Rudenį ir žiemą dalis šunų šeimininkų pastebi, kad augintinis tampa vangesnis, daugiau miega ar nenoriau eina į lauką. Nors žmonėms gerai žinomas sezoninis nuotaikos sutrikimas (SAD), su šunimis situacija kur kas sudėtingesnė.
Mokslininkai pabrėžia, kad nėra aiškių tyrimų, kurie patvirtintų: šunys serga SAD taip, kaip žmonės. Amerikos kinologų klubo (AKC) vyriausiasis veterinarijos gydytojas ragina nebandyti „diagnozuoti“ šuns vien pagal pasikeitusį elgesį.
Dažniausiai viešumoje minimi skaičiai remiasi apklausomis. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje atliktoje apklausoje 61 proc. šeimininkų teigė žiemą pastebintys aiškius šuns elgesio pokyčius: vangumą, mažesnį norą eiti į lauką ar didesnį apetitą.
Tokios apklausos parodo, ką mato žmonės, bet neatsako, kas iš tiesų vyksta šuns organizme. Vis dėlto ruduo šunims daro įtaką – tik priežastys dažnai būna praktiškesnės ir fiziologiškesnės, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio.
Melatoninas ir šviesos trūkumas
Kaip ir žmonės, šunys turi kankorėžinę liauką, kuri gamina melatoniną – hormoną, reguliuojantį miego ir budrumo ritmą. Šviesa slopina melatonino gamybą, todėl trumpėjant dienoms organizmas gauna kitokį signalą.
Tai atsispindi ir tyrimuose. JAV mokslininkai, vadovaujami Kriyi Dunlap, lygino Aliaskos ir Niujorko valstijos kinkomus šunis: abiejose vietose žiemą melatonino lygis buvo didesnis nei vasarą, o judėjimas mažino didžiausias hormono koncentracijas.
Panašias išvadas pateikė ir Lenkijos mokslininkai Liubline, visus metus matavę melatonino kiekį šunų kraujyje. Didžiausia koncentracija fiksuota naktimis žiemos sezonu, mažiausia – dienomis vasarą ir rudenį.
Tokie duomenys rodo, kad šuns organizmas aiškiai „jaučia“ metų laiką, tačiau tai savaime nereiškia, kad šuo būtinai liūdi. Elgesio pokyčius dažnai lemia ir kasdieniai įpročiai – pirmiausia judėjimo kiekis.
Mažiau aktyvumo – daugiau vangumo
Rudenį ir žiemą šunys dažnai juda mažiau, nes mažiau juda ir jų šeimininkai. Kai po darbo grįžtama jau sutemus, pasivaikščiojimai neretai tampa trumpesni ir labiau „techniniai“ – tik greitas ratas aplink namus.
2025 metais žurnale „Frontiers in Veterinary Science“ paskelbtame dideliame tyrime analizuoti 28 562 Šiaurės Amerikoje gyvenančių šunų duomenys iš antkaklių su judesio jutikliais. Per beveik 9 mln. stebėjimo dienų šunys vidutiniškai buvo aktyvūs 51 minutę per parą, o daugiausia judėjo pavasarį ir savaitgaliais.
Tyrėjai atkreipė dėmesį, kad šuns aktyvumui didžiulę įtaką turi žmogaus dienotvarkė ir aplinka. Mažiau judėjimo reiškia ir mažiau stimulų: mažiau uostymo, tyrinėjimo, žaidimo – o tai kai kuriems šunims svarbu ne mažiau nei pats ėjimas.
Dar viena rizika – svoris. Jei šuo juda mažiau, o „nuotaikai pagerinti“ dažniau duodama skanėstų, kalorijų balansas greitai pakrypsta į kitą pusę.
Kada „chandra“ gali slėpti ligą
Nors sezoniniai pokyčiai gali būti normalūs, staigi arba ryški elgesio kaita nėra vien „rudens nuotaika“. Vangumas, didesnis mieguistumas ir nenoras eiti pasivaikščioti gali būti įvairių sveikatos problemų požymiai.
Viena dažnesnių priežasčių – hipotirozė (skydliaukės nepakankamumas). Nurodoma, kad vangumas pasireiškia iki 80 proc. šunų, sergančių šiuo hormoniniu sutrikimu; gali atsirasti svorio augimas, kailio problemos, šalčio netoleravimas.
Kitas dažnas „kaltininkas“ – skausmas, ypač susijęs su sąnarių degeneracinėmis ligomis. Didelėje britų studijoje liga nustatyta 2,5 proc. šunų, o pirmos diagnozės vidutinis amžius siekė 10,5 metų; rizika buvo didesnė turintiems antsvorio.
Vyresniems šunims verta prisiminti ir kognityvinių funkcijų sutrikimo sindromą (vadinamą šunų demencija): daugiau miego dieną, nerimas naktį, dezorientacija ar mažesnis domėjimasis aplinka kartais klaidingai nurašomi tamsiam metų laikui. Jei pokyčiai nepraeina ar kelia įtarimų, saugiausia išeitis – vizitas pas veterinarą.
Kaip padėti šuniui rudenį
Jei sveikatos problemų neaptikta, o šuo tiesiog tapo mažiau aktyvus, daug ką galima pakeisti paprastais įpročiais. Vienas veiksmingiausių įrankių – šuns uoslė.
2019 metais dr. Charlotte Duranton ir dr. Alexandra Horowitz aprašė eksperimentą su 20 šunų: dalis jų dvi savaites užsiėmė nosework (uostymo paieškomis), kita dalis treniravo ėjimą prie kojos. Po mokymų labiau „optimistišką“ reakciją teste parodė tik šunys, kurie uostė.
Praktiškai tai gali reikšti bent vieną „uostymo pasivaikščiojimą“ per dieną: ramesnė trasa, ilgesnis pavadėlis ir laikas sustoti ten, kur šuo nori. Kartais keliolika minučių intensyvaus uostymo šuniui būna vertingiau nei skubus ilgas ratas.
Lietingais vakarais uostymą galima perkelti į namus – paprastas žaidimas „ieškok!“ su paslėptais pašaro gabalėliais ar skanėstais, dėlionės žaislai ar dalies dienos raciono pateikimas žaidimo forma leidžia šuniui užsiimti nepadidinant kalorijų.
Trumpi mokymai, naujų triukų mokymasis ar bendri žaidimai taip pat padeda – svarbu ne trukmė, o protinis krūvis ir bendravimas. Trumpėjant dienoms verta pasirūpinti ir matomumu lauke: atšvaitai ar LED lemputė prie antkaklio padidina saugumą sutemus.
Šunys greičiausiai neišgyvena sezoninės depresijos taip, kaip žmonės, tačiau trumpesnės dienos, mažiau judėjimo ir mūsų pačių ritmas gali keisti jų elgesį. Stebėjimas, daugiau prasmės turintys pasivaikščiojimai ir uostymo žaidimai dažnai padeda rudenį paversti ramesniu, o ne nuobodžiu.
Leave a Reply