Įdaryti kiaušiniai – užkandis, kuris per šventes beveik visada atsiduria ant stalo. Tačiau retas renkasi tokį derinį, nors jis gali tapti tikra Velykų stalo sensacija.
Šis patiekalas mėgstamas dėl paprastumo ir to, kad įdarą galima lengvai pritaikyti pagal skonį: nuo klasikinių variantų su majonezu ir garstyčiomis iki netikėtesnių su žuvimi ar grybais. Šį kartą siūlome ryškesnio skonio versiją, kuri patiks ir tiems, kurie mėgsta tradicijas, ir tiems, kurie ieško naujų idėjų.
Įdarui naudojamos sūryme marinuotos silkės suteikia užkandžiui sodrų akcentą ir maloniai kontrastuoja su švelniu kiaušinio skoniu. Grybai papildo žemiškomis natomis, o krienai suteikia gaivios aštrumo kibirkšties. Tokius kiaušinius galima drąsiai patiekti ne tik per Velykas, bet ir bet kuria proga, kai norisi nustebinti svečius.
Kaip paruošti ir patiekti įdarytus kiaušinius? Paprastas triukas dailiai pateikčiai
Kad užkandis atrodytų ypač apetitiškai, kiaušinius papuoškite smulkintomis petražolėmis ir lengvai pabarstykite saldžiąja paprika. Taip pat tiks ir krapai, kurie puikiai dera su žuvimi. Nedidelė detalė, o lėkštė atrodys žymiai šventiškiau.
Ingredientai paprasti, o rezultatas – išraiškingas, todėl šis receptas dažnai dingsta nuo stalo greičiausiai.
Silkę pamirkykite šaltame vandenyje apie 1 valandą, vandenį pakeisdami 2 kartus. Tuomet nusausinkite popieriniu rankšluosčiu ir supjaustykite mažais kubeliais.
Kiaušinius virkite apie 10 minučių, tada atvėsinkite šaltame vandenyje. Nulupkite, perpjaukite pusiau, trynius išimkite į atskirą dubenį.
Į trynius sudėkite majonezą, krienus, druską ir pipirus. Išmaišykite iki vientisos masės.
Smulkiai supjaustykite agurkus, grybus ir česnaką. Sudėkite į trynių masę, gerai išmaišykite ir, jei norite, pagardinkite provansališkomis žolelėmis.
Paruoštu įdaru pripildykite kiaušinių baltymų puseles.
Papuoškite petražolėmis, lengvai pabarstykite saldžiąja paprika ir patiekite atšaldytus.
Nie byliśmy potęgą morską, nie mieliśmy kolonii. Mimo to na mapach świata nie brakuje nazw, które kojarzą się z naszym krajem!
Wiele takich nazw pojawiło się na mapach, gdy Polskę oficjalnie z nich wymazano. Emigranci szukający za morzem pracy i chleba, zesłańcy wywożeni na Syberię, podróżnicy i odkrywcy udowadniali w ten sposób, że „jeszcze nie zginęła”.
Gdy w 1918 roku Polska odzyskała niepodległość, niewiele już było dziewiczych miejsc do odkrycia i zdobycia. Ale wszędobylscy rodacy potrafili je znaleźć. Dzięki nim, wędrując po najdalszych zakątkach globu, możemy niespodziewanie znaleźć się w Warszawie, Krakowie albo po prostu w Polsce.
Kościół pod wezwaniem Matki Boskiej Częstochowskiej, niewielkie muzeum i pomnik ku czci założycieli osady to dziś jedyne polskie ślady w argentyńskiej Wandzie (fot. Forum)
Ameryka Południowa
W 1933 roku uczestnicy ekspedycji Polskiego Towarzystwa Tatrzańskiego weszli na najwyższy szczyt Ameryki Południowej Aconcaguę nową trudną trasą, nazwaną Drogą Polaków 1. Lodowiec, który pokonali, też stał się „polski”, a nowo odkryte lodowce nazwano na cześć członków wyprawy Glaciar Ostrowski i Glaciar Karpinski. Niezdobyty szczyt wysokości 6050 m n.p.m. nasi rodacy nazwali Pico N (Szczyt Nieznany), ale Argentyńczycy, doceniając ich osiągnięcia, przemianowali go na Polski Szczyt (El Pico Polaco).
Wśród Polaków, którzy po II wojnie światowej osiedlili się w Argentynie, był żołnierz armii Andersa, harcmistrz i alpinista Wacław Blicharski. W 1969 r. – dla uczczenia 25. rocznicy bitwy pod Monte Cassino – zorganizował wyprawę w centralne Andy. Jej uczestnicy zamierzali wspiąć się na kilka niezdobytych dotąd pięciotysięczników. Pierwszemu szczytowi wysokości 5070 m n.p.m. nadali imię powstańca wielkopolskiego i oficera armii argentyńskiej Teofila Iwanowskiego (Pico General Iwanowski), następnemu – Tatry II, najtrudniejszemu – Monte Cassino (5220 m n.p.m). Zgodnie z wcześniejszymi ustaleniami złożyli na nim grudki ziemi spod Monte Cassino i z grobów harcerzy batalionów „Zośka” i „Parasol”. Dwaj członkowie ekspedycji – Ryszard Czeraniawski i Marek Gaiński wspięli się na jeszcze jeden dziewiczy szczyt, nadając mu imię gen. Bora-Komorowskiego (Gaiński zginął).
Aktywistom działającej w II RP Ligi Morskiej i Kolonialnej marzyły się polskie kolonie. Świat był już jednak podzielony między mocarstwa, więc Liga skon-centrowała się na wspieraniu polskiego osadnictwa. W 1936 r. za pośrednictwem firmy Colonizadora del Norte wykupiła ziemie w górnym biegu rzeki Parana, 40 km od wodospadów Iguaçu. Wyrosło tam miasteczko Wanda 2, liczące 15 tys. mieszkańców, a po brazylijskiej stronie – bliźniaczą Jagodę 3. Osady nazwano na cześć córek marszałka Piłsudskiego.
W latach 30. XX w. założono też w Brazylii osadę Orzeł Biały w stanie Espirito Santo. Ze względów praktycznych używano portugalskiego tłumaczenia (Águia Branca) i władze pozwoliły ją zachować. Z kolei w niezmienionej formie przetrwała nazwa 22-tysięcznego miasta Brodowski 4 w stanie São Paulo, które powstało pod koniec XIX w. przy budowanej linii kolejowej. Głównym inżynierem firmy był emigrant Aleksander Brodowski.
Ignacy Domeyko – przyjaciel Mickiewicza, filomata, żołnierz powstania listopadowego – znalazł przybraną ojczyznę w Chile. Tak się jej zasłużył jako autor pierwszej mapy geologicznej kraju, odkrywca złóż wielu cennych minerałów i rektor uniwersytetu w Santiago, że dziś w każdym większym mieście ma swoją ulicę. Ciągnące się przez 600 km pasmo górskie w Andach to Góry Domeyki 5, u ich stóp rozpościera się Równina Domeyki. Jeden z andyjskich szczytów to Cerro Domeyko, dwu-tysięczne górnicze miasteczko – Pueblo Domeyko, port na południu – Lugareja Domeyko.
Na antypodach jest 15 obiektów nazwanych imieniem Strzeleckiego, m.in. pustynia (fot. Wikimedia Commons)
Australia
Tylko przedstawiciele trzech narodów dali imię najwyższym szczytom kontynentów. Brytyjczycy mają Mount Everest, Amerykanie – McKinleya i Mount Vinson na Antarktydzie, Polacy – Górę Kościuszki w Australii. Szczyt (2228 m n.p.m.) jako pierwszy zdobył w 1840 roku Paweł Edmund Strzelecki i nazwał imieniem naszego bohatera. Wokół góry, na obszarze niemal 7 tys. km², rozciąga się Park Narodowy Kościuszko, obejmujący najwyższe pasma Alp Australijskich.
Strzelecki zarządzał włościami księcia Franciszka Sapiehy i odziedziczył po nim majątek. Dzięki temu objechał świat i przez kilka lat penetrował Australię i Tasmanię. Korzystając z prawa odkrywcy, nieznanym obiektom nadawał nazwy. Piaszczysta równina w stanie Południowa Australia to Pustynia Strzeleckiego, płynąca przez nią okresowa rzeka – Strumień Strzeleckiego, pasmo górskie w stanie Wiktoria – Góry Strzeleckiego. Na Wyspie Flindersa jest też Szczyt Strzeleckiego , a w stanie Wiktoria miasteczko Strzelecki.
W 1856 r. grupa osadników z Wielkopolski osiedliła się w Południowej Australii, w pobliżu miasteczka Sevenhill. Gdy w miejscu określanym jako Polska Dolina wyrosły pierwsze domy, szkoła i kościół, przemianowano je na Polish Hill River. Nie wiadomo, dlaczego farmer John Cross nadał osadzie w stanie Queensland nazwę Cracow. Do 1976 roku działała tam kopalnia złota, ale gdy złoża się wyczerpały, osada podupadła. Teraz liczy 120 mieszkańców.
Na Antarktydzie znajduje się kilka miejsc nazwanych ku pamięci Polaków i Polski (fot. Forum)
Antarktyda
Podczas pracy na uniwersytecie w Liège (Belgia) Henryk Arctowski poznał Adriena de Gerlache, który przygotowywał antarktyczną ekspedycję na statku Belgica. Został jednym z jej kierowników naukowych. Wypłynęli w 1897 roku i wrócili po dwóch latach. Wkład Polaka w poznanie Antarktydy upamiętnili późniejsi badacze, nadając jego imię wielu obiektom. Są wśród nich: Półwysep Arctowskiego stanowiący część Półwyspu Antarktycznego; Zatoka Arctowskiego u wybrzeży Wyspy Króla Jerzego i Kopuła Lodowa Arctowskiego na samej wyspie; Nunatak Arctowskiego – szczyt wyrastający ponad poziom lądolodu na krańcach Płw. Antarktycznego i Góra Arctowskiego na tym półwyspie. W 1977 r. na Wyspie Króla Jerzego (ok. 120 km od wybrzeży Antarktydy) uruchomiono polską stację badawczą im. Arctowskiego. Pracujący w niej rodacy nadali polskie nazwy wielu okolicznym obiektom, m.in. polom lodowym Kraków i Warszawa oraz lodowcom Wanda, Krak, Dobrowolski, Domeyko. Uczczono też glacjologa i polarnika Stanisława Baranowskiego, który podczas pobytu na stacji zatruł się gazem. Jego imię nosi Lodowiec Baranowskiego i Zatoka Staszka.
Za sprawą ekspedycji glacjologicznej Aleksandra Kosiby aż 23 nazwy na Grenlandii związane są z Polską. (fot. Fotonova)
Grenlandia
Pierwszą polską ekspedycję naukową na największą wyspę świata zorganizowano w 1937 r. Celem było badanie wpływu topniejących lodowców na ukształtowanie terenu, co mogło wyjaśnić zagadki krajobrazu polodowcowego w naszym kraju. Ekipa kierowana przez glacjologa Aleksandra Kosibę penetrowała teren na zachodzie Grenlandii, w okolicach fiordu Arfersiorfik i osady Ausiait. Był to rejon nierozpoznany, więc odkrywanym obiektom nadawano nowe nazwy, jak m.in. pasma górskie Mościckiego, Romera i Rydza-Śmigłego, szczyty Lwów i Wawel, Jezioro Dybowskiego oraz lodowce Dobrowolskiego (polarnika i protektora ekspedycji) i Polonia.
W Polonezköy co roku odbywa się Festiwal Czereśniowy. W wiosce wciąż mieszka 100 Polaków, którzy kultywują polskie tradycje (fot. East News)
Turcja
W 1841 r. książę Adam Czartoryski sfinansował zakup ziemi i budowę osady dla przebywających w Turcji weteranów powstania listopadowego oraz Polaków wcielonych do armii carskiej, którzy podczas wojen na Kaukazie trafili do niewoli tureckiej. Na cześć fundatora, wsi nadano nazwę Adampol. Usytuowana po azjatyckiej stronie cieśniny Bosfor, dziś znajduje się już niemal w obrębie Stambułu. Z rolniczej osady przekształciła się w ośrodek turystyczny. Turcy określali ją potocznie jako „polska wieś” – Polonezköy i taka właśnie jest obecnie jej oficjalna nazwa. Liczba mieszkańców nie przekracza 400. Zgodnie z tradycją funkcję wójta pełni osoba polskiego pochodzenia. Jest tam kościół Matki Boskiej Częstochowskiej oraz cmentarz, na którym spoczywa m.in. Ludwika Śniadecka, niespełniona miłość Słowackiego.
Do afrykańskiej Częstochowy trafiła kopia obrazu jasnogórskiego
RPA
W 1882 r. austriacki zakonnik trapista Franz Pfanner założył pod Durbanem w Południowej Afryce opactwo Mariannhill, wokół którego tworzył mniejsze placówki misyjne. Nadawał im nazwy słynnych sanktuariów: Betlejem, Asyż, Lourdes i Częstochowa. Afrykańczycy nie byli w stanie wymówić tego słowa, wymyślił więc jego prostszą formę: Centocow. Dziś misję prowadzą polscy paulini, przychodzą do niej pielgrzymki z różnych wiosek. Centocow jest jedyną polską nazwą geograficzną na południu Afryki.
Sanktuarium Matki Boskiej Częstochowskiej w Doylestown, zwane amerykańską Czestochową.
Ameryka Północna
Największa z amerykańskich Warszaw została założona w 1836 r. w stanie Indiana, liczy 14 tys. mieszkańców. Jest stolicą hrabstwa Kosciusko, słynie z polonijnego festynu i rekonstrukcji bitew z czasów wojny o niepodległość USA.
Około 3 tys. mieszkańców ma miasteczko w stanie Kentucky, założone w 1798 r. jako Fredericksburg, ale w wyniku starań Polonii przemianowane na Warsaw. W niespełna 2-tysięcznym Warsaw w stanie Illinois spędził dzieciństwo John Hay – osobisty sekretarz prezydenta Lincolna i szef amerykańskiej dyplomacji za prezydentury W. McKinleya i T. Roosevelta. 5-tysięczna Warsaw w stanie Nowy Jork była jednym z pierwszych centrów ruchu antyniewolniczego, urodzili się w niej m.in. mistrzyni olimpijska w supergigancie Diann Roffe-Steinrotter oraz były prezes Banku Światowego Barber Conable.
W 1838 r. funkcję zawiadowcy malutkiej stacji kolejowej w osadzie Mooresville w Karolinie Północnej objął Thaddeus Love, który tak żarliwie namawiał mieszkańców i pasażerów do lektury biografii T. Kościuszki „Thaddeus of Warsaw”, że w końcu to jego zaczęto nazywać Tadeuszem z Warszawy, a stacyjkę przemianowano na Warsaw. Dziś żyje tu ok. 3 tys. osób.
Najmniejsza z amerykańskich Warszaw leży w Teksasie, w hrabstwie Kaufman, i ma 58 mieszkańców. Nieco większe są Warszawy w stanach Missouri, Ohio, Północna Dakota, Pensylwania i Alabama. Aż dwie wioski Warsaw znajdują się w Georgii, po jednej w stanach: Arkansas, Missisipi, Wirginia i Minnesota.
Na listach stu najlepszych do życia małych miast Ameryki regularnie pojawia się 7-tysięczna stolica hrabstwa Attala w stanie Missisipi – Kosciusko. Decyduje o tym subtropikalny klimat, niski poziom przestępczości i wysoki poziom edukacji. W miasteczku urodziła się gwiazda telewizyjnych show Oprah Winfrey oraz słynny działacz ruchu obrońców praw człowieka James Meredith, który w 1962 roku jako pierwszy Afroamerykanin przełamał zasady segregacji rasowej i został przyjęty na studia przez uniwersytet stanu Missisipi w Oxfordzie. Imię bohatera narodowego Polski i USA nosi również hrabstwo Kosciusko w Indianie, ze stolicą w Warsaw (75 tys. mieszkańców).
Little Rock, stolica stanu Arkansas, którego wieloletnim gubernatorem był Bill Clinton, znajduje się w hrabstwie Pulaski.
Marszałek konfederacji barskiej i bohater amerykańskiej wojny o niepodległość Kazimierz Pułaski ma na mapie USA wyjątkowo mocną pozycję. Jego imię nosi jeszcze sześć hrabstw w stanach Georgia, Illinois, Indiana, Kentucky, Missouri i Wirginia. Miasto Pulaski w stanie Tennessee zapisało się w historii jako miejsce powstania Ku-Klux-Klanu – ale jeszcze nie jako organizacji rasistowskiej, lecz otoczonego aurą tajemniczości stowarzyszenia weteranów wojny secesyjnej, opiekującego się wdowami i sierotami. Obecnie liczy około 8 tys. mieszkańców.
W 1883 r. polscy emigranci założyli osadę Pulaski w stanie Wisconsin. Dziś to 3-tysięczne miasteczko słynie z corocznego festiwalu Pulaski Polka Days, na który zjeżdżają najlepsi wykonawcy i miłośnicy skocznego tańca. Miasteczka Pulaski odnajdujemy także w stanach Georgia, Iowa i Wirginia, gminy zaś w stanach Illinois, Michigan, Minnesota, Dakota Północna, Ohio i Pensylwania.
W stanie Wisconsin niedaleko miejscowości Pulaski leży liczący 350 mieszkańców Krakow. Inna wioska o tej samej nazwie została założona w XIX w. przez polskich kolonistów w stanie Missouri. W Wisconsin są także osady Lublin i Torun.
W 1854 roku grupa Ślązaków zachęcona przez księdza Leopolda Moczygembę osiedliła się na południu stanu Teksas. Duchowny pisał: „Przyjeżdżajcie. Ziemi pod dostatkiem, klimat cudowny, uprawiać można, ile się chce, by wyżywić siebie i rodzinę, i jeszcze sprzedać z zyskiem miód i mleko”. Mocno przesadzał, klimat był niezdrowy i malaryczny, osadników nękały powodzie i susze. Mimo to imigranci zdołali zbudować miasteczko Panna Maria, a w jego okolicy osady Cestohowa i Pawelekville. Przetrwali nieliczni, dziś w Pannie Marii mieszka stu farmerów.
Najważniejszym miejscem kultu maryjnego dla Polonii jest założone w 1953 r. Narodowe Sanktuarium Matki Bożej Częstochowskiej w Doyleston w Pensylwanii, nazywane amerykańską Częstochową. Na uroczystości w 1966 r. zebrało się tam 150 tys. Amerykanów polskiego pochodzenia; w 1984 r. sanktuarium odwiedził prezydent Ronald Reagan. W przedsionku świątyni złożono urnę z sercem Ignacego Paderewskiego.
Spitsbergen
Pierwszym Polakiem prowadzącym badania na tej polarnej wyspie był Henryk Arctowski. Jego pobyt upamiętnił szwedzki geolog i podróżnik Gerard de Geer, wpisując na mapy Spitsbergenu Lodowiec Arctowskiego i Szczyt Arctowskiego. W latach 30. zorganizowano trzy wyprawy na Spitsbergen. Podczas pierwszej (1934 r.)Polacy odkryli lub zdobyli wiele dziewiczych obiektów, co znalazło odzwierciedlenie w nazwach: Góry Piłsudskiego z najwyższym szczytem Ostrą Bramą, Lodowcem Polaków, Szczytem Polaków i Szczytem Belweder, Wawel, Warszawa, Kopernik, Staszic, Curie-Skłodowska. Z Ostrej Bramy spływa lodowiec Wilno; między szczytami Kopernik i Belweder rozciąga się Przełęcz Kopernika. Lwów upamiętnia szczyt, nazwany jak przed wojną główna ulica miasta – Wały Hetmańskie. Swoje nazwiska nadali też szczytom i lodowcom uczestnicy wyprawy: Alfred Jahn, Henryk Mogilnicki, Stefan Różyc-ki, Stanisław Siedlecki, Antoni Zawadzki. Na cześć Stefana Bernadzikiewicza, uczestnika wypraw w Andy, na Grenlandię i Spitsbergen, Norweski Instytut Polarny nadał szczytowi w Górach Piłsudskiego nazwę Góra Bernadzikiewicza. Norwegowie upamiętnili też wybitnego badacza Spitsbergenu Stanisława Baranowskiego, nadając jego imię przylądkowi w Zatoce Białego Niedźwiedzia.
Szkoła podstawowa w Poland na Kiribati. We wsi są też dwa samochody i 400 mieszkańców, ale brakuje wody pitnej.
Kiribati
Do Polski można nawet trafić, żeglując po Pacyfiku. Na Kirimati – największej, choć mającej zaledwie 642 km², wyspie wchodzącej w skład państwa Kiribati usytuowane są cztery wioski. Jedna z nich to Poland.Tuż obok przebiega linia zmiany daty, więc 200 mieszkańców Polski jako jedni z pierwszych witają Nowy Rok. Są rodowitymi Polinezyjczykami. Według ustaleń podróżnika Ryszarda Badowskiego, tubylcy upamiętnili w nazwie swej wioski Stanisława Pełczyńskiego, głównego mechanika na statku przewożącym wytwarzaną na wyspie koprę (miąższ orzechów kokosowych). Zrobili to z wdzięczności za pomoc w zbudowaniu systemu nawadniania plantacji. Nie potrafili jednak wymówić nazwiska i wybrali angielską nazwę kraju, z którego pochodził. Hipotezę tę potwierdza imię patrona miejscowego kościoła – św. Stanisława. We wsi nie ma nic poza chatami krytymi strzechą i sklepikiem. Maleńki kościół ożywa, gdy raz na jakiś czas przybywa do niego ksiądz z położonego na drugim brzegu laguny… Londynu.
Rosyjskie miasto Czerski nazwano na cześć polskiego badacza Syberii, zesłańca i geologa Jana Czerskiego.
Syberia
Jan Czerski, zesłany po upadku powstania styczniowego do Omska, otrzymał od władz carskich pozwolenie na prowadzenie badań geologicznych w rejonie jeziora Bajkał i na Syberii. Po 20 latach został objęty amnestią, ale kontynuował badania. Na mapach Syberii jego imię nosi kilkanaście obiektów, w tym ciągnące się na długości 1500 km Góry Czerskiego w górnym biegu rzek Indigirka i Kołyma i pasmo Gór Czerskiego na Zabajkalu ze Szczytem Czerskiego. Z Kamienia Czerskiego w pobliżu Listwianki rozciąga się najpiękniejszy widok na Bajkał. W paśmie Sajanów znajduje się Dolina Czerskiego; w Jakucji, nad Kołymą, leży 7-tysięczne miasto Czerski. Jeszcze przed wybuchem powstania styczniowego za konspirację zesłano na Syberię geologa Aleksandra Czekanowskiego. Po pięciu latach robót przymusowych poświęcił się badaniom środkowej Syberii. W dowód uznania dla jego dokonań pasmo górskie w delcie rzeki Leny nazwano Górami Czekanowskiego, a wierzchołek gór Chamar-Daban nad Bajkałem Szczytem Czekanowskiego.
Actas – populiari namų priemonė dėmėms valyti, tačiau ar jis iš tiesų geriausiai susidoroja su geltonomis prakaito žymėmis? Nors daugelis pataria rinktis actą, yra ir kitų ne mažiau veiksmingų būdų, padedančių pašalinti nešvarumus be rizikos pažeisti audinį. Sužinokite, kaip lengvai atsikratyti prakaito dėmių pasitelkiant natūralius produktus, kuriuos dažnai turite virtuvėje ar vonios spintelėje.
Šylant orams vis dažniau renkamės lengvus, baltus drabužius. Deja, kartu su šiluma atsiranda ir prakaitavimo problema, o pažastyse neretai išryškėja geltonos dėmės. Nors jos gali atrodyti neįveikiamos, yra patikrintų naminių sprendimų, kurie padeda sugrąžinti drabužiams švarą ir baltumą. Prieš nurašydami mėgstamus marškinius ar marškinėlius, išbandykite kelis paprastus metodus.
Iš kur atsiranda geltonos dėmės pažastyse? Dažnai kalta „chemija“
Prakaito dėmės ne visada reiškia prastą higieną. Priešingai – neretai problemą lemia netinkamai parinkta kosmetika ar skalbimo priemonės.
Geltonos žymės dažniausiai susidaro, kai prakaitas sureaguoja su tam tikrais produktais, pavyzdžiui, antiperspirantais, kurių sudėtyje yra aliuminio druskų, arba su skalbikliais, kurie nepakankamai gerai pašalina šių medžiagų likučius. Dėl to ant baltų audinių atsiranda sunkiai išvalomos geltonos dėmės. Be to, kylant temperatūrai ir daugiau laiko praleidžiant lauke, prakaituojame intensyviau, todėl problema tik ryškėja. Gera žinia ta, kad nebūtina griebtis brangių cheminių priemonių – namų metodai gali būti ne mažiau veiksmingi.
Jei nepatinka acto kvapas, jo nenaudokite: yra ir kitų būdų
Nors actas dažnai rekomenduojamas, ne visiems priimtinas jo kvapas, o kai kurie baiminasi, kad priemonė gali netikti jautresniems audiniams. Tokiu atveju verta rinktis kitas paprastas ir nebrangias alternatyvas.
Vienas populiariausių sprendimų – soda. Tai natūrali valymo priemonė, kuri padeda neutralizuoti nemalonų kvapą ir pašalinti įsisenėjusias dėmes. Sumaišykite 4 arbatinius šaukštelius sodos su trupučiu vandens, kad gautumėte pastą, užtepkite ją ant dėmės ir palikite maždaug 2 valandoms. Tuomet skalbkite drabužį įprastai.
Dar viena veiksminga priemonė – vandenilio peroksidas, kurį daugelis turi namų vaistinėlėje. Užpilkite jo ant geltonos dėmės, palikite apie 30 minučių ir po to išskalbkite.
Jei norite dar natūralesnio varianto, gali padėti citrinų sultys. Sumaišykite jas su vandeniu santykiu 1:1, užtepkite ant dėmės, palikite 15 minučių ir išskalbkite. Citrina pasižymi švelniu balinančiu poveikiu ir gali padėti mažinti bakterijų, prisidedančių prie dėmių atsiradimo, poveikį.
Agnieszka Woźniak-Starak jau ne vienus metus įkvepia moteris nepriekaištingu mados pojūčiu. Šįkart žurnalistė pasirinko derinį, kurį drąsiai galima vadinti šiuolaikinio šiko kvintesencija: jis balansuoja tarp biuro elegancijos ir madingos fantazijos. Jei manai, kad minimalizmas nuobodus, šis įvaizdis greitai pakeis nuomonę.
Pagrindinis akcentas – prislopintos, „purvinos“ rožinės spalvos viršutinė dalis. Nors ši spalva dažnai siejama su mergaitiškumu, Agnieszkos pasirinkime ji įgauna visai kitą, rafinuotą skambesį. Viskas slypi kirpime: vandens tipo iškirptė ir minkštos klostės suteikia lengvumo, o asimetriškai krintanti juosta šone paprastą topą paverčia įvaizdžiu, primenančiu pasaulinių mados namų, tokių kaip „Loewe“ ar „Ferragamo“, podiumus.
Toks modelis – puikus triukas daugeliui moterų: klostės gali subtiliai paslėpti smulkias figūros netobulybes, o asimetrija optiškai lieknina siluetą. Tai puikus receptas, kaip pastelines spalvas dėvėti brandžiai ir elegantiškai – be perdėto saldumo, bet su daug klasės.
Įspūdingai viršutinei daliai reikia ramaus pagrindo, todėl žurnalistė rinkosi juodas, itin plačiomis klešnėmis kelnes (vadinamojo wide-leg arba palazzo tipo). Tai vienas ryškiausių pastarųjų sezonų hitų, iš mados neišeinantis jau kurį laiką. Priežastis paprasta: aukštas liemuo ir bateliai su kulnais gali sukurti stebuklą – kojos vizualiai atrodo gerokai ilgesnės. Dėmesį verta atkreipti ir į užlygintą kantą: ši smulkmena kelnes padaro formalesnes ir „laikančias“ siluetą, o visas derinys įgauna biurui būdingą charakterį, tik labai šiuolaikiškame variante.
Velnias slypi detalėse, ir tai puikiai žino Agnieszka Woźniak-Starak. Vietoje klasikinio odinio diržo ji pasirinko sidabrinę grandinėlę su dekoratyviu medalionu. Tai subtili 10-ojo dešimtmečio estetikos užuomina, suteikianti charakterio ir praskaidrinanti griežtesnį juodų kelnių įspūdį. Tašką ant „i“ padeda bateliai: smailianosiai modeliai, matomi po plačiomis klešnėmis, primena „Chanel“ klasiką. Tokia avalynė visada prideda elegancijos ir net paprasčiausią derinį paverčia prabangiau atrodančiu.
Šį Agnieszkos derinį galima pavadinti „švelniuoju power dressingu“ – apranga, kuri suteikia pasitikėjimo, atrodo profesionaliai, bet nėra sustingusi. Žurnalistė parodo, kad šiuolaikinė elegancija gimsta iš kontrastų: švelnios rožinės ir stiprios juodos, laisvesnių siluetų ir tiksliai apgalvotų akcentų. Tokį įvaizdį lengvai galima pritaikyti darbui, svarbiam susitikimui ar net vakarui su draugais – jis laikui nepavaldus, patogus ir, svarbiausia, išskirtinai stilingas.
Po šventinių pusryčių nesinori ruošti sudėtingų pietų, bet ir visko daryti „ant greito“ taip pat nenoriu. Būtent todėl dažnai grįžtu prie Liublino stiliaus kiaulienos karbonadų. Tai lengvesnė nei klasikinė versija, tačiau išlieka labai namų skonio ir soti. Puikiai tinka, kai prie stalo susėda keli žmonės ir visi tikisi, kad karbonadai bus minkšti, kvapnūs ir gerai pagardinti.
Daugiausia klaidų padaroma dar renkantis mėsą. Jei pasirenkate per liesą, nevienodos struktūros gabalą arba jis supjaustytas per plonai, po kepimo rezultatas dažniausiai nuvilia. Karbonadas greitai praranda sultis, o tuomet tampa kietas ir sausas. Todėl geriausia pirkti kiaulienos nugarinę be kaulo vienu gabalu ir pačiam supjaustyti maždaug 1,2 cm storio riekėmis. Išmušus jos turėtų būti apie 8 mm storio. Toks storis leidžia mėsą iškepti tolygiai ir neatima iš jos drėgmės.
Antras labai svarbus žingsnis – marinatas iš pieno, svogūno, česnako ir mairūno. Būtent jis suminkština mėsos skaidulas ir padeda pasiekti, kad iškepti karbonadai būtų pastebimai švelnesni.
Tokie karbonadai ypač skanūs su bulvėmis ir agurkų–grietinės salotomis, tačiau puikiai tinka ir su burokėlių salotomis ar troškintais kopūstais. Jei kas nors lieka kitai dienai, karbonadą įdedu į bandelę su garstyčiomis ir raugintu agurku – greita ir labai skanu.
Šiandien – neįprastas, bet gana veiksmingas būdas apsaugoti augalus nuo kenkėjų, pasitelkiant paprastą muilo tirpalą su natūraliais priedais.
Šis metodas nereikalauja brangių priemonių ir leidžia prižiūrėti augalus nenaudojant agresyvios chemijos.
Norėdami pasigaminti tirpalą, paimkite ekologišką muilą ir nedidelį jo kiekį sutarkuokite. Pakanka visai mažai, kad pasiektumėte norimą efektą. Tuomet suberkite sutarkuotą muilą į 0,5 litro karšto vandens ir gerai išmaišykite, kol jis visiškai ištirps.
Po to į mišinį įdėkite smulkinto česnako. Kuo smulkiau jis bus susmulkintas, tuo geriau atiduos naudingąsias savybes. Jei patogiau, galima naudoti česnako miltelius. Tuomet įberkite maždaug pusę valgomojo šaukšto cinamono ir dar kartą viską kruopščiai išmaišykite.
Paruoštą mišinį palikite nusistovėti maždaug parai – taip visi komponentai geriau „atsiskleis“. Po paros tirpalą perkoškite, kad neliktų ingredientų likučių, ir supilkite į patogų purkštuvą.
Ši priemonė veikia kompleksiškai. Muilas padeda ardyti amarų apsauginį sluoksnį ir veikia tiesioginio kontakto metu. Česnakas dėl aitraus kvapo atbaido vabzdžius ir mažina jų aktyvumą ant augalų. Cinamonas taip pat veikia kaip natūralus repelentas, ypač prieš skruzdėles, be to, gali sutrikdyti jų kvapų pėdsakus.
Prieš purškiant visą augalą, būtinai išbandykite tirpalą nedideliame jo plote, kad įsitikintumėte, jog jis nepažeidžia lapų. Jei reikia, tirpalą praskieskite papildomu kiekiu vandens, kad jis būtų švelnesnis.
Augalus purkškite ryte arba vakare, kai nėra kaitrios saulės. Ypatingą dėmesį skirkite apatinei lapų pusei – būtent ten kenkėjai dažniausiai ir kaupiasi. Reguliarus naudojimas padeda sumažinti jų kiekį ir apsaugo nuo pakartotinio atsiradimo.
Toks natūralus sprendimas gali tapti gera alternatyva cheminėms priemonėms ir padėti išlaikyti augalus sveikus viso sezono metu.
Žurekas iš prigimties yra rūgštoka sriuba, tačiau ne tiek, kad nuo kiekvieno šaukšto norėtųsi susiraukti. Jei šį kartą įpylei per daug raugo, dar nereiškia, kad visą puodą teks išpilti. Situaciją galima greitai ištaisyti – pravers paprasta priemonė, kurią daugelis turi šaldytuve: grietinėlė.
Močiutės būdas pernelyg rūgščiam žurekui sušvelninti – įpilti grietinėlės. Joje esantys riebalai sumažina rūgštumo aštrumą, todėl skonis tampa švelnesnis ir labiau subalansuotas. Svarbu ir tai, kad žureko charakteris nepasikeičia, nes grietinėlė yra įprastas šios sriubos ingredientas.
Kad sriuba nesutrauktų ir neprarastų malonios konsistencijos, pirmiausia sumažink kaitrą: žurekas turi būti karštas, bet nebevirti. Tuomet grietinėlę būtina „pratinti“ prie temperatūros, ypač jei ji ką tik ištraukta iš šaldytuvo.
Į puodelį su grietinėle įdėk 1–2 šaukštus karštos sriubos ir gerai išmaišyk. Tada įpilk dar šiek tiek žureko, vėl išmaišyk, ir tik tuomet paruoštą grietinėlę supilk į puodą. Paragauk, įvertink skonį – jei žurekas vis dar per rūgštus, procesą pakartok, grietinėlę dėdamas po truputį, kol pasieksi norimą rezultatą.
Ne kiekviena grietinėlė tiks vienodai. Geriausia rinktis klasikinę 30–36 proc. riebumo grietinėlę – ji stabilesnė kaitroje, rečiau sutraukia ir efektyviau sušvelnina rūgštumą dėl didesnio riebalų kiekio.
Jei po ranka turi tik liesesnę grietinėlę, pavyzdžiui, skirtą kavai, ją naudoti sudėtingiau – ji lengviau sutraukia ir silpniau „gesina“ rūgštumą. Vis dėlto išeitis yra: ypač kruopščiai ją pratink prie karščio ir pilk į sriubą labai lėtai, mažomis porcijomis, nuolat maišydamas. Taip žurekas vis tiek pavyks, o niekas net neįtars, kad prieš akimirką pietūs buvo atsidūrę ant ribos.
Šiandien verta prisiminti kelis paprastus virtuvės įpročius, kurie padeda produktus išlaikyti šviežius ilgiau ir kartu iš jų gauti daugiau naudos.
Saulėgrąžų aliejus jau seniai yra vienas pagrindinių produktų virtuvėje. Jį dažnai naudojame gamindami įvairius patiekalus, tačiau ne visi žino, kad anksčiau į aliejų neretai būdavo beriama druska – ir tam buvo aiški priežastis.
Kadaise aliejų žmonės pirkdavo į atsargą arba pasigamindavo patys iš sėklų. Jį laikydavo buteliuose ar didesnėse talpose, nes šaldytuvai buvo ne kiekvienuose namuose. Dėl to itin svarbu buvo kuo ilgiau išsaugoti produkto skonį ir kokybę.
Tuomet ir praversdavo paprastas būdas: į aliejų įberti mažą žiupsnelį druskos. Ji veikdavo kaip natūralus konservantas ir padėdavo išvengti kartumo. Toks metodas buvo taikomas ne tik namuose – kartais jis pasitelkiamas ir gamyboje, siekiant prailginti produkto galiojimo laiką.
Vis dėlto saulėgrąžų aliejus vertinamas ne vien dėl patogaus laikymo ar kulinarinio universalumo. Jis turi ir naudingų savybių organizmui.
Šiame aliejuje gausu linolo rūgšties – medžiagos, kuri padeda palaikyti imuninę sistemą ir prisideda prie geresnio organizmo atsparumo krūviui. Taip pat ji svarbi odos drėgmei, gali padėti išvengti išsausėjimo.
Be to, augaliniuose aliejuose, įskaitant saulėgrąžų, nėra cholesterolio, todėl tai gali būti tinkamas pasirinkimas kasdieniam racionui.
Dar vienas privalumas – didelis vitamino E kiekis. Tai stiprus antioksidantas, padedantis lėtinti ląstelių senėjimo procesus ir saugoti organizmą nuo laisvųjų radikalų poveikio.
Saulėgrąžų aliejus yra paprastas produktas, kuriame susijungia kulinarinė nauda ir praktiškos savybės. Kartais užtenka žinoti kelis tokius nedidelius niuansus, kad kasdienybė taptų šiek tiek paprastesnė ir efektyvesnė.
Šįkart – paprastas būdas, kaip be didelių pastangų nuvalyti dujinės viryklės groteles nuo riebalų ir pridegusių nešvarumų. Metodas nesudėtingas, o rezultatas – itin ryškus.
Tvarkant viryklę groteles neretai paliekame „vėlesniam“, nors būtent ant jų greičiausiai kaupiasi riebalai ir nešvarumai. Ilgainiui susidaro kietas sluoksnis, kurį nuvalyti tampa vis sunkiau.
Jei grotelės jau stipriai užterštos, pravers paprastas, tačiau veiksmingas sprendimas. Paimkite du tvirtus maišelius, kad grotelės į juos pilnai tilptų. Pirmiausia įdėkite groteles į vieną maišelį, o tada – į antrą. Šis būdas tinka tiek emaliuotoms, tiek ketaus grotelėms.
Tuomet į maišelį supilkite apie 50 ml amoniako ir sandariai užriškite. Dirbkite atsargiai: amoniakas turi aitrų kvapą, todėl pravėdinkite patalpą, atidarykite langus ir stenkitės neįkvėpti garų.
Lengvai supurtykite maišelį ir kelis kartus apverskite, kad skystis tolygiai pasiskirstytų. Palikite groteles šiltai 1–2 paroms.
Praėjus nurodytam laikui, išimkite groteles. Būtinai mūvėkite pirštines ir vėl pasirūpinkite vėdinimu. Pastebėsite, kad riebalai ir pridegę nešvarumai bus gerokai suminkštėję.
Pirmiausia pašalinkite didžiausią purvo dalį – dažnai tai pavyksta padaryti net be didelio šveitimo. Likusius nešvarumus nuvalykite metaline kempinėle, o jei reikia, įpilkite šiek tiek indų ploviklio.
Galiausiai kruopščiai nuplaukite groteles po šilta tekančia vandens srove ir gerai nusausinkite.
Taip groteles išvalysite be varginančio trynimo: šis būdas padeda įveikti net storą, seniai susikaupusį riebalų sluoksnį ir leidžia sutaupyti laiko.
Balandį prasideda intensyvus sodinimo metas, todėl daugelis ieško būdų, kaip sustiprinti augalus ir sumažinti kenkėjų žalą nenaudojant agresyvios chemijos. Viena iš paprasčiausių priemonių – į duobutę sodinant įberti svogūnų lukštų. Tai ne atliekos, o natūralus „skydas“ ir papildomas maistinių medžiagų šaltinis.
Dalis žmonių lukštus tiesiog išmeta, tačiau patyrę daržininkai sako, kad saujelė šios žaliavos sodinant bulves gali pagerinti jų augimą. Svogūnų lukštai veikia kompleksiškai: keičia dirvos mikroaplinką ir tuo pačiu padeda pačiam augalui.
Viena didžiausių pavasarinio bulvių sodinimo problemų – spragšių lervos, dar vadinamos vielagraužiais. Šie kenkėjai gali smarkiai sugadinti derlių dar gumbams augant. Teigiama, kad jiems nepatinka svogūnų lukštų skleidžiamas kvapas, kuris atsiranda lukštams yrant dirvoje. Todėl pakanka į duobutę, po gumbu, įdėti nedidelį saujelės dydžio kiekį sausų lukštų.
Šis būdas kenkėjų „nenunaikina“ akimirksniu kaip kai kurie cheminiai preparatai, tačiau gali sukurti aplink jauną gumbą nepalankią zoną. Dėl to vielagraužiai esą dažniau aplenkia tokius kerus ir ieško kito maisto. Kai kurie daržininkai pastebi, kad panašus atbaidomasis poveikis ankstyvais etapais gali pasireikšti ir kolorado vabalams.
Svogūnų lukštai naudingi ne tik kaip apsauga. Juose yra įvairių mikroelementų, pavyzdžiui, kalio, magnio, geležies, boro, taip pat kitų biologiškai aktyvių medžiagų. Dirvoje lukštai pamažu suyra ir palaipsniui atiduoda medžiagas augalo šaknims.
Ypač dažnai šią priemonę žmonės naudoja pomidorams. Persodinant daigus į atvirą gruntą augalas patiria stresą, o svogūnuose esantys fitoncidai gali veikti kaip natūralus antiseptikas. Jie padeda mažinti nepageidaujamų bakterijų ir grybinių ligų sukėlėjų aktyvumą prie šaknų, todėl gali sumažėti juodosios kojelės ar šaknų puvinio rizika.
Svogūnų lukštus galima naudoti keliais būdais. Paprasčiausia – dėti sausus lukštus tiesiai į kiekvieną duobutę. Jei lukštų turite mažiau, galima pasigaminti užpilą: litrinį indą pripildykite lukštų, užpilkite maždaug 2 litrais karšto vandens, palaikykite apie parą, o vėliau šį skystį praskieskite kibire vandens ir naudokite laistymui.
Tokiu užpilu laistant po šaknimis kartą per savaitę, daigai, kurie buvo pradėję gelsti, gali greičiau atsigauti. Lapai įgauna sodresnę spalvą, o pats augalas, anot daržininkų, tampa tvirtesnis ir geriau ištveria pavasarinius temperatūros svyravimus.
Ši priemonė praverčia ir kambarinėms gėlėms, kurios po žiemos atrodo nusilpusios. Purškimas svogūnų užpilu kai kam padeda mažinti voratinklinių erkučių plitimą nenaudojant toksiškų medžiagų namuose. Tai gali būti patogus sprendimas, kai norisi švelnesnių priemonių.
Dar vienas praktinis panaudojimas – derliaus laikymas. Teigiama, kad sausu svogūnų lukštu perpilta morka ar burokėliai dėžėse gali ilgiau išsilaikyti ir lėčiau gesti. Svogūnų antibakterinės savybės padeda slopinti irimo procesus, o pats lukštas papildomai sugeria dalį drėgmės.
Jeigu dažnai gaminate maistą su svogūnais, lukštus galima rinkti į atskirą popierinį maišelį ir laikyti sausoje vietoje. Pavasarį jie pravers tiek darže, tiek namuose. Be to, po Velykų likusiu dažymo nuoviru kai kas taip pat palaisto lysves ar kambarinius augalus.
Na Antarktydzie znajduje się kilka miejsc nazwanych ku pamięci Polaków i Polski (fot. Forum)
