CP v2

Author: admin

  • Balandį padarykite šį 1 dalyką braškėms – ir derlius nustebins: augs lyg po lietaus

    Balandį padarykite šį 1 dalyką braškėms – ir derlius nustebins: augs lyg po lietaus

    Patyrę sodininkai pasakoja, ką iš tiesų svarbu padaryti su braškėmis pavasarį. Daugelis daržininkų pamiršta esminius priežiūros žingsnius, todėl vėliau džiaugiasi menku, rūgštesnių uogų derliumi.

    Balandį braškėmis verta pasirūpinti itin atsakingai, nes būtent dabar, kol augalai tik bunda, iš esmės sprendžiasi, koks bus vasaros derlius. Paradoksas tas, kad braškėms dažniausiai nereikia nei sudėtingų schemų, nei brangių trąšų – pakanka kelių paprastų, laiku atliktų darbų. Tie, kurie uogas skina kibirais, dažniausiai nedaro nieko neįprasto – jie tiesiog žino, nuo ko pradėti.

    Pirmas darbas po žiemos – apkaupimas. Po šalčių dalis kerelių tarsi „išlenda“ iš žemės: apsinuogina šaknies kaklelis, augalas prasčiau laikosi ir gauna mažiau maistinių medžiagų, nei galėtų. Reikėtų priberti žemės prie šaknų, lengvai sutankinti dirvą ir pasirūpinti, kad šaknies kaklelis neliktų atviras. Ypač tai svarbu jauniems kereliams. Jei braškes sodinote rudenį, pavasarį joms verta skirti dar daugiau dėmesio.

    Atlikus apkaupimą, metas pasirūpinti sena mulčia. Balandžio pradžioje patariama ją pašalinti, kad dirva greičiau sušiltų, o kereliai aktyviau pradėtų augti. Naujos mulčios dar skubėti kloti nereikėtų. Sodininkai rekomenduoja mulčiuoti iš naujo tuomet, kai dirva jau pakankamai įšilusi, o augalai galutinai atsigavę.

    Tręšimas – sritis, kurioje daugelis klysta persistengdami. Šaltoje dirvoje šaknys maistines medžiagas pasisavina prastai, todėl trąšų pylimas dideliais kiekiais neduos norimo efekto. Tręšti verta pradėti tik tuomet, kai dirva sušyla, ir saikingomis normomis – tinka subalansuotos trąšos arba silpni organinių medžiagų tirpalai.

    Apskritai pavasarinė braškių priežiūra – tai keli teisingi veiksmai, o ne sudėtingi planai. Laikantis šių patarimų, galima sulaukti geresnio rezultato: braškės atsidėkos gausesniu, saldesniu, didesnių ir aromatingų uogų derliumi.

  • NASA astronautui kosmose staiga dingo kalba: gydytojai iki šiol nežino, kas nutiko

    NASA astronautui kosmose staiga dingo kalba: gydytojai iki šiol nežino, kas nutiko

    Floridos Kapo Kanaveralas (AP) – astronautas, dėl kurio šių metų pradžioje „NASA“ pirmą kartą inicijavo medicininę evakuaciją, teigia, kad gydytojai iki šiol negali paaiškinti, kodėl jis netikėtai sunegalavo Tarptautinėje kosminėje stotyje.

    Keturis kartus kosmose buvęs Mike’as Fincke’as pasakojo, kad incidentas įvyko sausio 7-ąją. Tą vakarą jis valgė vakarienę po pasirengimo kitą dieną planuotam išėjimui į atvirą kosmosą.

    Pasak astronautų, situacija pablogėjo akimirksniu: jis nebegalėjo kalbėti, skausmo nejautė, tačiau įgulos nariai iš karto suprato, kad jis patyrė rimtą sveikatos sutrikimą. Jie skubiai kreipėsi pagalbos į Žemėje dirbančius skrydžio chirurgus.

    „Viskas įvyko visiškai netikėtai. Tai buvo neįtikėtinai greita“, – interviu naujienų agentūrai „Associated Press“ iš Hiustono Džonsono kosmoso centro sakė M. Fincke’as.

    59-erių į atsargą išėjęs oro pajėgų pulkininkas teigė, kad epizodas truko maždaug 20 minučių, o vėliau jis pasijuto gerai. Anot jo, taip jis jaučiasi ir dabar.

    M. Fincke’as pabrėžė, kad niekada anksčiau nebuvo patyręs nieko panašaus – nei iki šio atvejo, nei po jo.

    Gydytojai atmetė infarkto tikimybę. Astronautas tikino, kad taip pat nespringo, tačiau kitos galimos priežastys, pasak jo, vis dar svarstomos ir gali būti susijusios su 549 dienomis, praleistomis nesvarumo būsenoje.

    Įvykio metu jis buvo jau 5,5 mėnesio savo naujausios misijos kosminėje stotyje. Jis palygino sutrikimą su „labai, labai greitu žaibo smūgiu“.

    „Mano įgulos nariai tikrai matė, kad man bloga“, – sakė jis ir pridūrė, kad visi šeši įgulos nariai susibūrė aplink jį.

    „Per kelias sekundes visi įsitraukė ir ėmė veikti“, – teigė astronautas.

    M. Fincke’as sakė negalintis pateikti daugiau detalių apie medicininį epizodą. Anot jo, kosmoso agentūra siekia užtikrinti, kad kiti astronautai nebijotų, jog jų medicininis privatumas bus pažeistas, jei jiems kas nors nutiktų.

    Jis taip pat pažymėjo, kad tuo metu pravertė kosminėje stotyje esantis ultragarso aparatas, o grįžęs į Žemę jis buvo tiriamas ne vieną kartą.

    Pasak M. Fincke’o, „NASA“ analizuoja kitų astronautų medicininius įrašus, ieškodama, ar panašių atvejų nėra buvę kosmose.

    Praėjusį mėnesį M. Fincke’as viešai patvirtino, kad būtent jis buvo tas astronautas, kurio sveikatos sutrikimas sukėlė dideles diskusijas ir spėliones.

    Jis prisipažino vis dar jaučiantis kaltę, kad dėl jo negalavimo teko atšaukti planuotą išėjimą į atvirą kosmosą. Tai būtų buvęs jo dešimtasis išėjimas, o įgulos narei Zena Cardman – pirmasis. Be to, dėl incidento ji ir dar du jų įgulos nariai buvo parskraidinti atgal anksčiau nei planuota.

    Skrydis atgal į Žemę įvyko sausio 15 dieną – daugiau nei mėnesiu anksčiau. Astronautus pargabeno „SpaceX“, o nusileidę jie buvo nedelsiant nuvežti į ligoninę.

    „Man labai pasisekė, nes visada buvau itin sveikas. Todėl tai visiems buvo didžiulė staigmena“, – sakė M. Fincke’as.

    Jis teigė, kad nustojo atsiprašinėti kolegų tik tuomet, kai naujasis „NASA“ administratorius Jaredas Isaacmanas paprašė liautis.

    „Tai ne tavo kaltė. Tai kosmosas, tiesa?“ – pasak jo, taip jį ramino kolegos. „Tu nieko nenuvylei.“

    Nepaisant patirto incidento, optimistiškai nusiteikęs M. Fincke’as viliasi, kad vieną dieną dar galės sugrįžti į kosmosą.

  • Orchidėjos nekrauna žiedų? Štai kodėl pušų žievė per kelias savaites gali pakeisti viską

    Orchidėjos nekrauna žiedų? Štai kodėl pušų žievė per kelias savaites gali pakeisti viską

    Orchidėjos – tikra namų puošmena, tačiau kartais jos ilgai nežydi. Tokiu atveju verta įvertinti ne tik priežiūrą, bet ir tai, ar augalui tinka substratas. Dažna priežastis, kodėl orchidėja nesukrauna žiedų, – netinkamas „gruntas“, kuriame šaknys negauna pakankamai oro arba per ilgai laikosi drėgmė.

    Gėlininkai atkreipia dėmesį, kad vien pirktinis orchidėjų substratas ne visada atitinka konkretaus augalo poreikius, nes jo sudėtis gali skirtis. Dėl to daug kas renkasi substratą pasiruošti patys. Svarbiausi reikalavimai paprasti: mišinys turi gerai vėdintis ir kartu gebėti išlaikyti drėgmę, bet neužmirkdyti šaknų.

    Pasak specialistų, patikimam substratui dažniausiai pakanka kelių komponentų: pušų žievės, samanų ir medžio anglies. Nors kai kuriuose paruoštuose mišiniuose dar galima rasti kokoso pluošto, perlito ar keramzito, šie priedai nėra būtini ir dažnai laikomi pertekliniais.

    Didžiausią dalį mišinio turėtų sudaryti pušų žievė, o samanoms ir medžio angliai rekomenduojama skirti apie 20 proc. viso tūrio. Tačiau itin svarbu prieš naudojant žievę tinkamai paruošti – kitaip galima augalui pakenkti.

    „Žievė turi būti be kenkėjų ir pelėsio požymių. Susmulkinkite ją į maždaug 2–3 centimetrų gabalėlius. Sudėkite į puodą, įdėkite dalį medžio anglies ir samanų, užpilkite vandeniu. Virkite ant silpnos ugnies apie valandą. Virinimas padeda pašalinti perteklines dervas, taip pat sunaikina mikrobus, kenkėjų lervas ir pelėsį“, – aiškina ekspertai.

    Išvirus vandenį reikia nupilti, ingredientus paskleisti vienu sluoksniu ir leisti jiems gerai išdžiūti. Tuomet paruoštas dalis galima maišyti ir naudoti persodinant orchidėją.

    Teigiama, kad po persodinimo į tokį substratą pokyčiai gali pasimatyti gana greitai: praėjus kelioms savaitėms augalas neretai pradeda aktyviau formuoti pirmuosius žiedpumpurius.

  • Kodėl morkų derlius nepavyksta visiems, išskyrus mane: renkuosi tik dražuotas sėklas

    Kodėl morkų derlius nepavyksta visiems, išskyrus mane: renkuosi tik dražuotas sėklas

    Gero morkų derliaus paslaptis slypi ne vien tręšime, tinkamoje vietoje ar kruopščioje priežiūroje. Ne mažiau svarbu pasirinkti kokybiškas sėklas, o vienas praktiškiausių sprendimų šiam sezonui – dražuotos morkų sėklos.

    Neretai daržininkai, norėdami sutaupyti, perka paprasčiausias morkų sėklas popieriniuose pakeliuose. Tuomet prasideda varginantis procesas: smulkias sėklas sunku tolygiai pasėti, jos dygsta lėčiau, o galiausiai vis tiek tenka ilgai ir kruopščiai retinti daigus.

    Kad išvengtumėte šio papildomo darbo, verta vieną kartą šiek tiek primokėti ir rinktis dražuotas sėklas. Kainų skirtumas dažniausiai nėra milžiniškas, tačiau patogumas ir rezultatas dažnam atsiperka.

    Dražuotos sėklos nuo įprastų skiriasi tuo, kad kiekviena sėkla būna padengta specialiu spalvotu apvalkalu. Jo sudėtyje paprastai būna priemonių, padedančių apsisaugoti nuo grybinės kilmės ligų, augimo stimuliatorių ir mikroelementų, reikalingų augalui pačioje augimo pradžioje.

    Dėl apvalkalo sėkla tampa gerokai didesnė – panaši į mažą žirnį. Todėl ją daug lengviau išdėlioti vagelėse reikiamu atstumu, pavyzdžiui, maždaug kas 5 cm.

    Svarbiausias dražuotų sėklų sėjos niuansas – laistymas. Apvalkalas turi visiškai ištirpti, todėl prieš sėją dirvą reikia gausiai sudrėkinti. Pirmą savaitę po sėjos taip pat būtina reguliariai laistyti: jei žemė perdžius, apvalkalas gali sukietėti, o sėkla taip ir nepradės dygti.

    Ankstyvuoju etapu papildomai tręšti dažniausiai nereikia, nes startui reikalingos medžiagos jau būna įterptos į apvalkalą. Vis dėlto dirvos supurenimas ar nedidelis smėlio kiekis gali pagerinti struktūrą ir palengvinti dygimą.

  • Makaronai kelis kartus per savaitę: ekspertai paaiškino, kada kyla diabeto rizika

    Reguliarus makaronų vartojimas kelis kartus per savaitę gali turėti įtakos cukraus kiekiui kraujyje, tačiau šis poveikis ne visada būna staigus ar pavojingas. Specialistai pabrėžia: daug kas priklauso nuo to, kokius makaronus renkatės, kaip juos ruošiate ir su kokiais produktais derinate.

    Makaronai pirmiausia yra angliavandenių šaltinis. Organizme jie suskaidomi į gliukozę, kuri suteikia energijos. Vis dėlto nemažai makaronų rūšių turi vidutinį glikeminį indeksą, todėl gliukozės kiekis kraujyje dažniausiai kyla palaipsniui, o ne šauna į viršų akimirksniu. Tyrimai rodo, kad kai kurios populiarios makaronų rūšys cukraus lygį gali didinti net lėčiau nei balta duona ar ryžiai.

    Didelę reikšmę turi ir išvirimo laipsnis. „Al dente“ (šiek tiek kietesni) makaronai virškinami lėčiau, todėl padeda išvengti ryškių cukraus šuolių. O pervirti makaronai suskaidomi greičiau, tad gali lemti spartesnį gliukozės padidėjimą, ypač jei suvalgoma didelė porcija.

    Dar vienas įdomus niuansas: atvėsinti arba pakartotinai pašildyti makaronai gali turėti daugiau rezistentiško krakmolo. Tai krakmolo forma, kuri virškinama lėčiau ir gali palankiau veikti gliukozės kontrolę.

    Geresniu pasirinkimu dažnai laikomi pilno grūdo makaronai, nes juose daugiau skaidulų. Skaidulos lėtina virškinimą, padeda išlaikyti stabilesnį cukraus kiekį kraujyje ir gali gerinti jautrumą insulinui.

    Ne mažiau svarbu ir tai, su kuo valgote makaronus. Jei juos derinate su baltymais, naudingais riebalais ir daržovėmis, sumažėja glikeminė apkrova, o organizmo reakcija į maistą tampa labiau subalansuota.

    Apibendrinant, saikingas makaronų vartojimas pats savaime vargu ar sukels atsparumą insulinui ar diabetą. Svarbiausia – kontroliuoti porcijas, rinktis kokybiškus produktus ir laikytis subalansuotos mitybos.

    Primename, kad „Komentarai“ anksčiau rašė apie tai, kodėl kiaušiniai laikomi vienu maistingiausių ir universaliausių produktų. Juose gausu aukštos kokybės baltymų, vitaminų ir mineralų, be to, jie sotūs ir lengvai paruošiami. Viename kiaušinyje esantis naudingų medžiagų kompleksas prisideda prie raumenų audinio, nervų sistemos, regos ir imuniteto palaikymo.

  • Senas skylėtas laistymo žarnas – ne šiukšlė: štai kaip iš jo pasidarysite lašelinę sistemą

    Senas skylėtas laistymo žarnas – ne šiukšlė: štai kaip iš jo pasidarysite lašelinę sistemą

    Šiame tekste patyrę sodininkai ir daržininkai dalijasi paprastu būdu, kaip pasigaminti lašelinio laistymo sistemą savo rankomis ir taip gerokai palengvinti kasdienius darbus sode.

    Lašelinis laistymas gali tapti puikia alternatyva tradiciniams laistymo būdams, kai naudojama laistytuvė, žarna ar purkštuvas. Kaip susikomplektuoti tokią sistemą patiems, paaiškina ilgametę patirtį turintys specialistai.

    Pirmiausia prireiks talpios plastikinės statinės. Į ją būtina įmontuoti jungtį – tam naudojamas reikiamo diametro įsukamas ar įpjaunamas fitingas, kad būtų galima patikimai prijungti laistymo liniją.

    Kitas itin svarbus elementas – laistymo filtras. Jis apsaugo lašelinę juostą nuo užsikimšimų, todėl sistema tarnaus ilgiau ir veiks stabiliai ne vieną sezoną.

    Po filtro rekomenduojama sumontuoti laikmatį: valdiklis su filtru sujungiamas per perėjimą. Vis dėlto šį žingsnį galima praleisti, jei laistymą ketinate įjungti ir išjungti rankiniu būdu.

    Tuomet montuojamas čiaupas, reikalingas priverstiniam laistymo atjungimui.

    Galiausiai prie čiaupo prijungiama įprasta armuota sodo žarna arba aklina lašelinė laistymo trasa.

    Kaip aiškina ekspertai, žarna reikalinga vandeniui išvedžioti po visą daržą. Šakoms suformuoti prireiks trišakių ir kampų, o žarnos galas uždaromas akle.

    Norint pereiti nuo sodo žarnos prie lašelinės juostos, reikia specialių fitingų: redukcinio trišakio sodo žarnai ir kampinės jungties.

    Lašelinės linijos išvedžiojimas taip pat atliekamas naudojant trišakius ir kampus. Primename, kad lašelinė juosta tiesiama taip, jog vandens išleidimo angos būtų nukreiptos į viršų.

  • Daugelis nė neįtarė: kokiu pavidalu česnakas sveikiausias ir kada jis praranda naudą

    Česnakas dažnai laikomas paprastu kasdieniu produktu, tačiau jo poveikis organizmui gali skirtis priklausomai nuo to, kaip jis vartojamas. Būtent čia slypi esminis niuansas: vienu atveju galima gauti didžiausią naudą, kitu – tik įprastą skonį patiekale.

    JAV Žemės ūkio departamento (USDA) duomenimis, viena porcija žalio česnako (trys skiltelės) turi apie 13 kalorijų. Viena svarbiausių veikliųjų medžiagų yra alicinas – sieros junginys, suteikiantis česnakui būdingą aromatą ir siejamas su įvairiomis naudingomis savybėmis.

    Alicinas susidaro tuomet, kai česnakas susmulkinamas, supjaustomas arba sukramtomas. Tokiu atveju suaktyvėja fermentai, kurie padeda susiformuoti šiam fitonutrientui.

    Be to, česnake yra B grupės vitaminų, tarp jų – vitaminas B6, niacinas, pantoteno rūgštis, riboflavinas ir tiaminas. Jie prisideda prie energijos gamybos iš maisto. Česnakas taip pat yra antioksidanto vitamino C šaltinis ir turi mineralų, tokių kaip selenas, kalcis ir magnis.

    Tačiau kaitinimas gali pakeisti česnako sudėtį. Aukštesnė temperatūra mažina alicino kiekį, o dalis kitų naudingų junginių taip pat suyra. Kadangi B ir C vitaminai yra tirpūs vandenyje, intensyvus karštis gali juos ardyti.

    Moksliniame žurnale „Nutrients“ aprašytame tyrime mokslininkai palygino šviežią ir virtą česnaką, vertindami jų gebėjimą apsaugoti ląsteles nuo pažeidimų bei slopinti su vėžiu siejamus procesus. Tyrimo išvadose nurodoma, kad šviežias česnakas buvo veiksmingesnis, o virimas reikšmingai sumažino naudą ir sumažino vertingų junginių kiekį.

    Norint išsaugoti daugiau alicino, rekomenduojama česnaką ruošti žemesnėje temperatūroje – iki 60 laipsnių. Taip pat verta česnaką į patiekalą dėti gaminimo pabaigoje, kad jis nebūtų per ilgai kaitinamas.

    „PubMed“ skelbiamų tyrimų duomenys rodo, kad česnako vartojimas ar česnako papildai gali turėti priešuždegiminį poveikį žmonėms, sergantiems peršalimu, gripu ar lėtinėmis ligomis, pavyzdžiui, diabetu.

  • Onkologas įspėja: netikėtas ankstyvas kepenų vėžio ženklas – skausmas dešiniajame petyje

    Kai kuriuos vėžio tipus ankstyvose stadijose nustatyti sudėtinga, nes liga ilgą laiką nepasireiškia aiškiais simptomais. Kartais organizme atsiranda netikėtų pokyčių, kurių žmonės nesusieja su onkologinėmis ligomis ir į gydytoją nesikreipia, taip prarasdami brangų laiką.

    Radiacinės onkologijos specialistas ir Prahos Protonų terapijos centro medicinos direktorius dr. Irži Kubes atkreipė dėmesį į netikėtą ankstyvą kepenų vėžio simptomą – neįprastą skausmą dešiniajame petyje. Pasak gydytojo, šis diskomfortas gali būti protarpinis, tačiau dažniausiai jaučiamas tik petyje, o ranka išlieka nepaveikta.

    „Šį simptomą lengva paaiškinti fiziniu krūviu, raumenų patempimu ar netaisyklinga laikysena. Kepenų vėžio problema ta, kad iš pradžių simptomai gali būti labai menki, todėl žmonės juos dažnai ignoruoja arba priskiria kažkam nepavojingam“, – aiškino gydytojas.

    Specialistas paaiškino, kad peties skausmas gali atsirasti todėl, jog kepenys yra netoli nervų, susijusių su peties sritimi, tad dirginimas kartais juntamas kitose kūno vietose.

    Remiantis Nacionalinės sveikatos tarnybos (NHS) informacija, dažnesni kepenų vėžio simptomai gali būti:

    gelta,

    apetito praradimas,

    svorio kritimas be aiškios priežasties,

    nuovargis,

    bendras negalavimas arba į gripą panašūs simptomai,

    gumbas dešinėje pilvo pusėje,

    skausmas viršutinėje dešinėje pilvo dalyje,

    skausmas dešiniajame petyje,

    skrandžio sutrikimų simptomai,

    pilvo pūtimas, nesusijęs su maistu,

    pykinimas.

    Gydytojai pabrėžia, kad šie požymiai gali rodyti ir kitas ligas. Vis dėlto, pastebėjus bet kurį iš išvardytų simptomų, patariama nedelsti, kreiptis į gydytoją ir atlikti reikalingus tyrimus.

    Ekspertai taip pat primena, kad tam tikri gyvenimo būdo veiksniai didina kepenų ligų, cirozės ir kepenų vėžio riziką. Prie jų priskiriama virusinio hepatito infekcija, gausus alkoholio vartojimas, antsvoris ir 2 tipo diabetas.

  • Šį triuką taiko produktyviausi žmonės: kelios taisyklės padės neperdegti kasdien

    Šį triuką taiko produktyviausi žmonės: kelios taisyklės padės neperdegti kasdien

    Kasdien priimame šimtus sprendimų – nuo smulkių iki išties svarbių. Nors ne visada tai pastebime, toks nuolatinis pasirinkimų srautas gali tiesiogine prasme išvarginti smegenis. Laimei, yra paprastas būdas tai suvaldyti.

    Šiuolaikiniame gyvenime lengva perdegti, patirti psichinę ir fizinę perkrovą. Su tuo susiduria vis daugiau žmonių, nes gyvenimo tempas nuolat spartėja. Prie to prisideda aplinkos spaudimas, darbų perteklius, kelių užduočių darymas vienu metu, o taip pat ir pareiga nepamiršti pasirūpinti savimi. Dažnai atrodo, kad praverstų dar kelios papildomos valandos per parą, kad viską spėtume.

    Gyvenimas nuolat „pilnu pajėgumu“ iš šalies gali atrodyti produktyvus, tačiau greitai jis mažina gyvenimo komfortą, stiprina nepadarytų darbų jausmą ir didina įtampą dėl nuolatinio sprendimų priėmimo. Iš čia jau netoli ir rimtesnių problemų. Vienas iš būdų su tuo tvarkytis – taikyti vadinamąjį sprendimų minimalizmą. Ką tai reiškia?

    Sprendimų minimalizmas remiasi idėja sumažinti kasdienių pasirinkimų skaičių, kad būtų taupoma psichinė energija. Smegenys nėra pritaikytos nuolat priimti dešimtis ar net šimtus sprendimų per dieną – pradedant tuo, ką valgyti pusryčiams, ir baigiant tuo, ką rengtis, kada išeiti iš namų ar kaip nepamiršti terminų. Ilgainiui atsiranda vadinamasis sprendimų nuovargis – dėl jo vėlesni pasirinkimai tampa sunkesni, mažiau apgalvoti ir impulsyvesni.

    Todėl sprendimų minimalizmas siūlo kasdienybę supaprastinti ir smulkius pasirinkimus kiek įmanoma automatizuoti. Vienas paprasčiausių būdų – planuoti iš anksto: pavyzdžiui, susidaryti kelių dienų valgiaraštį arba pasiruošti drabužius visai savaitei. Taip ryte nereikia eikvoti laiko ir energijos sprendžiant bazinius klausimus.

    Padeda ir pasirinkimų skaičiaus ribojimas. Vietoj perpildytos spintos, kurioje vis tiek sunku išsirinkti, verta turėti mažesnę, apgalvotą garderobo sistemą, pavyzdžiui, kapsulinį drabužių rinkinį. Panašus principas veikia ir kitose srityse: kuo mažiau variantų, tuo greičiau ir lengviau priimame sprendimus.

    Kitas veiksmingas sprendimas – rutinos. Pasikartojantys dienos modeliai, tokie kaip pastovus kėlimosi laikas, darbo ritmas ar valgymo valandos, sumažina poreikį nuolat „spręsti čia ir dabar“. Nors gali atrodyti priešingai, rutinos neriboja laisvės – jos ją didina, nes palieka daugiau erdvės svarbiausiems pasirinkimams, pareigoms ir apmąstymams.

    Taip pat verta nusistatyti aiškias ir paprastas taisykles. Pavyzdžiui, po darbo nebetikrinti tarnybinio el. pašto arba didesnius pirkinius daryti kartą per savaitę, o ne kasdien „prisipirkinėti po truputį“. Tokios taisyklės pašalina smulkius kasdienius dilemų momentus ir padeda veikti nuosekliau.

    Sprendimų minimalizmas nereiškia atsisakyti pasirinkimų. Tai kvietimas rinktis išmintingiau ir rečiau: nuspręsti, kas iš tiesų verta dėmesio, o ką galima supaprastinti. Tuomet protas būna mažiau perkrautas, o energijos lieka tam, kas iš tikrųjų svarbu.

  • Pilvo pūtimas vargina vis dažniau? Specialistai įvardijo du pieno produktus, kurie padeda

    Kodėl jogurtas ir kefyras gali padėti sumažinti pilvo pūtimą

    Pilvo pūtimas dažnai susijęs su virškinimo ypatumais, žarnyno mikrobiotos disbalansu ar sunkiau virškinamais produktais. Du fermentuoti pieno produktai – jogurtas ir kefyras – neretai įvardijami kaip vieni palankiausių žarnynui.

    Lengviau virškinami

    Remiantis „PubMed“ publikuojamais duomenimis, A2 kategorijos pieno produktuose yra tik viena beta kazeino baltymo forma. Manoma, kad skirtumą tarp A1 kazeino ir produktų, kuriuose vyrauja A2 kazeinas, lemia genetinė pieninių karvių variacija, o tai kai kuriems žmonėms gali būti susiję su mažesniu pilvo pūtimu.

    A1 kazeinas gali lėtinti žarnyno motoriką ir didinti uždegiminių procesų tikimybę. Dėl to jis dažnai būna sunkiau virškinamas ir kai kuriems žmonėms gali sustiprinti pilvo pūtimą.

    Žmonės, turintys dirgliosios žarnos sindromą ar kitų žarnyno sutrikimų, neretai geriau toleruoja ožkų ar avių pieną nei karvių.

    Ožkų pieno produktai paprastai turi mažesnes riebalų daleles, mažiau laktozės ir daugiau gerai pasisavinamų vidutinės grandinės trigliceridų, todėl kai kuriems žmonėms jie gali būti lengviau virškinami.

    Žarnyno sveikata

    Jogurtas ir kefyras yra pagrindiniai laktofermentuoti pieno produktai, natūraliai turtingi probiotikų – naudingųjų bakterijų, padedančių virškinti maistą.

    Šie produktai gali prisidėti prie žarnyno bakterijų pusiausvyros, mažinti žarnyno dirginimą ir padėti sumažinti pilvo pūtimą.

    Dar viena dažnai neįvertinama pilvo pūtimo priežastis – vidurių užkietėjimas. Jogurtas ir kefyras gali netiesiogiai padėti ir šiuo atveju, nes palaiko reguliarų tuštinimąsi ir spartesnį maisto slinkimą žarnynu.

    Mažiau cukraus

    Kai kurie saldikliai, ypač turintys daugiau fruktozės (pavyzdžiui, medus, agavų nektaras ar kukurūzų sirupas), žmonėms, netoleruojantiems fruktozės, gali sukelti pilvo pūtimą.

    Prie to gali prisidėti ir neigiamas pridėtinio cukraus poveikis naudingosioms žarnyno bakterijoms. Todėl verta rinktis paprastus, nesaldintus jogurto ar kefyro variantus, kad būtų išvengta pridėtinio cukraus, galinčio skatinti pilvo pūtimą.

    Daugiau patarimų, kaip kovoti su pilvo pūtimu

    Gerai sukramtykite maistą. Kruopštus kramtymas sumažina virškinimo sistemos apkrovą. Rekomenduojama vieną kąsnį sukramtyti apie 15–30 kartų, ypač jei valgote daugiau baltymų ar skaidulų turinčias daržoves.

    Judėkite. Lengvas judėjimas po valgio, pavyzdžiui, pasivaikščiojimas, gali padėti palaikyti geresnį virškinimą ir stabilesnį cukraus kiekį kraujyje.

    Atlikite kvėpavimo pratimus. Patariama tris kartus giliai įkvėpti tris kartus per kiekvieną valgymą. Tai padeda sulėtinti valgymo tempą ir geriau „įjungti“ dėmesingą valgymą, o kartu gali paskatinti virškinimo sulčių išsiskyrimą.