Kasdienis įprotis avėti batus gali būti palikęs pėdsaką ne tik mūsų eisenoje, bet ir pačioje čiurnos kaulų sandaroje. Naujas tyrimas rodo, kad žmonių, kurie įprastai avėdavo batus, ir tų, kurie daugiausia vaikščiojo basi, čiurnos kaulų vidinė struktūra skiriasi.
Čikagos universiteto mokslininkai, apie kuriuos rašo „ZME Science“, didelės raiškos kompiuterine tomografija ištyrė 56 žmonių čiurnos kaulus. Dėmesys sutelktas į šokikaulį (talus) – kaulą, kuris perduoda kūno svorį tarp blauzdos ir pėdos.
40 skeletų priklausė šiuolaikiniams JAV rinkinių asmenims, kurie gyvenime dažniausiai avėjo batus. Likę 16 buvo istoriškai basi gyvenusių vietinių bendruomenių atstovai: 13 iš Andamanų salų Indijos vandenyne, du iš pietų Afrikos ir vienas iš Centrinės Afrikos.
Tyrėjai lygino trabekulinį (kempininį) kaulą – vidinį, tarsi atramų tinklą primenantį kaulo „karkasą“, kuris nuolat persitvarko reaguodamas į kasdienes apkrovas. Būtent šis sluoksnis gali išduoti, kaip ir kur judant dažniausiai keliauja jėgos.
Kas pasikeitė šokikaulyje
Tyrimas parodė, kad batus įprastai avėjusių žmonių šokikaulyje daugiau kempininio kaulo koncentravosi užpakalinėje ir vidinėje dalyje. Tuo metu basi gyvenę asmenys didesnę koncentraciją turėjo priekinėje šokikaulio dalyje – galvos ir kaklo srityse.
Mokslininkai svarsto, kad tokie skirtumai gali atspindėti skirtingą čiurnos apkrovimą kasdien judant – pavyzdžiui, dažniau pritūpiant ar lipant. Kaip viena galimų priežasčių minima ir avalynė su pakeltu kulnu, nes ji gali keisti jėgų pasiskirstymą čiurnoje, tačiau vien kaulų skenai tiksliai neatsako, kokie judesiai ar kokia avalynė tai nulėmė.
Dar viena netikėta detalė – batų avėtojai turėjo šiek tiek daugiau kempininio kaulo šokikaulyje apskritai, nors tyrėjai iš pradžių tikėjosi priešingo rezultato. Be to, jų vidinės kaulo „atramos“ buvo labiau išsirikiavusios tam tikromis kryptimis, tarsi jėgos čiurnoje dažniau keliautų labiau nuspėjamais keliais.
Kodėl tai svarbu žmogaus evoliucijos tyrimams
Tyrimo autoriai pabrėžia svarbią ribą: rezultatai neįrodo, kad skirtumus sukėlė vien batai. Abi grupės skyrėsi ne tik avalyne – galėjo skirtis kūno sudėjimas, kilmė, laikmetis ir gyvenimo būdas, o basų asmenų imtis buvo palyginti maža.
Vis dėlto išvados kelia klausimą, svarbų paleoantropologams. Mokslininkai dažnai remiasi fosilinių čiurnos kaulų vidine struktūra, bandydami spręsti, kaip judėjo išnykę žmonių giminaičiai – ar daugiau vaikščiojo, ar dažnai laipiojo, ar judėjo kitaip nei šiuolaikiniai žmonės.
Jeigu avalynė iš esmės keičia, kaip jėgos pasiskirsto čiurnoje, tuomet šiuolaikiniai, visą gyvenimą batus avėję žmonės gali būti ne pats geriausias „etalonas“ lyginant su senovės žmonėmis, kurie batų neturėjo. Tokiu atveju dalis skirtumų, priskiriamų evoliucijai, galėtų būti susiję ir su kasdieniais įpročiais.
Tyrėjai akcentuoja, kad tai nereiškia, jog ankstesni senovės eisenos atkūrimai yra klaidingi ar kad reikėtų atsisakyti batų. Greičiau tai signalas, kad norint patikimiau interpretuoti fosilijas, reikia platesnių palyginimų, apimančių skirtingus gyvenimo būdus ir judėjimo įpročius.
Tyrimas publikuotas moksliniame žurnale „Journal of Anatomy“.
Leave a Reply