CP v2

Author: admin

  • Sodininkų klaida, kuri brangiai kainuoja: 10 krūmų, kurių nevalia sodinti savo kieme

    Sodininkų klaida, kuri brangiai kainuoja: 10 krūmų, kurių nevalia sodinti savo kieme

    Krūmai gali paversti sodybą tikru grožio kampeliu, jei pasirenkamos tinkamos rūšys ir žinoma, kaip jas prižiūrėti. Tačiau pasitaiko ir priešingai: kai kurie krūmai taip agresyviai plinta, kad ima ardyti sklypo ekosistemą.

    Privačių valdų šeimininkai dažnai svajoja apie tvarkingą sodą ir jaukų kiemą. Vis dėlto, įsigiję ryškius sodinukus medelynuose arba parsivežę „gražų krūmelį“ iš miško, ne visi įtaria, jog į savo sklypą gali įsileisti tikrą problemų šaltinį.

    Kai kurie krūmai auga itin sparčiai: per kelerius metus jie išstumia naudingus augalus, nualina dirvožemį ir tampa palankia terpe sodo kenkėjams. Norint turėti sveiką, subalansuotą aplinką, verta žinoti, ko sodinti nereikėtų visai.

    Pirmoje vietoje dažnai minimas ligustras. Jį neretai sodina gyvatvorėms, tačiau verta būti atsargiems: juodos uogos yra nuodingos, o pats krūmas plečiasi taip greitai, kad per trumpą laiką gali užkariauti didelę kiemo dalį.

    Ne mažiau klastingas yra Tunbergo raugerškis. Nors jis atrodo dekoratyviai, formuoja labai tankius dygliuotus sąžalynus, kuriuose gali gausėti erkių, be to, po savimi jis stipriai nualina žemę.

    Dar vienas dažnas „svečias“ – snyginiuogė su baltais vaisiais, kuriuos vaikai mėgsta sutraiškyti. Šis krūmas šaknimis plinta beveik visur: pasodintas vienoje vietoje, po metų gali išlįsti net daržovių lysvėse kitoje sklypo pusėje.

    Į juodąjį sąrašą neretai įtraukiama ir Dovydo budlėja. Ji vadinama „drugelių krūmu“, tačiau yra tokia agresyvi, kad gali išstumti aplink augančias gėles.

    Erškėtis ir kvapioji avietė (ta, kurios lapai panašūs į klevo) taip pat gali greitai paversti kiemą sunkiai suvaldomais brūzgynais, jei jų plitimas laiku nesustabdomas. Praktikoje tai reiškia daug papildomo darbo, todėl neretai patariama jų išvis nesodinti.

    Reikėtų nepamiršti ir šaltalankio. Taip, tai vertinga ir skani uoga, tačiau šio augalo šaknys labai stiprios – jos gali kelti problemas net sklypo infrastruktūrai: ardyti takelius ar pažeisti pamatus. Jei šaltalankį ir sodinti, patariama tai daryti atokiau nuo statinių.

    Atskirai minima ir baltoji akacija krūmo forma bei rykštenė. Teigiama, kad šie augalai į dirvą gali išskirti medžiagas, kurios slopina greta augančius augalus, todėl šalia jiems sunkiau įsitvirtinti kitoms rūšims.

    Dar vienas galimas galvos skausmas – pūsleni̇s. Be priežiūros jis praranda dekoratyvumą, o sėklomis gali apėti kiekvieną laisvesnį žemės plotelį. Vėliau jį išnaikinti būna itin sunku.

    Jei šie krūmai jau auga jūsų sklype, delsti nereikėtų – kuo anksčiau imsitės veiksmų, tuo lengviau bus atkurti tvarkingą ir sveiką sodo aplinką. Nors išrovimas ar plitimo suvaldymas gali pareikalauti pastangų, tai padeda išvengti dar didesnių problemų ateityje.

  • Neišmeskite banano žievelės: šis triukas langus nuvalys iki blizgesio be chemijos

    Langų valymas ne visada malonus darbas, tačiau kartais netikėtos priemonės gali maloniai nustebinti. Viena iš jų – banano žievelė. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba keistai, bet šis metodas gali padėti nuo stiklo pašalinti riebias dėmes ir apnašas.

    Pirmiausia pasiruoškite bananą: nulupkite jį, vaisių suvalgykite, o žievelės neišmeskite. Būtent ji ir bus naudojama stiklui valyti. Kad būtų patogiau, žievelę suplėšykite į kelias mažesnes dalis.

    Imkite vidinę žievelės pusę ir ja švelniai trinkite lango stiklą. Daugiausia dėmesio skirkite vietoms, kur matyti riebios dėmės ar ryškesni nešvarumai. Problemines vietas perbraukite kelis kartus – nešvarumai pamažu ims nykti, o net ir labiau įsisenėję pėdsakai gali pasiduoti.

    Šio būdo paslaptis – banano žievelės vidinėje pusėje esančios natūralios alyvos ir švelnios rūgštys. Jos padeda tirpdyti riebalus ir nuvalyti apnašas nepažeidžiant stiklo paviršiaus, todėl galima apsieiti ir be agresyvių valiklių.

    Baigę valyti, paimkite švarią, šiek tiek drėgną šluostę ir nuvalykite nuo stiklo likučius. Tuomet langą būtinai nusausinkite sausa šluoste arba mikropluošto servetėle – taip sumažinsite dryžių tikimybę ir pasieksite skaidrų blizgesį.

    Rezultatas – švaresni langai be riebalinių dėmių ir apnašų. Be to, tai ir taupus sprendimas, leidžiantis panaudoti tai, kas dažniausiai tiesiog atsiduria šiukšliadėžėje.

    Jei norite greito, paprasto ir natūralesnio būdo kasdieniam tvarkymuisi, verta šį triuką išbandyti. Nors iš pradžių jis gali atrodyti neįprastas, praktikoje gali pasiteisinti.

  • Po Velykų kiaušinių lukštų neišmeskite: sode jie veikia geriau nei trąšos – prieš šliužus

    Po Velykų kiaušinių lukštų neišmeskite: sode jie veikia geriau nei trąšos – prieš šliužus

    Kaip panaudoti po Velykų likusius kiaušinių lukštus? Jų tikrai neverta išmesti į šiukšliadėžę. Sode tai gali tapti tikru lobiu, ypač po kelių savaičių, kai dažnai prasideda šliužų antplūdis.

    Po švenčių daugelyje namų lieka nemaža krūva lukštų, ypač jei šeima didelė ir margučių buvo išvirta gausiai. Dažnas juos tiesiog išmeta, tačiau geriau pasilikti.

    Nors neretai sakoma, kad kiaušinių lukštai yra gera trąša, realiai dirvą kalciu jie praturtina tik per ilgą laiką – gali prireikti metų, kol lukštai suirs. Tačiau yra kur kas praktiškesnis būdas juos panaudoti: lukštai gali tapti paprasta ir nieko nekainuojančia priemone nuo šliužų.

    Vos prasideda pirmieji lietūs, o lysvėse pasirodo jauni kopūstai ar salotos, šliužai netrunka pasirodyti. Per vieną naktį jie gali apgraužti augalus beveik iki šaknų. Kad nereikėtų pirkti brangios chemijos, daržininkai naudoja lukštus, nes jų kraštai yra aštrūs.

    Šliužams susmulkinti lukštai yra tarsi kliūtis: jie negali lengvai per juos perropoti, nes aštrūs gabalėliai pažeidžia jų minkštą kūną.

    Tokį barjerą pasidaryti labai paprasta. Surinkite po švenčių likusius lukštus, šiek tiek juos padžiovinkite (pavyzdžiui, ant palangės), o tuomet susmulkinkite kočėlu ar plaktuku. Iki miltelių malti nereikia – geriausia, kad liktų smulkūs, aštresni gabalėliai.

    Tada lukštus tiesiog pabarstykite aplink kiekvieną augalą, kurį norite apsaugoti. Nereikėtų nerimauti ir dėl to, kad kiaušiniai buvo dažyti – įprastai naudojamų maistinių dažų kiekis yra labai mažas ir dirvai nepakenks.

    Renkant lukštus jų nekraukite į polietileninius maišus: dėl baltymo likučių jie gali greitai pradėti skleisti nemalonų kvapą. Verčiau naudokite popierinį maišelį arba kartoninę dėžutę. Dar viena gudrybė – jei kiaušinius dažėte svogūnų lukštais, tokie lukštai gali būti dar naudingesni, nes svogūnų kvapas papildomai atbaido dalį vabzdžių.

  • Kodėl ant džinsų yra ta mažytė kišenėlė: siuvėjų paslaptis iš 19 amžiaus nustebins

    Kodėl ant džinsų yra ta mažytė kišenėlė: siuvėjų paslaptis iš 19 amžiaus nustebins

    Daugelis yra pastebėję ant džinsų esančią mažą kišenėlę virš dešinės priekinės kišenės. Į ją beveik niekas netelpa, todėl neretai kyla klausimas, kam gamintojai ją apskritai prisiuva. Vis dėlto ši detalė turi visiškai konkrečią paskirtį ir įdomią istoriją.

    Ne vienas, vilkėdamas džinsus, bent kartą susimąstė: kodėl ši kišenėlė tokia siaura? Ji netinka nei išmaniajam telefonui, nei raktams, o monetas iš jos ištraukti nepatogu. Dėl to kai kas mano, kad tai tėra dekoratyvinis elementas. Tačiau iš tiesų už šios smulkmenos slypi reali, istorinė priežastis.

    Mažoji kišenėlė atsirado dar XIX amžiuje, kai džinsai nebuvo kasdienis drabužis. Tuomet jie buvo laikomi praktiška darbo apranga kalnakasiams, ūkininkams ir geležinkelininkams, todėl kiekviena detalė turėjo aiškų tikslą.

    Ši kišenėlė angliškai vadinama watch pocket – laikrodžio kišenė. Tais laikais kišeniniai laikrodžiai ant grandinėlės buvo itin populiarūs, o dirbantiems žmonėms buvo svarbu turėti vietą, kur laikrodis būtų apsaugotas ir nesudužtų. Panašiai kaip šiandien daugelis naudoja telefonų dėklus.

    Tokio dydžio kišenėlė puikiai prilaikydavo laikrodį, kad jis nesimėtytų ir nejudėtų. Siuvėjai šios vietos kampus specialiai sutvirtindavo varinėmis kniedėmis, kad kišenė neatplyštų nuo laikrodžio svorio.

    Atsiradus rankiniams laikrodžiams, poreikis tokiai kišenėlei išnyko. Tačiau „Levi’s“ ir kiti gamintojai jos neatsisakė – ji tapo klasikiniu džinsų kirpimo simboliu, primenančiu pirmuosius modelius.

    Šiandien į mažąją kišenėlę žmonės dažniausiai deda žiebtuvėlį ar kitas smulkmenas. Vis dėlto dalis šiuolaikinių gamintojų, ypač moteriškuose modeliuose, šios detalės jau atsisako. Tad jei jūsų džinsai dar turi tokią kišenėlę, tai gali būti savotiškas klasikinio, „vintažinio“ dizaino ženklas.

  • Pamirkite chemiją: šį augalą pasodinus šalia bulvių, kolorado vabalai dings patys

    Pamirkite chemiją: šį augalą pasodinus šalia bulvių, kolorado vabalai dings patys

    Ar vis dar naudojate specialius preparatus bulvėms nuo kolorado vabalo? Vis daugiau daržininkų atsisako chemijos ir renkasi ekologiškesnį derlių – pasirodo, tam gali pakakti tinkamai parinktų augalų kaimynystės.

    Kasmet daugėja žmonių, kurie nebenori purkšti daržo chemikalais. Žinoma, kai bulvės auginamos dideliais kiekiais pardavimui, ekologija dažnai atsiduria antrame plane. Tačiau tie, kurie bulves augina savo reikmėms, sako, kad geriau jau paaukoti 1–2 kg derliaus kenkėjams, nei rizikuoti savo ir šeimos sveikata. Taip, bandymų ir klaidų keliu, buvo atrasta alternatyva – tinkama augalų kaimynystė.

    Daržininkai pastebėjo, kad tam tikri augalai iš tiesų padeda sumažinti kolorado vabalo kiekį, o kai kuriose vietose jis net visai nebeužsuka. Vienu efektyviausių „apsauginių“ augalų netikėtai tapo kalendra. Teigiama, kad jos kvapas tarsi „užmaskuoja“ bulves, todėl jos tampa mažiau patrauklios kolorado vabalui. Tuo pačiu kalendra pritraukia naudingus vabzdžius.

    Kalendros aromatas vilioja bites, vapsvas, boružes. Kol jūs darbuojatės darže, šie mažieji pagalbininkai naikina kolorado vabalo lervas, amarus ir net voratinklines erkes. Taip gaunama dviguba nauda: bulvės išlieka sveikesnės, o sodo ekosistema tampa labiau subalansuota be papildomos chemijos.

    Kalendra ir bulvės laikomos gerais kaimynais dar ir todėl, kad abiem kultūroms patinka gerai drenuotas, derlingas dirvožemis ir daug saulės. Kalendrą galima sėti sėklomis arba sodinti šalia bulvių eilių. Kadangi kalendros sėklos dygsta gana lėtai, patariama jas šiek tiek sutraiškyti prieš sėją – taip daigai gali pasirodyti greičiau. Tiesa, tvirtesnės kalendros šaknys rudenį gali šiek tiek apsunkinti bulvių kasimą, tačiau, kaip teigiama, švaresnis derlius to vertas.

    Bulves nuo kenkėjų taip pat gali padėti apsaugoti ir kiti augalai: šalia tinka sodinti serenčius, medetkas, kvapiąją matiolą ar net paprastą česnaką – tokia kaimynystė taip pat atbaido nepageidaujamus svečius.

  • Mokslininkai aptiko naują genetinį sutrikimą: jis gali paaiškinti tūkstančių vaikų diagnozes

    Mokslininkai aptiko naują genetinį sutrikimą: jis gali paaiškinti tūkstančių vaikų diagnozes

    Tyrėjai nustatė iki šiol nežinomą genetikos nulemtą neurovystymosi sutrikimą. Šis atradimas gali padėti tiksliau diagnozuoti tūkstančius vaikų ir suteikti daugiau aiškumo jų šeimoms visame pasaulyje.

    Skelbiama, kad sutrikimą sukelia RNU2-2 geno mutacija. Ji yra recesyvinė, tai reiškia, kad sutrikimas pasireiškia tik tuomet, kai pakitęs geno variantas paveldimas iš abiejų tėvų. Be to, pats genas yra nekoduojantis – jis negamina baltymų, o veikia netiesioginiais ląstelių mechanizmais.

    Būtent šios dvi savybės – recesyvinis paveldėjimas ir nekoduojanti geno prigimtis – padeda paaiškinti, kodėl šis neurovystymosi sutrikimas taip ilgai liko nepastebėtas. Tokios DNR sritys, pasak mokslininkų, dažniau lieka už įprastų genetinių paieškų ribų.

    Tarptautinė tyrėjų komanda RNU2-2 geną nusprendė analizuoti detaliau po to, kai anksčiau buvo nustatyta, jog dominuojanti šio geno mutacija gali sukelti sunkų galvos smegenų sutrikimą, lydimą ryškios epilepsijos. Visgi pastarasis atvejis, kaip pažymima, yra retesnis nei dabar aprašytas naujai nustatytas sutrikimas.

    „Mūsų atradimas suteikia šeimoms tai, ko jos dažnai laukia metų metus – aiškų molekulinį paaiškinimą, kodėl jų vaikui pasireiškia ši būklė“, – teigė genetikos specialistas Danielis Greene’as iš JAV veikiančios „Icahn School of Medicine at Mount Sinai“.

    „Daugeliui šeimų toks aiškumas gali būti ypač reikšmingas po ilgos ir neapibrėžtos diagnostikos kelionės. Kartu tai suteikia mokslo bendruomenei konkretų biologinį taikinį, galintį nukreipti būsimų gydymo būdų paieškas“, – pridūrė jis.

    Naujai aprašytas sutrikimas pavadintas ReNU2 sindromu. Jis siejamas su U2-2 RNR molekulės stoka, kurią koduoja RNU2-2 genas. Tėvai gali turėti vieną pakitusio geno kopiją ir patys nejausti jokių simptomų, tačiau susijungus dviem pakitusioms kopijoms vaikui gali pasireikšti sindromas.

    Tyrėjų vertinimu, ReNU2 sindromas gali sudaryti apie 10 proc. recesyvinių neurovystymosi sutrikimų atvejų, kurių genetinė priežastis yra žinoma. Tai reikštų, kad vien Jungtinėje Karalystėje potencialiai gali būti tūkstančiai žmonių, kuriems šis sindromas aktualus.

    ReNU2 sindromas gali pasireikšti raidos vėlavimu, ribotais kalbos įgūdžiais ir sumažėjusiu raumenų tonusu. Taip pat gali būti mokymosi sunkumų, požymių, panašių į autizmo spektro bruožus, bei problemų vaikštant ar atliekant kitus judesius. Kai kuriais atvejais gali būti epilepsija, kvėpavimo ar maitinimosi sutrikimai, tačiau pabrėžiama, kad kiekvienam vaikui simptomai gali skirtis.

    ReNU2 sindromas buvo nustatytas išanalizavus 110 009 asmenų genomų įrašus iš dviejų sveikatos tyrimų duomenų bazių. Iš jų atrinkta 14 805 nesusiję asmenys, turintys neurovystymosi sutrikimą, ir palyginti su 52 861 nesusijusiu asmeniu, neturinčiu tokio sutrikimo, kurie sudarė kontrolinę grupę.

    Vėliau statistiniais algoritmais buvo ieškoma, kurie nekoduojantys genai gali būti susiję su šiais sutrikimais, taip pat vertinta, kiek žmonių populiacijoje galėtų turėti ReNU2 sindromą. Galiausiai rezultatai buvo patikrinti atrinktiems pacientams atlikus kraujo tyrimus.

    „Tai galima laikyti proveržiu dėl netikėtai didelio šių variantų paplitimo – daugiau nei tris kartus didesnio nei kitos recesyvinės mutacijos, sukeliančios sunkius neurovystymosi sutrikimus“, – sakė neurologas Cornelius Grossas iš Italijoje veikiančios „European Molecular Biology Laboratory“, nedalyvavęs tyrime.

    „Šis rezultatas svarbus plačiau medicinai, nes parodo, jog nekoduojantys genai gali būti ligų „karštieji taškai“ ir mūsų ieškant genetinių ligų priežasčių nusipelno daug didesnio dėmesio“, – pridūrė jis.

    Mokslininkai pabrėžia, kad atradimas svarbus ne tik diagnostikai, bet ir geresniam būklės valdymo supratimui dabartyje bei galimoms prevencijos kryptims ateityje. Vis dėlto iššūkių išlieka: vaistų pristatymas į smegenis ir paveiktas ląsteles gali būti sudėtingas, o kadangi sutrikimas paveldimas nuo gimimo, neaišku, ar jį būtų galima sėkmingai gydyti jau vėliau.

    „Nors specifinio recesyvinio ReNU2 sindromo gydymo kol kas nėra, supratimas, kad sutrikimas kyla dėl U2-2 RNR praradimo, ateityje gali atverti kelią galimoms genų pakeitimo strategijoms“, – teigė genetikas Ernestas Turro iš „Icahn School of Medicine at Mount Sinai“.

    Tyrimo rezultatai publikuoti mokslo žurnale Nature Genetics.

  • Be druskos ir krakmolo: senosios mokyklos kūrikas parodė, kaip greitai išvalyti kaminą

    Be druskos ir krakmolo: senosios mokyklos kūrikas parodė, kaip greitai išvalyti kaminą

    Nežinote, kaip saugiai ir kartu greitai išvalyti kaminą? Dalijamės laiko patikrintais patyrusio šeimininko patarimais, kurie padės tai atlikti savarankiškai ir nesudėtingai namų sąlygomis.

    Ilgametę patirtį turintys šeimininkai pasakoja, kad kaminą galima išvalyti savo rankomis, atsisakant brangių kaminkrėčių paslaugų ir įvairių liaudiškų metodų su druska ar krakmolu.

    Kaminų valymas savarankiškai dažniausiai kainuoja gerokai mažiau nei profesionalo darbas. Tam daugelyje parduotuvių galima rasti šepečių ir strypų komplektų arba specialių kaminkrėčių rinkinių su virve ir svoriu.

    Įrankį rekomenduojama rinktis pagal valymo būdą: iš viršaus per angą palėpėje ar per aptarnavimo dureles, arba iš apačios, jei kaminas yra žemesnis nei šeši metrai.

    Prieš mechaninį valymą gali praversti ir cheminė priemonė suodžiams šalinti, pavyzdžiui, valomasis briketas. Tai gali palengvinti apnašų šalinimą. Vis dėlto svarbu, kad tarp priemonės panaudojimo ir valymo praeitų bent viena diena, kad kaminas spėtų atvėsti.

    Pats valymo procesas paprastai apima kelis žingsnius: pirmiausia rekomenduojama uždengti krosnies angas ar apsaugoti vietą, kad suodžiai neišbyrėtų į patalpas. Tuomet šepetys naudojamas atsargiai, be staigių judesių, o apačioje susikaupusios nuosėdos pašalinamos atskirai.

    Baigus valyti, svarbu patikrinti trauką – kamino kanalą reikėtų švelniai įkaitinti ir įsitikinti, kad dūmai pasišalina sklandžiai. Taip pat patariama kaminą valyti pasibaigus šildymo sezonui ir būtinai naudoti apsaugos priemones: kaukę arba respiratorių bei pirštines.

    Dūmtraukis (kaminas) – tai pastato inžinerinė sistema, skirta degimo produktams nuo šilumą gaminančių įrenginių (katilų, krosnių) pašalinti į atmosferą, pasitelkiant natūralią arba priverstinę trauką, į žmonėms ir statiniams saugų aukštį.

  • Šaldau dantų pastą ledukų formelėse – virtuvės kvapai dingsta akimirksniu: auksiniai triukai

    Šaldau dantų pastą ledukų formelėse – virtuvės kvapai dingsta akimirksniu: auksiniai triukai

    Dantų pasta praverčia ne tik dantims valyti. Ją galima naudoti ir buityje, ypač virtuvėje. Tereikia paprasto triuko: dantų pastą užšaldyti ledukų formelėse.

    Dantų pastos yra beveik kiekvienuose namuose, tačiau dažniausiai ją naudojame tik pagal paskirtį – ryte ir vakare. Vis dėlto tai gali būti ir nebrangi, gana veiksminga švelniai abrazyvinė priemonė, padedanti tvarkytis su įvairiais nešvarumais bei nemaloniais kvapais.

    Pavyzdžiui, žuvies, česnako ar svogūno kvapai lengvai įsigeria į paviršius ir gali ilgai išlikti. Tokiais atvejais dantų pasta gali padėti greitai sumažinti ar net pašalinti įsisenėjusius aromatus.

    Šis būdas ypač praverčia pjaustymo lentelėms, kurios dažnai tiesiog „prisigeria“ kvapų. Tai dar labiau pastebima naudojant medines lenteles, nors ir plastikinės taip pat gali sugerti nepageidaujamus aromatus.

    Paimkite paprastą silikoninę ledukų formelę ir į kiekvieną skylutę įspauskite dantų pastos. Tuomet įdėkite formelę į šaldiklį kelioms valandoms, kol pasta sukietės ir taps tvirta.

    Taip pasigaminsite patogias, porcijomis padalintas „tabletes“, kurias galėsite greitai panaudoti virtuvės paviršiams valyti. Beje, jos gali padėti ir rankoms, kai po žuvies ar svogūno pjaustymo lieka nemalonus kvapas.

    Išėmę vieną kubelį, patrinkite jį tarp delnų po šiltu vandeniu. Dantų pastoje esantys gaivinantys komponentai ir dažnai naudojama soda padeda neutralizuoti kvapus.

    Lenteles galima valyti panašiai: po įprasto plovimo patrinkite paviršių dantų pastos kubeliu, tuomet dar kartą gerai nuskalaukite ir palikite išdžiūti. Taip lengviau pašalinami kvapų likučiai, įstrigę smulkiuose įbrėžimuose ar porose.

    Užšaldytą dantų pastą taip pat galima naudoti kriauklei, čiaupams ir kitiems metaliniams paviršiams valyti. Ji praverčia ir vonios kambaryje – esant vidutiniams nešvarumams, toks sprendimas gali būti švelnesnis nei stipri buitinė chemija.

    Dar vienas panaudojimas – atgaivinti nutekėjimo angą ar virtuvės šiukšliadėžę. O jei turite baltus sportinius batelius ir itin nešvarią jų padą, dantų pastos kubeliai gali padėti sugrąžinti švaresnę išvaizdą.

  • Velykinį želmenį po švenčių norėjote išmesti? Štai kaip paversti jį imuniteto eliksyru

    Priklausomai nuo to, kada Velykoms pasėjote žaliuosius želmenis, jie jau gali būti peraugę, pradėję virsti ir atrodyti nebe taip dailiai. Jei dar ne šiandien, tai per kelias artimiausias dienas. Vis dėlto skubėti jų išmesti neverta – želmenys gali tapti vertingu naudingų medžiagų šaltiniu.

    Kai lapeliai perauga, ima linkti, o dekoracija praranda patrauklumą. Tačiau net ir tokiu atveju želmenis galima panaudoti praktiškai – iš jų pasigaminti vadinamąjį sveikatos eliksyrą. Žiemos pabaiga ir pavasario pradžia neretai atneša nuovargį ar prastesnę nuotaiką, todėl specialistai dažnai pataria didinti vaisių ir daržovių kiekį mityboje.

    Peraugusių želmenų neverta išmesti dar ir todėl, kad jie gali padėti stiprinti organizmo apsaugines funkcijas. Tam ypač tinka jauni miežių daigai. Teigiama, kad jie gali būti naudingi esant padidėjusiam skrandžio rūgštingumui, nemigai ar migrenai. Ne veltui jauni miežiai populiarūs ir parduodami miltelių pavidalu – juose gausu chlorofilo, vitaminų, baltymų, mineralinių medžiagų, esminių aminorūgščių bei antioksidantų.

    Chlorofilui priskiriamas priešuždegiminis ir dezinfekuojantis poveikis, taip pat jis siejamas su greitesniu žaizdų gijimu ir geresniu deguonies pernešimu organizme.

    Kaip gauti gėrimą iš želmenų? Pakanka nukirpti lapelius ir juos apdoroti sulčiaspaude. Jei naudojate trintuvą, įpilkite maždaug stiklinę vandens. Išspaustų sulčių paprastai gaunama apie 0,5–1 decilitras – jas galima gerti vienas arba praskiesti vandeniu iki maždaug pusės litro. Miežių skonis ne visiems patinka, todėl, jei norisi, dalį vandens galima pakeisti, pavyzdžiui, ananasų ar morkų sultimis.

    Norint užsiauginti želmenų, nereikia turėti daržo – pakanka vazono ar lovelio su žeme, o tinka ir dubenėlis, į kurį suberiamas miežių grūdas. Palankiomis sąlygomis maždaug po dešimties dienų želmenys užauga tiek, kad juos jau galima skinti. Vėliau derlių galima užsiauginti pakartotinai, o sėjant etapais – turėti nuolatinį šviežių želmenų šaltinį vitamininiam gėrimui.

    Žinoma, vienas paragavimas stebuklų nepadarys. Norint įvertinti galimą poveikį, siūloma gerti po vieną tokį gėrimą kasdien bent tris mėnesius. Vėliau galima įsivertinti savijautą ir nuspręsti, ar tęsti. Teigiama, kad per trumpą laiką organizmas tik pradeda prisitaikyti, todėl pradžioje savijauta gali net laikinai pablogėti.

    Tokiems gėrimams kaip pagrindą galima naudoti ir įvairius sode auginamus ar gamtoje randamus augalus: liucerną, dobilus, sėjamuosius salotinius, špinatus, dilgėles, ramunes, gysločius, kiaulpienes, kraujažoles, taukes, rasakilas, žliūges ir kitus. Juos galima derinti tarpusavyje, tačiau svarbu rinkti tik švariose vietose augančius augalus.

    Rekomenduojama gėrimo nesaldinti ir neskoninti citrina, medumi ar cukrumi, o vartoti kuo greičiau po paruošimo. Šaldytuve jis išsilaiko daugiausia iki kitos dienos, tačiau teigiama, kad oksidacija gali pabloginti ir kokybę, ir skonį.

  • Senoviškas burokėlis „Czerwona Kula“ stebina derliumi: kada sėti, kad būtų saldus

    Senoviškas burokėlis „Czerwona Kula“ stebina derliumi: kada sėti, kad būtų saldus

    „Czerwona Kula“ – vienas geriausiai žinomų ir patikrintų burokėlių (burokinių runkelių) veislių pasirinkimų, auginamas dar nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio. Šios veislės šakniavaisiai vertinami dėl sodrios, kraujo raudonumo minkštimo spalvos be ryškių šviesesnių žiedų pjūvyje. Vienoda spalva ir švelni struktūra lemia, kad burokėliai puikiai tinka tiek namų virtuvei, tiek perdirbimui.

    „Czerwona Kula“ priskiriama ankstyvoms ir labai derlingoms veislėms. Nuo sėjos iki derliaus dažniausiai praeina apie 100 dienų, o iš hektaro galima pririnkti net 50–60 tonų šakniavaisių. Tinkamai laikomi burokėliai išsilaiko iki pavasario, neprarasdami spalvos, skonio ir stangrumo.

    Dar vienas svarbus šios veislės privalumas – patikimumas. Ji dažniausiai gerai prisitaiko prie skirtingų dirvožemių ir oro sąlygų, rečiau serga, o derlius būna stabilus. Dėl to jau ne vieną dešimtmetį tai vienas dažniausių pasirinkimų tiek sodininkų mėgėjų, tiek smulkesnių augintojų ūkiuose.

    Sėja ir auginimo reikalavimai

    Norint užauginti vienodus ir sveikus šakniavaisius, verta laikytis kelių pagrindinių taisyklių.

    • Sėja. Burokėlių sėklos pradeda dygti, kai dirvos temperatūra pasiekia bent 8 °C. Jei norite ankstyvo derliaus (lapams ar jauniems šakniavaisiams), sėkite nuo balandžio pradžios tiesiai į dirvą. Pagrindiniam rudeniniam derliui, skirtam laikymui, sėja paprastai vykdoma nuo gegužės vidurio iki liepos pabaigos. Sėklas berkite 2–3 cm gyliu, palikdami 30–40 cm tarp eilių ir apie 5 cm tarp augalų eilėje.
    • Dirva. Geriausiai tinka derlinga, humusinga, laidi dirva, kurios reakcija – neutrali arba silpnai šarminė (pH 6,5–7,0). Prieš sėją dirvą gerai supurenkite maždaug kastuvo gyliu. Labai geri rezultatai pasiekiami auginant antrais metais po tręšimo mėšlu.
    • Vieta. Parinkite saulėtą ir vėdinamą lysvę. Geri priešsėliai burokėliams – ridikėliai, salotos, agurkai ar svogūnai. Venkite sodinti po špinatų, lapinių burokėlių, bulvių, kopūstinių ir po pačių burokėlių, nes šios kultūros gali turėti bendrų ligų ir kenkėjų.
    • Laistymas. Laistykite saikingai, stengdamiesi nemirkyti lapų. Reguliarus drėkinimas svarbiausias vegetacijos pradžioje (kol susiformuoja 2–3 lapai) ir per sausras. Vėliau augalai geriau apsirūpina vandeniu, nes suformuoja tankią šaknų sistemą. Likus maždaug mėnesiui iki derliaus, laistymą verta sumažinti – tuomet šakniavaisiai dažnai būna saldesni.
    • Tręšimas. Dažniausiai pakanka komposto, kuris gerina dirvos struktūrą ir papildo maisto medžiagomis. Jei naudojate mineralines trąšas, atkreipkite dėmesį į borą ir magnį – šių elementų burokėliams paprastai reikia daugiau. Tręšti patogiausia rudenį, kad pavasarį dirva būtų paruošta sėjai.

    Ligos ir kenkėjai

    Dažna burokėlių problema – lapų dėmėtligė, vadinama cercosporoze (sukėlėjas Cercospora beticola). Ji pasireiškia smulkiomis apvaliomis dėmelėmis ant lapų, kurias juosia rausvai rudas apvadas. Liga labiausiai plinta vasarą, kai vyrauja šiluma ir drėgmė, ir gali smarkiai susilpninti augalus.

    Riziką sumažins 3–4 metų sėjomaina, laistymas ne ant lapų ir ne per tanki sėja. Sergančius lapus būtina pašalinti ir išnešti iš sklypo – jų nepatartina kompostuoti, nes grybas gali išlikti komposte iki pusantrų metų.

    Iš kenkėjų dažniausiai pasitaiko burokėliniai amarai, burokėlinės spragės ir sprakšių lervos (vadinamieji vielagraužiai). Amarai siurbia sultis iš lapų ir gali platinti virusines ligas. Prieš juos dažnai pasitelkiami natūralūs tirpalai, pavyzdžiui, sodo muilo. Vielagraužius galima rinkti kasant dirvą arba gaudyti masalais – į 10–15 cm gylį įkasus daržovių gabalėlių ir po kurio laiko juos patikrinus.

    Nauda ir panaudojimas virtuvėje

    Burokėliai – maistingi šakniavaisiai. Juose yra kalio, magnio, geležies, folio rūgšties, B grupės vitaminų ir vitamino C. Taip pat jie yra betanino – natūralaus antioksidacinėmis savybėmis pasižyminčio dažiklio – šaltinis, suteikiantis burokėliams būdingą sodrią spalvą.

    Burokėlių sultys dažnai rekomenduojamos sergant mažakraujyste, nes gali prisidėti prie kraujodaros procesų. Reguliarus burokėlių vartojimas taip pat siejamas su kraujospūdžio reguliavimo ir bendro organizmo atsparumo palaikymu.

    „Czerwona Kula“ išsiskiria saldesniu, švelniu skoniu, todėl tinka įvairiai ruošti. Jaunus šakniavaisius ir lapus galima valgyti žalius, dėti į salotas. Virti burokėliai – klasikinis ingredientas barščiams, burokėlių salotoms ir kitiems patiekalams.

    Šios veislės šakniavaisiai puikiai tinka rauginimui, kepimui ir sulčių spaudimui. Intensyviai nudažytas minkštimas gali būti naudojamas ir kaip natūralus dažiklis, pavyzdžiui, tešlai, kiaušiniams, makaronams ar padažams spalvinti.