efektą – kaip želė inde.
Ką rodo ilgalaikis stebėjimas
Tyrėjai taip pat analizavo, ar kai kuriuos Mandalajaus drebėjimo bruožus buvo galima numatyti iš iki tol sukauptų stebėjimų. Jie žinojo, kad dalis Sagaingo lūžio ruožų buvo „užsiblokavę“ – plokštėms judant, uolienos lūžio zonoje buvo įstrigusios ir kaupė įtampą.
Skaičiuojama, kad tokia įtampa kai kuriuose ruožuose galėjo kauptis 186 metus. Tyrėjų vertinimu, panašūs duomenys – lūžio forma giliai po žeme ir informacija apie „užrakintus“ segmentus – gali būti naudingi ir modeliuojant San Andreaso bei kitų didelių lūžių elgseną.
Mokslininkai šiuo metu atnaujina „didžiojo“ žemės drebėjimo San Andreaso lūžyje modelį, o atnaujinti rezultatai, kaip teigiama, turėtų būti naudojami geresniam pasirengimui: nuo statybos normų iki ekstremalių situacijų planavimo.
Leave a Reply