Dar prieš vikingų žygius Skandinavijoje virė auksas, migracijos ir kovos – ką rodo archeologija

Written by

in

Vikingų amžius paprastai siejamas su 793 metais, kai užpuolę Lindisfarną Skandinavijos kariai įžengė į Europos istoriją. Tačiau archeologiniai radiniai rodo, kad dar gerokai iki ilgalaivių reidų Skandinavija buvo įsitraukusi į platų mainų, migracijų ir konfliktų tinklą.

Kaip pasakoja istorinis tekstas, ankstesnius šimtmečius Skandinaviją formavo vadinamasis migracijų laikotarpis ir Vendelio epocha – „tamsiųjų amžių“ dalis, kai rašytinių šaltinių mažai, bet kultūrinis ir politinis gyvenimas buvo intensyvus. Ši dinamika padėjo pamatus tam, kas vėliau tapo vikingų ekspansija.

Vienas svarbiausių lūžių siejamas su vėlyvąja Romos imperija. Nuo maždaug 160 metų romėnams reikėjo karių šiaurinėms sienoms ginti, todėl, kaip teigiama, dalis pietų Skandinavijos gyventojų traukdavo į Romos valdas tarnauti pagalbinėse pajėgose ir už tai gaudavo atlyginimą.

Į Šiaurę grįžę kariai, sprendžiant iš kapų ir radinių, parsiveždavo romėniškų monetų, ginklų bei įrangos, o tai skatino vietinius amatininkus perdirbti auksą ir kurti savitus papuošalus. Tačiau vėliau brangiųjų metalų srautas ėmė sekti, o kartu keitėsi ir regiono ekonominiai bei kariniai pasirinkimai.

Aukso įplaukos ir jų pabaiga

Tekste pabrėžiama, kad į Skandinaviją patekę vėlyvosios Romos ir Bizantijos laikų aukso pinigai ne tik kaupti, bet ir perdaryti į vietinio stiliaus dirbinius – pavyzdžiui, antkakles ar štampuotus pakabučius. Tai leidžia spręsti, kad ryšiai su pietinėmis Europos teritorijomis buvo realūs ir ekonomiškai reikšmingi.

Situacija komplikavosi, kai auksą ir sidabrą gauti darėsi vis sunkiau – Skandinavijoje tuo metu nebuvo šių metalų kasyklų. Minimas ir 536–540 metų laikotarpis, kai virtinė ugnikalnių išsiveržimų Europoje siejama su prastais derliais ir sutrikusia prekyba, o dalis vertybių esą buvo užkasamos kaip aukos dievams.

Kai tauriųjų metalų „sausra“ sustiprėjo, plėšikavimas ir grobimas galėjo tapti patrauklesne alternatyva. Tai viena iš grandžių, aiškinančių, kodėl vėliau jūriniai reidai tapo ne atsitiktiniais išpuoliais, o tvaria ekonomine praktika.

Vendelio epocha: stabilumas, elitas ir karo kultūra

Tarp migracijų laikotarpio ir vikingų amžiaus tekste išskiriama Vendelio epocha, pavadinta pagal Vendelio kapinyną Upplande, Švedijoje, kur rasti 6–8 amžiaus laivų kapai. Nors brangiųjų metalų artefaktų mažiau, laikotarpis pristatomas kaip turtingas technologijomis, amatais ir socialiniais pokyčiais.

Teigiama, kad tuo metu mažesnės gentys pamažu buvo jungiamos į didesnes, labiau organizuotas bendruomenes – tai kūrė prielaidas ankstyvoms karalystėms. Kartu plėtėsi prekybos tinklai, gerėjo gaminių kokybė, o karo technologijos darėsi pažangesnės.

Trūkstant aukso, dalį ankstesnių dirbinių pakeitė itin plonos štampuotos aukso plokštelės, o meistrai daugiau dėmesio skyrė bronzai. Kito ir meninė raiška – nuo labiau atpažįstamų figūrų pereita prie abstraktesnių, persipinančių ornamentų.

Kaip vienas ryškiausių Vendelio laikotarpio pavyzdžių minimi puošnūs šalmai, primenantys garsųjį Saton Hu šalmo radinį Anglijoje. Tokie panašumai rodo glaudesnius ryšius tarp Skandinavijos ir anglosaksų elito, nei dažnai įsivaizduojama populiariojoje kultūroje.

Nuo laivų statybos iki vikingų žygių pradžios

Tekste akcentuojama, kad vikingai į jūrą neišplaukė „aklai“: laivų statybos tradicija ir technologijos buvo susiformavusios anksčiau. Kaip pavyzdžiai pateikiami Švedijoje datuojamas Björke laivas (apie 310 metus) ir panašaus laikotarpio Nydamo laivas Danijoje.

Minimas ir klinkerinės konstrukcijos principas – kai lentos persidengia – kuris buvo žinomas ne tik Skandinavijoje, bet ir kitose Šiaurės Europos vietose, įskaitant Britaniją. Saton Hu laidojimo vietų radiniai taip pat pristatomi kaip ženklai, liudijantys kultūrinius tiltus per Šiaurės jūrą.

Dar viena svarbi detalė – socialinis modelis, kai vietos diduomenė (jarlais vadinami vadai) stiprino įtaką rengdami puotas, dalydami turtą ir taip pelnydami lojalumą. Tačiau prestižas, karo sėkmė ir varžymasis dėl galios skatino vidaus konfliktus, o karo žygiai į užsienį tapo logiška šios sistemos tąsa.

Taigi vikingų amžius tekste pateikiamas ne kaip staigus „sprogimas“, o kaip ilgesnės istorijos tęsinys: migracijų, prekybos, tauriųjų metalų srautų, technologinės pažangos ir elito kovų grandinė, galiausiai nukreipusi Skandinavijos karius į jūrą.

Comments

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *