Zimbabvė išsiskiria vienu didžiausių žaibo aukų skaičių pasaulyje, o kasmet per liūčių sezoną čia žūsta dešimtys žmonių. Kai kuriuose šalies regionuose pavojų dar labiau didina įsitikinimas, kad mirtini žaibo smūgiai esą nėra „natūralūs“ – juos neva sukelia piktavalių žmonių „juodoji magija“.
Kaip rašo „ZME Science“, šių metų sausį rytinėje Zimbabvės dalyje žaibas mirtinai sužalojo 103 metų moterį, kai ji savo virtuvėje tiesiog tvarkė virtuvės reikmenis. Šis atvejis tapo asmenišku priminimu apie problemą, kuri kasmet kartojasi prasidėjus lietingajam laikotarpiui.
Skaičiuojama, kad žaibas Zimbabvėje per metus nusineša apie 120 gyvybių, o šalies Meteorologijos tarnyba nurodo, jog realus skaičius gali būti didesnis – dalis mirčių esą lieka nefiksuotos. Apie 16 mln. gyventojų turinčioje šalyje tai reiškia itin aukštą žaibo mirties atvejų rodiklį.
Tragišką statistiką papildo ir istorinis įrašas: 1975 metų gruodžio 23 dieną Chinamasos kaime vienas žaibo smūgis pražudė 21 žmogų. Vis dėlto net ir turint tokią patirtį, dalis bendruomenių, ypač kaimiškose vietovėse, audrų metu nesiima saugumo priemonių – kai kada net dirba laukuose per perkūniją.
Įsitikinimas, kad žaibą galima „siųsti“
Kaimo vietovėse paplitęs tikėjimas, jog „natūralus“ žaibas žmonių nežudo – esą žaibo smūgius gali nukreipti piktavaliai asmenys, norintys atkeršyti ar pakenkti. Tokia pasaulėžiūra gali veikti elgesį: jei žmogus mano, kad jam niekas „nesiunčia“ žaibo, jis jaučiasi saugesnis ir neskuba ieškoti priedangos.
Tradicinis gydytojas Tichakunda Bote, taip pat Zimbabvės nacionalinės tradicinių gydytojų asociacijos teisės reikalų sekretorius, aiškino, kad žaibas neva gali būti panaudotas tada, kai tarp žmonių yra konfliktas. Kartu jis pripažino, kad audrų metu žaibas pasitaiko ir natūraliai, todėl lyjant jis pataria nedirbti laukuose.
Šis tikėjimas toks paplitęs, kad Mutarės (Zimbabvės rytų pasienio miesto) muziejuje eksponuojami objektai, kurie, kaip teigiama, būdavo naudojami „žaibui sukurti“. Muziejaus darbuotojai nurodo, kad ekspozicija lankytojus traukia tiek vietos gyventojus, tiek užsieniečius.
Kodėl Zimbabvėje žaibuoja taip dažnai?
Mokslinis paaiškinimas, kodėl Zimbabvė laikoma žaibų „karštuoju tašku“, siejamas su geografijos ir klimato deriniu. Šalis yra tropikų zonoje, kur intensyvi saulės kaitra skatina šilto ir drėgno oro kilimą, o šiam vėstant formuojasi aukšti audros debesys.
Prie to prisideda ir reljefas: didelė Zimbabvės dalis yra aukštumoje – plynaukštėje, maždaug 1 000 metrų ir daugiau virš jūros lygio. Pakilęs reljefas palengvina oro masių kilimą (vadinamą orografinį kilimą), o tai sudaro palankias sąlygas audroms ir žaibams.
Dar 1987 metais Zimbabvės universitete dirbęs dėstytojas Maxas van Olstas atkreipė dėmesį į dar vieną galimą veiksnį: dalis šalies dirvožemio prastai laidus elektrai, todėl žaibo išlydis gali „keliauti“ koncentruotomis srovėmis toliau nuo smūgio vietos. Tai didina riziką net ir tiems, kurie nėra pačiame epicentre.
Žaibų kilmės mechanizmas iki galo vis dar nėra visiškai perprastas. Naujesniuose tyrimuose, kuriuos atliko Los Alamso nacionalinės laboratorijos mokslininkai, minima, kad žaibo išlydžius gali padėti inicijuoti ir kosminių spindulių sukelti reiškiniai, tačiau tai – tik dalis platesnio, sudėtingo paveikslo.
Saugumas per perkūniją: ką pabrėžia prevencijos iniciatyvos
Afrikoje su žaibų sukeliamomis mirtimis ir traumomis kovojančios iniciatyvos pabrėžia dvi praktines kryptis: saugių pastatų (į kuriuos žmonės gali pasitraukti audros metu) poreikį ir nuoseklų visuomenės švietimą, kada rizika tampa kritinė.
ACLENet tinklo įkūrėja dr. Mary Ann Cooper teigė, kad vienas patikimiausių principų – jei girdite griaustinį, jau esate pavojingoje zonoje ir turėtumėte ieškoti prieglobsčio patalpoje. Ji pabrėžė ir struktūrinę problemą: didelė dalis gyvenamųjų namų, mokyklų ir bendruomeninių pastatų Afrikoje nėra pritaikyti būti „žaibui saugūs“.
Zimbabvės atvejis rodo, kad aukštą žaibų riziką lemia ne tik gamtinės sąlygos, bet ir tai, kaip žmonės supranta pavojų. Kai mitai pakeičia atsargumą, net ir elementarios saugumo taisyklės gali būti ignoruojamos – o tai, žaibams dažnėjant per liūčių sezoną, kainuoja gyvybes.
Leave a Reply