Author: admin

Aronijos – tamsios, iš pirmo žvilgsnio kuklios uogos, tačiau jų sudėtis stebina. Moksliniame žurnale „Molecules“ publikuoto straipsnio apie juodavaisės aronijos (Aronia melanocarpa) naudą lėtinių ligų prevencijai autoriai pabrėžia, kad tai vienos vertingiausių uogų dėl itin didelio polifenolių ir antocianinų kiekio. Šie natūralūs junginiai padeda organizmui apsisaugoti nuo žalingų procesų.

Tyrimai rodo, kad aronijos gali mažinti oksidacinį stresą, palaikyti kraujagyslių elastingumą, prisidėti prie geresnio jų praeinamumo ir padėti mažinti aterosklerozinių pakitimų riziką. Be to, aronijos siejamos su palankiu poveikiu kraujospūdžiui ir lipidų pusiausvyrai, todėl jos laikomos vienu iš natūralių būdų rūpintis širdies ir kraujotakos sistema.

Aronijų vartojimas siejamas ir su kitais privalumais: reguliariai įtraukus jas į mitybą, gali stiprėti imuninė sistema, gerėti smegenų veikla dėl geresnės mikrocirkuliacijos, stabiliau palaikomas gliukozės lygis bei lengviau išlaikoma kasdienė energija. Dėl to aronijos ypač praverčia nuovargio, įtampos ir nusilpimo laikotarpiais.

Aronijų sultys – tai uogų naudos koncentratas butelyje. Nedidelė kasdienė porcija gali padėti atsipalaiduoti po įtemptos dienos, palaikyti širdies veiklą ir kraujagyslių būklę. Šaltuoju metų laiku ypač vertinamas jų poveikis imunitetui: polifenoliai siejami su antivirusinėmis ir antibakterinėmis savybėmis, o antocianinai gali prisidėti prie imuninės sistemos veiklos ląstelių lygiu. Įtraukus aronijų sultis į rudens ir žiemos rutiną, peršalimo sezoną galima išgyventi švelniau.

Žemiau pateikiamas naminių aronijų sulčių paruošimo būdas.

Ingredientai: (nenurodyti pateiktame tekste)

Gaminimas:

Jei naudojamos šaldytos uogos, jas palikite dideliame puode atitirpti ir užberkite cukrumi kelioms valandoms arba per naktį. Jei turite šviežių aronijų, jas nuplaukite, nusausinkite ir taip pat užberkite cukrumi.

Tuomet supilkite vandenį, įspauskite citrinos sulčių, o jei norisi ryškesnio citrusinio aromato – įdėkite šiek tiek tarkuotos žievelės. Skonį gali sustiprinti vyšnių arba aronijų lapai – verta jų įdėti.

Puodą statykite ant viryklės ir užvirinkite. Maišykite, kad uogos neprisviltų. Užvirus sumažinkite kaitrą ir virkite dar apie 20–30 minučių. Nukelkite nuo ugnies, uždenkite ir palikite kelioms valandoms arba per naktį, kad uogos atiduotų likusias sultis.

Po to viską perkoškite per sietą į kitą puodą, uogas lengvai pertrindami. Lapus pašalinkite. Kaitinkite vien sultis, kol pradės virti, ir iškart išjunkite kaitrą.

Karštas sultis supilstykite į iš anksto nuplikytus, švarius ir sausus butelius ar stiklainius. Kad atsargos išsilaikytų per žiemą, indus pasterizuokite 15 minučių puode, kurio dugnas išklotas šluoste.

Gvazdikėliai, kuriuos dažniausiai naudojame kaip prieskonį meduoliams, žiemos arbatoms ir karštiems gėrimams, iš tiesų yra džiovinti kvapiojo gvazdikmedžio (dar vadinamo prieskoniniu gvazdikmedžiu) žiedų pumpurai. Šis augalas kilęs iš Indonezijos, auginamas ir kituose regionuose, pavyzdžiui, Malajų pusiasalyje, Zanzibare ar Šri Lankoje. Gvazdikėliai nuo seno naudojami ir kaip gydomoji priemonė, plačiai pritaikoma kinų bei indų tradicinėje medicinoje, o virtuvėje vertinami dėl išraiškingo aromato.

Iš gvazdikėlių galima pasigaminti ir gvazdikėlių vandenį – tai paprastas užpilas, ruošiamas iš vandens ir sutrintų ar sumaltų gvazdikėlių. Šiuose nedideliuose pumpuruose slypi nemažai naudingų savybių: gvazdikėliai pasižymi antibakteriniu poveikiu, todėl gali prisidėti prie imuniteto stiprinimo ir būti naudingi pajutus peršalimo ar gripo simptomus. Taip pat jie turi antiseptinių savybių, kurios siejamos su medžiaga eugenoliu.

Teigiama, kad gvazdikėliai gali palankiai veikti burnos ertmę: padėti palaikyti gaivesnį kvapą ir mažinti ėduonies riziką. Be to, kartais minimas ir jų poveikis kovojant su bakterijomis, kurios prisideda prie nemalonaus prakaito kvapo – dėl to gvazdikėlių užpilas neretai apibūdinamas kaip tarsi „vidiniai kvepalai“.

Gvazdikėlių vanduo gali būti naudojamas ne tik geriant, bet ir išoriškai. Jis kartais taikomas kaip priemonė mažinti gausų prakaitavimą, taip pat – kaip veido tonikas, kuris gali padėti prižiūrėti į aknę linkusią odą ar vizualiai sušvelninti smulkias raukšleles.

Kalbant apie virškinimą, gvazdikėliai siejami su palankiu poveikiu virškinimo sistemai – gali padėti esant sunkumo jausmui, pilvo pūtimui ar dujų kaupimuisi. Minima ir tai, kad gvazdikėlių aliejus kai kuriems žmonėms gali prisidėti prie galvos skausmo mažinimo. Taip pat nurodoma, jog gvazdikėliuose esančios medžiagos gali palaikyti kepenų funkciją, prisidėti prie organizmo detoksikacijos procesų ir pasižymėti antioksidaciniu poveikiu, padedančiu neutralizuoti laisvųjų radikalų poveikį.

Kai kur gvazdikėlių vanduo minimas ir kaip pagalbinė priemonė metant svorį – teigiama, kad toks gėrimas gali padėti slopinti apetitą ir mažinti norą užkandžiauti tarp valgymų, o tai gali padėti lengviau kontroliuoti suvartojamo maisto kiekį.

Verta prisiminti ir bendrą taisyklę: pakankamas vandens kiekis yra svarbus daugeliui organizmo procesų. Vanduo padeda pernešti medžiagas, reguliuoti kūno temperatūrą, šalinti medžiagų apykaitos produktus, palaikyti sklandesnį virškinimą, geresnę koncentraciją ir odos elastingumą.

Gvazdikėlių vandeniui paruošti reikia vos dviejų ingredientų: stiklinės verdančio vandens ir kelių gvazdikėlių (apie 3–5). Gvazdikėlius pirmiausia reikėtų sutraiškyti, pavyzdžiui, grūstuvėje. Tuomet užpilkite maždaug 250 ml verdančio vandens, uždenkite ir palikite pritraukti apie 15 minučių. Gėrimą perkoškite. Jį galima gerti šiltą arba atvėsintą.

Dažniausiai rekomenduojama tokį užpilą vartoti dalijant į dvi porcijas, du kartus per dieną. Nurodoma, kad kursą galima tęsti apie mėnesį, o vėliau padaryti kelių dienų pertrauką.

Kiaušiniai yra daugelio patiekalų pagrindas: jie dedami į kepinius, makaronų tešlą, iš jų ruošiami pusryčiai. Daugelyje namų kiaušiniai naudojami beveik kasdien – ne tik dėl skonio, bet ir dėl maistinės vertės. Juose gausu lengvai įsisavinamų baltymų, vitaminų ir mineralinių medžiagų, jie siejami su palankiu poveikiu smegenų veiklai bei regėjimui. Be to, kiaušiniai yra palyginti nekaloringi, tačiau suteikia sotumo, todėl dažnai pasirenkami ir laikantis svorio mažinimo mitybos.

Norint, kad kiaušiniai kuo ilgiau išliktų švieži, svarbu žinoti, kaip juos tinkamai laikyti. Nors daugelyje šaldytuvų durelėse yra specialios lentynėlės kiaušiniams, būtent ši vieta nėra geriausias pasirinkimas.

Pagrindinė problema – temperatūros svyravimai. Kiaušiniams geriausia laikytis pastovios temperatūros, o šaldytuvo durelės jos neužtikrina. Dažnai atidarinėjant ir uždarinėjant šaldytuvą, temperatūra keičiasi, ant lukšto gali kauptis drėgmė. Tai sudaro palankesnes sąlygas bakterijoms patekti į vidų ir didina apsinuodijimo maistu bei skrandžio negalavimų riziką.

Gali stebinti ir tai, kad prekybos centruose kiaušiniai dažnai laikomi ne šaldytuvuose, o įprastose lentynose. Taip yra todėl, kad iki pardavimo jų nebūtina laikyti šaltai – svarbiausia išlaikyti stabilias sąlygas. Prekybos vietose šaldytuvai būtų nuolat varstomi pirkėjų, todėl temperatūra svyruotų, o ant kiaušinių paviršiaus galėtų kondensuotis drėgmė, skatinanti bakterijų dauginimąsi.

Kur tuomet kiaušinius geriausia laikyti namuose? Specialistai rekomenduoja juos dėti šaldytuvo gilumoje – ant pirmos arba antros lentynos, kur temperatūra būna stabilesnė ir vėsesnė. Geriausia kiaušinius palikti kartoninėje dėžutėje, nes ji padeda užtikrinti tinkamą oro cirkuliaciją ir sumažina pašalinių kvapų įsigėrimo tikimybę.

Taip pat verta prisiminti, kad nereikėtų iš šaldytuvo išimti visos dėžutės, jei prireikė tik kelių kiaušinių. Net trumpam palikti kambario temperatūroje jie sušyla, o vėliau vėl atšaldomi – tokie temperatūros pokyčiai kiaušiniams nėra palankūs.

Svarbi ir jų padėtis šaldytuve. Kiaušinius patariama laikyti platesniu galu į viršų – priešingai, nei daro nemažai žmonių. Manoma, kad toks laikymo būdas gali papildomai sulėtinti gedimo procesą.

Dar viena taisyklė – prieš dedant į šaldytuvą kiaušinių nereikėtų plauti. Plaunant pašalinama natūrali apsauginė lukšto danga, todėl bakterijoms lengviau patekti į vidų.

Laikantis šių paprastų rekomendacijų, kiaušiniai ilgiau išliks švieži, o jų vartojimas bus saugesnis.

Kai kurie ingredientų deriniai lietuviškoje virtuvėje nėra įprasti, tačiau kitose šalyse jie laikomi tikra klasika. Vienas tokių pavyzdžių – pupelės ir ropių lapai. Italai puikiai žino, kokią naudą gali suteikti šie du produktai, ypač kai jie sujungiami į paprastą, bet maistingą patiekalą.

Šio patiekalo stiprybė slypi paprastume: pupelės ir ropių lapai ne tik dera skoniu, bet ir papildo vienas kito maistinę vertę. Dėl to šis duetas dažnai įvardijamas kaip itin sėkmingas pasirinkimas kasdieniam valgiaraščiui.

Pupelės yra tikras maistinių medžiagų lobynas. 100 g sausų, nevirtų pupelių paprastai suteikia nemažai augalinių baltymų, skaidulų ir sudėtinių angliavandenių. Jose taip pat gausu mineralų, tokių kaip geležis, magnis, kalis ir fosforas, bei B grupės vitaminų.

Ne mažiau vertingi ir ropių lapai. Juose gausu vitaminų A ir K, B grupės vitaminų, folio rūgšties, taip pat kalcio, kalio ir geležies. Be to, ropių lapuose yra antioksidacinių junginių, kurie prisideda prie organizmo apsaugos.

Toks derinys gali tapti savotišku apsauginiu skydeliu organizmui – viename patiekale gaunate ir sotumo suteikiančių medžiagų, ir vertingų mikroelementų.

Italai šiuos ingredientus dažnai naudoja gamindami pupelių ir ropių lapų sriubą. Tradiciškai į ją dedama ir kitų daržovių, o kai kuriose versijose – ir mėsos (tai neprivaloma, priklauso nuo mitybos įpročių).

Pupelės, kaip vienas geriausių augalinių baltymų šaltinių, kartu su skaidulomis ir sudėtiniais angliavandeniais suteikia ilgalaikį sotumą. Dėl to jos gali padėti rečiau užkandžiauti, lengviau kontroliuoti kūno svorį ir palaikyti stabilesnį energijos lygį. Skaidulos taip pat palankiai veikia žarnyno veiklą, palaiko mikrobiotą ir gali prisidėti prie stabilesnio gliukozės kiekio kraujyje.

Be to, pupelėse esantys mineralai svarbūs širdies ir kraujagyslių sistemai bei gali padėti palaikyti normalų kraujospūdį.

Ropių lapai, nors dažnai nuvertinami, laikomi itin vertingomis žalumynų rūšimis. Juose esantys vitaminai ir antioksidantai gali padėti palaikyti natūralius organizmo „apsivalymo“ procesus. Reguliarus jų vartojimas siejamas su teigiamu poveikiu imuninei sistemai, kaulų būklei ir kepenų veiklai.

Pupelių ir ropių lapų derinys organizmui suteikia ir energijos, ir svarbių maistinių medžiagų. Toks patiekalas gali prisidėti prie medžiagų apykaitos, širdies veiklos ir virškinimo sistemos gerovės. Pupelių ir ropių lapų sriuba – paprasta pagaminti, maistinga ir lengvai pritaikoma sveikos mitybos principams.