Prada šiemet internautus sužavėjo šventine kampanija, primenančia klasikines animacijas, o „Dior“ kalėdinis filmas socialiniuose tinkluose sukėlė ginčą dėl galimo dirbtinio intelekto (DI) panaudojimo.
Prados projekte „Drawing Prada: Animated by Hand“ šalia aktorių Maios Hawke ir Sadie Sink pasirodo ranka piešti personažai. Prie kampanijos prisidėjo animatorius Johnas Pomeroy, dirbęs prie filmų „Pocahontas“ ir „Fantazija 2000“.
Žiūrovai ypač palankiai įvertino nostalgišką estetiką, švelnią piešinio manierą ir aiškiai parodytą kūrybinį procesą. Prekės ženklas dalijosi užkulisiais: eskizais ir pačiu Pomeroyu dirbant prie piešinių.
Tuo metu „Dior“ pasirinko panašią kryptį – animuotą pasakojimą – tačiau reakcijos pasirodė kur kas labiau išsiskyrusios. Dalis žmonių ėmė nagrinėti kadrus ir ieškoti požymių, būdingų generatyviniu DI kurtiems vaizdams.
„Dior“ filmas ir detalės, kurias pastebėjo žiūrovai
„Dior“ kampaniją „Christian Dior’s Night in Color“ režisavo prancūzų animatorius Sylvainas Chomet, žinomas iš Oskarui nominuotų filmų „Trio iš Belleville“ ir „Iluzionistas“.
Šešių minučių filmo veiksmas vyksta Paryžiuje 1949 metais. Pasakojime Christianas Dioras kuria suknelę Marlenei Dietrich, o žiūrovai stebi eskizų gimimą, audinių parinkimą ir darbo detales.
Animacijoje gausu namų mados simbolių: pavyzdžiui, telefone „atsiliepia“ garsusis Médaillon krėslas – dizaino motyvas, siejamas su „Dior“ nuo pat pirmųjų kolekcijų.
Žiūrovai taip pat atpažįsta baltą terjerą Bobby – mėgstamą Dioro šunį – ir kitus su mados namų istorija siejamus motyvus, įskaitant bites bei metalinę žvaigždę, kurios ištakos siejamos su 1946 metų įvykiu.
Kulminacijoje pristatoma suknelė, įkvėpta garsiosios „Junon“ iš 1949 metų rudens–žiemos haute couture kolekcijos. Originalas šiandien saugomas Niujorko Metropolitan Museum of Art rinkiniuose.
Filme neatsitiktinai pasirinkta ir Marlenei Dietrich skirta linija: tekste primenamas aktorės reikalavimas, siejamas su filmu „Trema“ (1950) – „No Dior, no Dietrich“.
Įtarimai dėl DI ir kūrėjų atsakymas
Po kampanijos premjeros socialiniuose tinkluose pasirodė ekrano nuotraukos ir įrašai, kuriuose vartotojai rodė detales, jų manymu, panašias į DI generuojamų vaizdų klaidas.
Daugiausia dėmesio sulaukė personažų rankos: kai kuriuose sustabdytuose kadruose pirštai atrodė nenatūraliai, o dalis komentatorių teigė įžvelgiantys papildomus pirštus. Taip pat aptarinėtos iškraipytos raidės ir kintančios kontūrų smulkmenos judesyje.
Tokie „nelygumai“ išties neretai pastebimi generatyvinio DI medžiagoje, kuri gali sunkiau išlaikyti vienodą rankų, užrašų ar daiktų formą skirtinguose kadruose. Kita vertus, tradicinėje animacijoje proporcijos taip pat sąmoningai deformuojamos dėl judesio dinamikos, todėl pavienis sustabdytas kadras gali atrodyti keistai.
Į įtarimus sureagavo Sylvainas Chomet ir filmo prodiuseris Aton Soumache: jie žurnalui „Variety“ neigė, kad kampanijos piešiniai buvo sukurti generatyviniu DI.
Anot jų, darbas truko septynis mėnesius, prie projekto dirbo apie 20 žmonių, tarp jų – šeši animatoriai. Komanda kūrė personažus, fonus ir svarbiausias judesio fazes.
Kūrėjai kartu pripažino, kad nedidele apimtimi buvo pasitelkta automatinė interpolacija – technika, leidžianti tarp animatorių paruoštų kadrų sugeneruoti tarpinius, kad judesys būtų sklandesnis.
Kodėl ginčas kilo būtent dabar
„Dior“ nuo pat pradžių akcentavo tradicinį meistriškumą ir laikui imlų animatorių darbą, lygindamas jį su haute couture kūryba. Dėl to klausimai apie gamybos priemones tapo ypač jautrūs.
Šiuolaikinė animacija jau seniai derina rankinį piešinį ir skaitmeninius įrankius, kurie padeda spalvinant, montuojant ar glodinant judesį. Tai nebūtinai panaikina autoriaus indėlį, jei kūrybiniai sprendimai ir pagrindiniai kadrai lieka žmonių rankose.
Vis dėlto generatyvinio DI proveržis pakeitė auditorijos jautrumą: vien iš vaizdo darosi vis sunkiau atspėti, kaip jis sukurtas. „Dior“ atvejis parodė, kad net dirbant su pripažintu režisieriumi kampanija gali atsidurti įtarimų centre.
Leave a Reply