Personalo paieškos aklavietė: britų verslininkas ragina talentus ugdyti, o ne „pirkti“

Written by

in

Britų programinės įrangos bendrovės „Halo Service Solutions“ įkūrėjas Paulas Hamiltonas teigia, kad įmonės per dažnai varžosi dėl tų pačių patyrusių kandidatų ir taip pačios palaiko talentų trūkumą.

Jo siūlomas kelias – daugiau investuoti į jaunos karjeros žmones: absolventus, pameistrius, kolegijų baigusius darbuotojus, suteikiant jiems realias užduotis ir aiškų progresavimo planą.

P. Hamiltonas pasakoja, kad prieš 15 metų pirmą darbuotoją rinkosi praktiškai – negalėjo konkuruoti su didelėmis įmonėmis dėl „ilgo CV“. Pasamdžius absolventą, pasikeitė požiūris: gebėjimai ir patirtis nėra tas pats, o žmonės sparčiai auga, kai gauna atsakomybę ir aiškius lūkesčius.

Šią mintį jis lygina su sportu: stipri komanda ne tik „perka“ žaidėjus, bet ir turi akademiją, kuri laiku pastebi potencialą, moko ir paruošia kelią į pagrindinę sudėtį.

Įmonė – labiau komanda nei šeima

Autorius rašo, kad verslą linkęs matyti kaip sporto komandą, kur svarbu priklausymas, bet kartu išlaikomi aukšti standartai. Patyrę komandos nariai čia turi vaidmenį ugdant naujokus, nes nuo to laimi visa organizacija.

Jo vertinimu, vadovai turėtų sąmoningai rinktis ne visada „padaryti patiems greičiau“, o leisti jaunesniems darbuotojams mokytis. Klaidos, pasak jo, yra proceso dalis, tačiau jos neturėtų tapti priežastimi nuolat atimti atsakomybę.

P. Hamiltonas kritikuoja praktiką, kai įmonės skundžiasi įgūdžių stygiumi, bet tuo pat metu tarpusavyje permoka už patyrusius specialistus ir net pradinėms pozicijoms reikalauja daugybės metų patirties.

„Akademijos“ modelis: aiškus kelias į roles

Savo įmonėje jis šį požiūrį įvardija „Cantera“ – taip vadina absolventų, stipendijų, pameistrystės ir kitas ankstyvos karjeros programas. Terminas pasiskolintas iš ispaniško futbolo, kur „cantera“ reiškia jaunimo ugdymo sistemą ir pažodžiui – „karjerą“, vietą, kur atrandama ir atsargiai išvystoma vertė.

Kaip pavyzdį jis pateikia Ispanijos klubą „Athletic Bilbao“, kuris, turėdamas aiškias žaidėjų atrankos taisykles, priverstas ypač rimtai žiūrėti į jaunimo sistemos kokybę. Pamoka darbdaviams, anot autoriaus, nėra kopijuoti sporto taisykles, o talentų ugdymą laikyti kasdienio verslo dalimi.

P. Hamiltonas mini ir konkretų karjeros kelią: Gianmarco Rubino prie „Halo“ prisijungė 2020 metais pagal absolventų programą, 2022 metais iš programinės įrangos konsultanto tapo produkto vadovu, o 2023 metais – direktoriumi.

Jo teigimu, naujokams svarbu matyti, kad atsakomybė nėra rezervuota tik tiems, kurie ateina su „senjoro“ titulu. Tam reikia aiškaus mandato, matomo vadovų palaikymo ir galimybių vesti susitikimus, atsakinėti į sudėtingus klausimus bei prisiimti rezultatą.

Paramos priemonės padeda įdarbinti, bet neužaugina talento

Straipsnyje taip pat aptariamos Jungtinės Karalystės 2026 metų spalio biudžeto priemonės, skirtos darbdaviams, kurie samdo jaunus žmones. Tarp jų – 100 mln. svarų (straipsnyje nurodyta, kad tai maždaug 120 mln. eurų) planas plėsti pameistrystės tarpininkavimą Anglijoje, 2 000 svarų išmoka (apie 2 400 eurų) už tinkamus jaunuosius pameistrius ir 3 000 svarų (apie 3 600 eurų) „Youth Jobs Grant“ įdarbinant atitinkančius kriterijus bedarbius jaunuolius.

Autoriaus teigimu, tokia parama gali palengvinti pirmą žingsnį, ypač mažesnėms įmonėms, tačiau ji nepakeičia darbdavio atsakomybės: svarbu, kas vyksta po įdarbinimo – kokia mentorystė, kokios užduotys ir ar realiai įmanoma kilti pareigose.

DI keičia, kaip mokosi naujokai

P. Hamiltonas atkreipia dėmesį ir į dirbtinio intelekto poveikį: keičiasi darbai, per kuriuos nauji darbuotojai įprastai įgyja įgūdžių. Jo nuomone, sprendimas nėra „užkonservuoti“ pasikartojančias užduotis vien tam, kad būtų ką daryti pradedantiesiems.

Vietoj to jis siūlo perkurti ankstyvos karjeros mokymą taip, kad DI taptų „akademijos“ dalimi, o ne pakaitalu. Naujokai turi naudotis DI, bet kartu mokėti kvestionuoti rezultatą ir paaiškinti, kodėl atsakymas teisingas arba klaidingas – priešingu atveju gali atsirasti klaidingas pasitikėjimas be gylio.

Autorius priduria, kad ugdymo modelis turi numatyti ir nesėkmingas atrankas, o patyrusiems kolegoms – skirti laiko mokyti bei vertinti pažangą. Svarbiausias testas, anot jo, yra ne kiek jaunuolių priimama, o ar jie iš tiesų tampa pajėgūs prisiimti vis daugiau atsakomybės.

Jis teigia, kad įmonėje darbuotojų, dirbančių ilgiau nei dvejus metus, išlaikymas išlieka gerokai virš 90 proc., tačiau pripažįsta, kad toks kelias tinka ne visais atvejais. Vis dėlto alternatyva, jo manymu, taip pat brangi: nuolatiniai atrankos mokesčiai, didėjančios algos už retą patirtį, ilgos neužpildytos pozicijos ir priklausomybė nuo išorinės rinkos.

P. Hamiltonas rašo, kad iki 2030 metų Jungtinėje Karalystėje siekia turėti daugiau nei 1 000 žmonių komandą, suburtą daugiausia per absolventų, pameistrystės ir kitas jaunimo programas. Jo žinutė paprasta: klausimas ne tai, ar vertinti patirtį, o ar darbdaviai pasirengę suteikti žmonėms progą ją įgyti.

Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *