CP v2

Author: admin

  • Trašku, saldu ir sveika? Šie vaisiai gali mažinti cukrų, gerinti atmintį ir padėti lieknėti

    Liofilizacija – tai maisto džiovinimo būdas, kai tirpiklis (vanduo) pašalinamas naudojant žemą temperatūrą ir sumažintą slėgį. Šis metodas dar vadinamas sublimaciniu džiovinimu. Technika išpopuliarėjo dar Antrojo pasaulinio karo metais, kai liofilizuoti produktai buvo įtraukiami į karių maisto davinius.

    Ką galima liofilizuoti? Tokiu būdu džiovinami įvairūs produktai: vaisiai (pavyzdžiui, braškės, šilauogės, avietės, bananai), gėrimai (pavyzdžiui, pienas, kava) ar mėsa.

    Vaisių liofilizacija padeda išsaugoti vertingas maistines medžiagas – vitaminus, mineralus ir antioksidantus. Šiuose produktuose yra polifenolių, kurie gali padėti mažinti cukraus kiekį kraujyje ir gerinti pažintines funkcijas, įskaitant atmintį. Be to, liofilizuoti vaisiai yra geras skaidulų šaltinis: jos padeda žarnynui, suteikia sotumo jausmą, mažina norą užkandžiauti ir gali prisidėti prie svorio mažinimo. Dar vienas privalumas – ilgesnis galiojimo laikas: tokie vaisiai rečiau genda ir yra patogūs transportuoti.

    Vis dėlto verta prisiminti, kad liofilizavimas stipriai sukoncentruoja natūraliai vaisiuose esančias medžiagas. Tai reiškia, kad mažoje porcijoje gali būti daugiau angliavandenių ir kalorijų nei šviežiuose vaisiuose. Pavyzdžiui, 100 g liofilizuotų braškių yra apie 330 kcal, todėl, nors tai ir sveikesnis pasirinkimas, jų nereikėtų valgyti per daug. Taip pat svarbu rinktis kokybiškus produktus be nereikalingų priedų, ypač be papildomo cukraus.

    Vaisių liofilizacijai namuose reikalinga speciali įranga, o tokie prietaisai dažniausiai kainuoja nuo kelių iki keliolikos tūkstančių eurų. Dėl to praktiškesnis sprendimas – liofilizuotus vaisius įsigyti parduotuvėje. Perkant verta atidžiai perskaityti sudėtį ir įsitikinti, kad nėra pridėtinių saldiklių ar kitų nereikalingų priedų.

    Namuose galima rinktis ir paprastesnę alternatyvą – tradicinį vaisių džiovinimą orkaitėje. Dažniausiai rekomenduojama 50–70 laipsnių Celsijaus temperatūra, o procesas gali trukti nuo kelių iki keliolikos valandų.

    Liofilizuoti vaisiai tinka kaip sveikesnis užkandis, ypač lyginant su traškučiais, kuriuose dažnai būna nesveikų riebalų ir daug druskos. Juos galima berti į avižinę košę, dėti į jogurtą, pusryčių dribsnius, granolą ar muslius.

    Kaip jau minėta, liofilizuotuose vaisiuose maistinės medžiagos, cukrus ir kalorijos yra labiau sukoncentruoti, todėl juos geriausia vartoti saikingai. Dažniausiai jie puikiai tinka kaip priedas prie patiekalų, nors nedidelė sauja liofilizuotų braškių ar bananų gali būti ir greitas užkandis.

  • Restoraninis triukas iš kiaušinių: atrodo prabangiai, o kainuoja centus – bus lengviau už omletą

    Sutarkime – klasikinė kiaušinienė ar kepti kiaušiniai kartais tiesiog pabosta. O kartais norisi suvalgyti ką nors „fancy“, bet nepraleisti virtuvėje dviejų valandų. Kiaušinių „debesėliai“ – puikus pasirinkimas tingiam savaitgalio vėlyvam pusryčiui arba Velykų stalui, kai norisi nustebinti artimuosius kažkuo ypatingu. Šis patiekalas atrodo efektingai, yra lengvas ir paruošiamas stebėtinai paprastai net tiems, kurie nesijaučia virtuvės virtuozais.

    Visa gudrybė slypi baltymuose: juos reikia išplakti iki labai tvirtų putų. Žiupsnelis druskos prieš pradedant plakti – patikimas pagalbininkas, nes sustiprina putų struktūrą. Nors „debesėliai“ gali priminti socialiniuose tinkluose išpopuliarėjusią naujovę, iš tiesų tai primena klasikinę prancūzų virtuvę, kuri jau seniai mėgsta žaisti forma.

    Patikrintas būdas – kepti dviem etapais: pirmiausia trumpai apkepinti tik baltymų „lizdelį“, kad susiformuotų tvirtas pagrindas, o trynį įdėti pačioje pabaigoje. Taip vidus išlieka švelnus, skystas ir aksominis, o baltymo viršus gražiai apskrunda, bet neišdžiūsta.

    Tokie kiaušiniai ypač gražiai atrodo patiekti šviesioje lėkštėje, pabarstyti šviežiomis petražolėmis – jos suteikia patiekalui gaivumo. Puikiai tinka ant traškios skrebučio riekės su avokadu, bet galima valgyti ir vienus, jei norisi lengvesnio varianto. O jei norisi dar įdomesnio skonio, prieš kepant įplakite į baltymus šiek tiek tarkuoto parmezano – šie pusryčiai nuo lėkščių dingsta greičiau, nei spėsite pasidžiaugti jų išvaizda.

  • Vienas paprastas būdas be nuodų ir spąstų: taip nuo sklypo greitai atbaidysite peles

    Vienas paprastas būdas be nuodų ir spąstų: taip nuo sklypo greitai atbaidysite peles

    Atsibodo pelės, kurios niokoja lysves ir sėklas? Yra paprastų ir saugių būdų, kaip sumažinti graužikų skaičių sode pasitelkiant natūralias priemones – be spąstų ir cheminių preparatų.

    Patyrę sodininkai pasidalijo, kaip greitai ir paprastai atbaidyti peles nuo bet kurio sodo ar daržo sklypo nenaudojant nei brangių parduotuvinių nuodų, nei žiaurių spąstų.

    Pavasarį nepageidaujami graužikai į sklypus užsuka itin dažnai: jie gali iškasinėti pasėlius ir vogti sėklas, paliktas būsimam derliui. Visgi peles galima atbaidyti ir be priemonių, kurios gali būti pavojingos naminiams augintiniams. Pasak patyrusių daržininkų, tam užtenka kelių paprastų sprendimų.

    Pirmiausia rekomenduojama imtis profilaktikos. Nupjaukite aukštą žolę, komposto dėžę uždenkite sandariu dangčiu, o lysves apsaugokite metaliniu tinklu su smulkiomis akutėmis. Taip pelėms sumažinsite ir maisto, ir slėptuvių.

    Taip pat verta prie lysvių pasodinti pipirmėčių ar ramunėlių – šių augalų kvapai graužikams nemalonūs ir gali padėti juos atbaidyti natūraliai. Be to, pelėms nepatinka šeivamedis ir džiovintos bitkrėslės. Norint sustiprinti poveikį, patariama paruošti nedidelius kvapnius maišelius su soda ir šiais aromatais, o tuomet lėkšteles ar indelius su jais išdėlioti skirtingose sklypo vietose.

    Natūralūs metodai ir tvarkinga aplinka leidžia humaniškai, tačiau veiksmingai kontroliuoti peles, nekenkiant nei žmonėms, nei gyvūnams. Tam tikri augalai, kvapnūs maišeliai ir sumažintos slėptuvės sukuria graužikams nepalankias sąlygas ir padeda apsaugoti sėklas bei derlių.

  • Obelų kamienai 8 metus be kerpių: senelio schema veikia – paprasta, bet svarbi klaida ją sugadina

    Obelų kamienai 8 metus be kerpių: senelio schema veikia – paprasta, bet svarbi klaida ją sugadina

    Atrodytų, paprastos problemos turėtų turėti paprastus sprendimus. Patyrę sodininkai pasakoja, kaip greitai ir be sudėtingų schemų atsikratyti kerpių ant vaismedžių.

    Dalis sodininkų į ant obelų ar kitų vaismedžių įsikūrusias kerpes numoja ranka – esą jos niekaip neveikia derliaus. Tačiau tai tik iš pirmo žvilgsnio. Po kerpėmis sutrinka normalūs dujų apykaitos procesai: žievė prasčiau „kvėpuoja“, jai ima stigti deguonies, o tarpuose tarp kerpių ir medžio lengvai įsikuria kenkėjai. Jei problemą užleisti, medis silpsta, derlingumas vienaip ar kitaip mažėja, o obelis pamažu pradeda skursti. Todėl pamačius kerpes verta imtis darbo nedelsiant.

    Pirmas žingsnis – apdorojimas geležies sulfatu. 200 gramų miltelių suberkite į plastikinį kibirą, užpilkite 10 litrų vandens ir gerai išmaišykite, kol visiškai ištirps. Tuomet mišinį supilkite į purkštuvą ir kruopščiai nupurkškite visą medį: kamieną ir visas šakas, nepalikdami neapdorotų vietų. Geležies sulfatas suminkština kerpes ir susilpnina jų sukibimą su žieve. Po purškimo palikite tirpalui veikti kelias valandas.

    Antras žingsnis – mechaninis valymas. Pasiimkite medinę mentelę ir pradėkite atsargiai nugramdyti kerpes nuo šakų ir kamieno. Medinis įrankis žievės nepažeidžia taip, kaip metalinis, todėl venkite metalinių šepečių, peilių ar glaistyklių. Po apdorojimo geležies sulfatu kerpės dažniausiai lengviau atsiskiria – nusiima gabalais, nereikalaujant didelių pastangų.

    Sunkiau pasiekiamose vietose – šakų išsišakojimuose ar gilesnėse žievės vagelėse – mentelė gali nepadėti. Tokiu atveju praverčia pirštinė: užsimaukite ją ir atsargiai nuvalykite pirštais ten, kur įrankis neprieina. Kai kas mano, kad rankinis valymas nereikalingas ir viską esą nuplaus lietus, tačiau sodininkai, bandę apsiriboti vien purškimu be nugramdymo, pabrėžia, kad rezultatas tuomet būna gerokai prastesnis.

    Po valymo kamieną ir stambesnes šakas galima nubalinti kalkėmis – tai papildoma apsauga ir prevencija, padedanti mažinti kerpių atsinaujinimo riziką. Visa nugramdyta masė turi būti surinkta ir sudeginta.

    Tokį apdorojimą galima atlikti pavasarį, dar prieš pumpurų brinkimą, arba rudenį, nukritus lapams.

  • 2 stiklinės į 2 litrus – amarai dingsta akimirksniu: lapai švarūs, o chemijos nė kvapo

    2 stiklinės į 2 litrus – amarai dingsta akimirksniu: lapai švarūs, o chemijos nė kvapo

    Nežinote, kaip greitai atsikratyti amarų be chemikalų ir papildomų išlaidų? Dalijamės paprastu, laiko patikrintu būdu, kuris padeda apsaugoti augalus ir grąžina lapams sveiką išvaizdą jau po pirmo purškimo.

    Deja, klastingi ir itin ėdrūs amarai gali padaryti didžiulę žalą įvairiems augalams bei krūmams. Kova su šiais kenkėjais neretai užtrunka, tačiau egzistuoja paprastas ir daugelio išbandytas metodas, leidžiantis problemą spręsti greitai ir be brangių parduotuvinių priemonių.

    Patyrę sodininkai ir daržininkai atskleidė, kaip namuose pasigaminti veiksmingą priemonę iš lengvai prieinamų ingredientų.

    Pirmiausia paimkite 2 stiklines įprastų medžio pelenų ir užpilkite juos 2 litrais karšto vandens. Tuomet puodą uždėkite ant ugnies ir mišinį pavirkite apie 30 minučių.

    Mišiniui atvėsus, tirpalą perkoškite, įpilkite dar 8 litrus vandens ir 100 mililitrų skysto muilo (ūkinio arba kito). Viską labai gerai išmaišykite.

    Gautą skystį supilkite į purkštuvą ir juo apipurkškite amarų pažeistus sodinukus bei krūmus. Teigiama, kad ši namuose paruošta priemonė greitai naikina amarus ir padeda patikimai apsaugoti augalus.

    Kaip aiškina patyrę sodininkai, medžio pelenai yra natūralus kalio, kalcio ir mikroelementų šaltinis, o muilas padeda tirpalui geriau prilipti prie augalo paviršiaus, todėl poveikis tampa stipresnis. Dėl paprastumo ir veiksmingumo šis būdas jau seniai išpopuliarėjo tarp daugelio sodininkų.

    Vis dėlto svarbu nepamiršti saugumo. Specialistai rekomenduoja mūvėti apsaugines pirštines ir dėvėti tinkamus drabužius, kad būtų išvengta odos sudirginimo ar alerginių reakcijų. Dirbant su bet kokiomis priemonėmis būtinas atsargumas, net jei jos yra natūralios.

    Taigi, pelenų ir muilo tirpalas – daugelio metų patikrintas būdas kovoti su amarais, tinkantis įvairiems sodininkams ir daržininkams. Išbandykite ir pasirūpinkite sveikesniais augalais be chemijos.

  • 10 smulkmenų virtuvėje, kurios išduoda netvarką: jos akimirksniu sugadina įspūdį

    10 smulkmenų virtuvėje, kurios išduoda netvarką: jos akimirksniu sugadina įspūdį

    Virtuvė gali atrodyti prabangi, tačiau nešvari šluostė ar įskilęs puodelis akimirksniu sugadina bendrą vaizdą. Yra smulkių dalykų, kurie išduoda neatsakingą požiūrį į tvarką ir net moderniausią interjerą paverčia vizualine netvarka. Štai 10 ženklų, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

    Virtuvė dažnai vadinama namų širdimi: čia ne tik gaminame, bet ir leidžiame laiką su artimaisiais, kalbamės, valgome. Vis dėlto net ir brangiai įrengtuose būstuose netvarkos įspūdį neretai sukuria visai smulkūs, kasdien matomi daiktai, prie kurių tiesiog priprantama.

    Tokie dalykai kaupiasi pamažu, todėl jų šeimininkai dažnai nebejaučia. Tačiau pašaliniam žmogui jie krenta į akis iš karto. Jei norite, kad virtuvė atrodytų tvarkinga ir prižiūrėta, verta peržiūrėti, kas joje užsilieka be reikalo.

    1. Nešvari kempinėlė ar šveistukas
    Nešvari indų plovimo kempinėlė – vienas aiškiausių signalų, kad su higiena virtuvėje ne viskas gerai. Maisto likučiai ne tik atrodo nehigieniškai, bet ir padeda bakterijoms plisti ant indų bei paviršių.

    Rekomenduojama kempinėles keisti reguliariai, net jei jos dar „atrodo pakenčiamos“. Dar praktiškesnė alternatyva – indų plovimo šepetėlis, kurį lengviau išplauti ir prižiūrėti.

    2. Seni, dėmėti ar suplyšę rankšluosčiai
    Skylėti, išblukę, pilkšvi rankšluosčiai sukuria apleistumo įspūdį. Virtuvėje geriau turėti mažiau, bet švarių ir tvarkingų tekstilės gaminių, o kasdieniams darbams rinktis kokybišką mikropluoštą, kuris gerai sugeria drėgmę ir riebalus.

    3. Įskilę ar nuskilę puodeliai ir lėkštės
    Laikyti indus su nuskilusiais kraštais ar įtrūkimais – ne tik prastas estetinis sprendimas. Tokiuose pažeidimuose gali kauptis nešvarumai ir ploviklio likučiai. Net jei daiktas mielas ar turi sentimentalią vertę, kasdieniam naudojimui geriau rinktis saugius ir tvarkingus indus.

    4. Per daug magnetukų ant šaldytuvo
    Didelė pigių magnetukų kolekcija šaldytuvą paverčia skelbimų lenta. Prie vizualinio triukšmo galima priprasti, tačiau bendrai virtuvės estetikai tai dažnai kenkia. Jei norisi pasilikti prisiminimų, verta palikti kelis gražiausius, o likusius sudėti į dėžutę.

    5. Perteklinis plastikinių maišelių „archyvas“
    Daugelio spintelėse vis dar slepiasi didžiulės plastiko atsargos, kurios užima vietą ir kuria netvarkos jausmą. Pravartu pasilikti tik tiek, kiek realiai naudojate, o likusius išrūšiuoti. Kasdieniams pirkiniams patogiau turėti daugkartinį maišelį.

    6. Sukaupti jogurto ar grietinės indeliai
    Dažnas įprotis – laikyti plastiko indelius „gal prireiks“. Tačiau jie neretai stovi metus, užgrūda spintas ir nesuteikia jokios naudos. Produktų laikymui patogiau įsigyti vienodų stiklinių indų rinkinį su sandariais dangteliais.

    7. Lipnios aliejaus ar padažų pakuotės
    Aliejus ir padažai dažnai palieka lipnius pėdsakus ant butelių, o vėliau – ant lentynų, stalviršio ir rankų. Jei yra pakuočių, prie kurių nemalonu prisiliesti, tai aiškus ženklas, kad reikia daugiau priežiūros. Patogus sprendimas – specialūs stikliniai buteliai, kuriuos lengviau plauti ir išlaikyti švarius.

    8. Matomoje vietoje palikti čekiai, rašteliai ir seni kalendoriai
    Ant paviršių ar šaldytuvo besikaupiantys čekiai, pirkinių lapeliai, praėjusių metų kalendoriai sukuria vizualinės netvarkos įspūdį. Priminti sau svarbius dalykus geriau vienoje vietoje: mažoje lentoje, užrašų knygelėje arba telefone.

    9. Stalviršis kaip „sandėliukas“
    Stalviršis turėtų būti darbo zona, o ne vieta raktams, monetoms, segtukams ar kitoms smulkmenoms. Tokie daiktai greitai susikaupia, nors atrodo, kad jų „beveik nėra“. Juos verta iškart išrūšiuoti ir perkelti ten, kur jie priklauso – į koridorių ar kitą namų zoną.

    10. Susidėvėjusios medinės pjaustymo lentelės
    Patamsėjusios, giliai įrėžtos medinės lentelės gali tapti mikrobų židiniu, nes nešvarumai įstringa įpjovose ir jų praktiškai neįmanoma išvalyti idealiai. Patogesnė alternatyva – kokybiškos plastiko ar dirbtinio akmens lentelės, kurias galima plauti indaplovėje ir kurios mažiau sugeria kvapus bei skysčius.

    11. Vysta gėlės ir tušti vazonai
    Nuvytę puokščių likučiai ar pusiau tušti vazonai su išdžiūvusia žeme virtuvėje akimirksniu sukuria niūrią, apleistą nuotaiką. Jei šiuo metu nėra laiko rūpintis augalais, geriau jų nelaikyti ant palangės. Tušti vazonai taip pat tik renka dulkes ir užima vietą – juos verta grąžinti tik tada, kai juose iš tiesų augs augalas.

  • 6 netikėti kepimo popieriaus triukai, kuriuos atskleidė anyta: pravers kiekvienoje virtuvėje

    6 netikėti kepimo popieriaus triukai, kuriuos atskleidė anyta: pravers kiekvienoje virtuvėje

    Pasirodo, įprastas kepimo popierius gali tapti tikra virtuvės pagalbos priemone. Dalijamės 6 netikėtais būdais, kaip jį panaudoti taip, kad maisto gamyba ir produktų laikymas taptų paprastesni.

    Patyrusios šeimininkės atskleidė kelis, iš pirmo žvilgsnio, neįprastus, tačiau praktikoje ne kartą pasiteisinusius kepimo popieriaus panaudojimo būdus. Šie paprasti triukai gali padėti ne tik gaminant, bet ir tvarkantis virtuvėje.

    Kepimo popierius praverčia kur kas plačiau nei vien skardos išklojimas. Jis gali padėti apsaugoti paviršius, sutaupyti laiko valant ir net pailginti kai kurių produktų šviežumą.

    1. Apsaugokite tarką nuo prilipusių likučių. Prie tarkos pritvirtinkite nedidelį kepimo popieriaus gabalėlį – tuomet tarkuojant maisto likučiai mažiau lips prie metalo, o valymas bus paprastesnis.

    2. Laikykite produktus suvyniotus į popierių. Sūrį, dešrą ar žalumynus suvyniojus į kepimo popierių, jie gali ilgiau išlikti švieži, o paviršius mažiau drėks ir bus geriau apsaugotas.

    3. Patogesnis smulkinimas be netvarkos. Padėkite produktus tarp dviejų kepimo popieriaus lapų ir per juos pervažiuokite kočėlu. Taip patogu smulkinti riešutus, sausainius, prieskonius ir panašius ingredientus.

    4. Mėsos vyniotinių kraštams sutvirtinti. Mėsos vyniotinį galite apvynioti kepimo popieriumi panašiai kaip saldų vyniotinį – kepant kraštai mažiau skirsis ir neišsiskleis.

    5. Kepkite keptuvėje su mažiau riebalų. Ant keptuvės patiesti kepimo popierių gali būti naudinga, kai norite, kad maistas neprisviltų ir sugertų mažiau riebalų.

    6. Apsauga šildant mikrobangų krosnelėje. Sudrėkinkite kepimo popierių ir uždenkite juo lėkštę – tai gali padėti sumažinti taškymąsi šildymo metu.

  • Mokslininkai įspėja: paprastas regos testas gali išduoti demenciją net prieš 12 metų

    Mokslininkai įspėja: paprastas regos testas gali išduoti demenciją net prieš 12 metų

    Akys dažnai vadinamos langu į smegenis – ši centrinės nervų sistemos „išorė“ gali atskleisti ankstyvus kognityvinių funkcijų silpnėjimo požymius. Nauji tyrimai rodo, kad prastesni rezultatai atliekant paprastus regos testus gali būti susiję su didesne demencijos išsivystymo rizika net praėjus daugiau nei dešimtmečiui.

    Dvi didelės apimties populiacinės studijos – viena Jungtinėje Karalystėje, kita Australijoje – leidžia manyti, jog regos pokyčiai gali būti ankstyvas signalas apie būsimus kognityvinius sunkumus. Jungtinės Karalystės tyrime, paskelbtame 2024 metais, nustatyta, kad dalyviai, kurių regos informacijos apdorojimo greitis buvo lėtesnis, per artimiausius 12 metų dažniau sulaukė demencijos diagnozės.

    Australijos mokslininkų darbas parodė panašią tendenciją: prastėjantis regėjimo aštrumas reikšmingai prognozavo kognityvinį silpnėjimą per panašų 12 metų laikotarpį.

    „Regėjimo blogėjimą gali lemti įvairūs veiksniai, dalis jų yra gydomi. Pavyzdžiui, katarakta arba regėjimo silpnėjimas, kurį galima kompensuoti tinkamai parinktais akiniais“, – teigė Australijos tyrimo pagrindinė autorė, neuro mokslininkė Nikki-Anne Wilson iš „Neuroscience Research Australia“.

    „Tyrimai dabar rodo, kad ankstyvas šių pokyčių atpažinimas ir jų koregavimas gali padėti sumažinti demencijos išsivystymo riziką“, – pridūrė ji.

    Atsižvelgdami į vis gausėjančius įrodymus, 2024 metais žurnalo The Lancet demencijos komisijos ekspertai vėlyvame amžiuje pasireiškiantį regos praradimą įvardijo kaip naują kognityvinio silpnėjimo rizikos veiksnį. Skaičiuojama, kad jis gali būti susijęs iki 2,2 proc. demencijos atvejų. Palyginimui, negydomas klausos praradimas vidutiniame amžiuje siejamas maždaug su 7 proc. atvejų.

    Vis dėlto regos ar klausos sutrikimai nereiškia, kad žmogus neišvengiamai susirgs demencija. Tokie pakitimai gali rodyti įvairias sveikatos problemas, todėl vien regos ar klausos testai nėra idealus individualus diagnostikos įrankis. Tačiau visuomenės mastu vis daugiau tyrimų leidžia svarstyti, kad sensorinių sutrikimų korekcija – pavyzdžiui, klausos aparatų naudojimas ar regos problemų gydymas – gali prisidėti prie mažesnės demencijos rizikos.

    Todėl regos ir kitų sensorinių funkcijų vertinimas vyresniame amžiuje gali būti itin svarbus. 2024 metais Australijoje atliktame tyrime mokslininkai analizavo 2 281 dalyvio regėjimo aštrumo rodiklius ir jų kognityvinių funkcijų pokyčius. Modeliai parodė, kad prastėjantis regėjimas reikšmingai prognozavo prastesnius problemų sprendimo, atminties ir dėmesio įverčius.

    Įdomu tai, kad ryšį tarp regėjimo prastėjimo ir bendros kognityvinės būklės iš dalies paaiškino socialinis aktyvumas.

    „Pirmą kartą parodėme, kad ryšį tarp regėjimo blogėjimo ir bendros kognityvinės veiklos gali iš dalies paaiškinti sumažėjęs socialinis kontaktas“, – aiškino N.-A. Wilson.

    „Žmonės, kurių regėjimas prastesnis, dėl nerimo gali dažniau vengti socialinių renginių, ir tai taip pat gali paveikti kognityvinę veiklą. Mūsų rezultatai rodo, kad svarbu palaikyti socialinius ryšius ne tik todėl, kad socialinė izoliacija pati savaime yra demencijos rizikos veiksnys, bet ir todėl, kad ji gali padėti sumažinti kitų rizikos veiksnių, pavyzdžiui, prastesnio regėjimo, poveikį. Vis dėlto reikia daugiau tyrimų“, – pridūrė ji.

    Tuo metu Jungtinės Karalystės tyrime daugiau nei 8 000 dalyvių atliko regos testą: jiems reikėjo kuo greičiau paspausti mygtuką, kai ekrane pasirodydavo trikampis. Tyrimo pabaigoje paaiškėjo, kad lėtesnį regos apdorojimo greitį turėję žmonės kur kas dažniau buvo diagnozuoti demencija.

    Vis dėlto autoriai pabrėžė, kad individualiam žmogui šis prognozavimas nebuvo pakankamai tikslus – vien pagal regos testų rezultatus nebuvo įmanoma patikimai nustatyti, kam ateityje bus diagnozuota demencija. Nepaisant to, mokslininkai svarsto, kad tokie testai galėtų būti integruojami į demencijos rizikos vertinimą kartu su kitais kognityviniais testais.

    Kiti nauji duomenys taip pat rodo, kad dalis demencijos atvejų vyresniame amžiuje gali būti susiję su dažnomis regos problemomis. Tai kelia prielaidą, kad regėjimo sutrikimų sprendimas galėtų sumažinti dalį veiksnių, prisidedančių prie demencijos vystymosi, nors pati demencija yra itin sudėtinga būklė, kurią lemia ne vienas, o daugelio veiksnių visuma.

    Augant įrodymų bazei, vis dažniau pabrėžiama, kad akys yra itin jautrios senėjimo procesams. Pavyzdžiui, tinklainės skenavimuose matomi pakitimai siejami su padidėjusia mirtingumo rizika. Be to, Jungtinėje Karalystėje demencija įvardijama kaip dažniausia mirties priežastis.

    Naujausioje The Lancet demencijos komisijos ataskaitoje ekspertai rekomenduoja užtikrinti, kad regos praradimo patikra ir gydymas būtų prieinami visiems.

    „Aiški galimybė demencijos prevencijai atsiranda gydant regos praradimą“, – daro išvadą ekspertų grupė.

    Ankstesnė šio straipsnio versija buvo publikuota 2025 metų lapkritį.

  • Tas papildomas skylutės kroseliuose triukas: manėte, kad ventiliacijai, bet jis gelbsti nuo nuospaudų

    Tas papildomas skylutės kroseliuose triukas: manėte, kad ventiliacijai, bet jis gelbsti nuo nuospaudų

    Ar esate pastebėję, kad įsigijus sportinius batelius prie raištelių skylučių dažnai lieka viena – pati viršutinė – nepanaudota? Vieni žmonės perveria raištelius ir pro ją, kiti palieka kaip yra. Tačiau kyla klausimas: kaip iš tikrųjų turėtų būti teisinga?

    Daugelis, rinkdamiesi sportinę avalynę, atkreipia dėmesį į papildomą skylutę, esančią šiek tiek aukščiau už kitas. Dažniausiai ji lieka tuščia, o neretas galvoja, kad tai tik dizaino detalė, skylė geresnei ventiliacijai ar patogi vieta paslėpti kyšantį raištelio galą.

    Vis dėlto gamintojai šią detalę įdėjo ne šiaip sau. Pasirodo, ši „papildoma“ skylutė skirta padėti išvengti nuospaudų ir gali gerokai padidinti batų patogumą.

    Ji naudojama vadinamajai „kulno spynai“ suformuoti. Dažna sportinių batelių problema – intensyviau einant ar bėgant pėda batelyje šiek tiek juda: kulnas slysta, trinasi į užkulnį, o priekyje lieka truputis laisvos vietos.

    Dėl tokio trynimo atsiranda skausmingos vandeningos nuospaudos, o batų užkulniai per kelis mėnesius gali nusidėvėti iki skylių. Įvėrus raištelius į pačią viršutinę skylutę, suvarstymas tvirčiau prilaiko kulną vietoje ir sumažina nereikalingus pėdos judesius batelio viduje.

    Varstymo principas paprastas: raištelis iš karto nekryžiuojamas, o perveriamas per papildomą skylutę toje pačioje pusėje, suformuojant nedidelę kilpą. Tuomet raištelių galai perveriami per kilpas priešingoje pusėje ir užveržiami. Taip aplink čiurną susidaro tvirtas „žiedas“, tačiau jis neturėtų spausti pėdos kelties.

    Kai bateliai fiksuojami tinkamai, nebereikia nesąmoningai įtempti pirštų ar pėdos, kad avalynė laikytųsi vietoje. Tai padeda išvengti ne tik nuospaudų, bet ir mažina kojų nuovargį. O sveikos kojos – geresnė laikysena ir savijauta.

  • FDA patvirtino „Eli Lilly“ lieknėjimo tabletę: ją galima gerti bet kuriuo paros metu

    FDA patvirtino „Eli Lilly“ lieknėjimo tabletę: ją galima gerti bet kuriuo paros metu

    JAV federaliniai reguliuotojai trečiadienį patvirtino bendrovės „Eli Lilly“ naują lieknėjimo tabletę – tai jau antras kasdien vartojamas geriamasis vaistas, skirtas nutukimui ir kitoms su svoriu susijusioms būklėms gydyti.

    JAV Maisto ir vaistų administracija (FDA) pagreitinta tvarka patvirtino orforgliproną – GLP-1 grupės vaistą, veikiantį panašiai kaip plačiai naudojami injekciniai preparatai. Šie vaistai imituoja natūralų hormoną, padedantį reguliuoti apetitą ir sotumo jausmą.

    Orforglipronas bus parduodamas prekės ženklu „Foundayo“, o siuntas planuojama pradėti tiekti nuo pirmadienio. Bendrovės teigimu, turintiems draudimą vaistas su „Eli Lilly“ nuolaidų kortele gali kainuoti nuo 25 JAV dolerių per mėnesį. Mokantiems iš savo kišenės kaina, priklausomai nuo dozės, turėtų siekti nuo 149 iki 349 JAV dolerių per mėnesį.

    Naujoji tabletė prisijungia prie vaistų gamintojos „Novo Nordisk“ geriamojo „Wegovy“ varianto, kuris nuo patvirtinimo gruodį Jungtinėse Valstijose paskatino išrašyti daugiau kaip 600 tūkst. receptų.

    FDA patvirtino „Eli Lilly“ vaistą pagal naują programą, kurios tikslas – sutrumpinti vaistų registravimo terminus. Agentūros teigimu, paraiška buvo įvertinta per 50 dienų.

    Klinikiniame tyrime, kuriame dalyvavo daugiau kaip 3 tūkst. nutukusių suaugusiųjų, gavusieji didžiausią – 36 miligramų – orforgliprono dozę per daugiau nei 16 mėnesių neteko vidutiniškai 11,2 proc. kūno svorio, t. y. apie 25 svarų (apie 11,3 kg).

    Palyginimui, placebo (netikros tabletės) grupėje svorio sumažėjimas siekė 2,1 proc., arba mažiau nei 5 svarus (apie 2,3 kg), skelbiama žurnale „The New England Journal of Medicine“.

    Tiek „Eli Lilly“, tiek „Novo Nordisk“ tabletės lėmė mažesnį vidutinį svorio kritimą nei injekciniai preparatai. Pavyzdžiui, „Eli Lilly“ injekcinis „Zepbound“ vidutiniškai siejamas su 21 proc. svorio sumažėjimu, o „Novo Nordisk“ injekcinis „Wegovy“ – maždaug su 15 proc.

    Abi kartą per dieną vartojamos tabletės žada patogumą, tačiau orforglipronas išsiskiria tuo, kad tai mažos molekulės GLP-1 vaistas, kurį galima vartoti be papildomų apribojimų.

    Tuo metu „Wegovy“ tabletė, kuri yra peptidinės sudėties, turi būti geriama ryte, nevalgius, užsigeriant gurkšniu vandens, o pavalgyti ar gerti kitus gėrimus leidžiama tik palaukus 30 minučių.

    Tyrimas taip pat parodė, kad vartojant orforgliproną gerėjo juosmens apimtis, kraujospūdis, trigliceridų ir cholesterolio rodikliai.

    Šalutiniai poveikiai, dažniausiai susiję su virškinimo sistema, lėmė, kad nuo 5 proc. iki 10 proc. tyrimo dalyvių nutraukė gydymą orforglipronu. Placebo grupėje gydymą nutraukė beveik 3 proc. dalyvių.

    Remiantis sveikatos politikos tyrimų organizacijos „KFF“ apklausa, apie 1 iš 8 žmonių JAV yra vartoję injekcinius GLP-1 vaistus. Vis dėlto daugeliui pacientų šios injekcijos išlieka sunkiai įperkamos dėl aukštos kainos.