Author: admin

Šiame straipsnyje patyrę sodininkai dalijasi, kuo pavasarį galima apdoroti serbentų krūmus, kad būtų sumažinta grybelinių ligų ir kenkėjų rizika.

Ankstyvas pavasaris – vienas svarbiausių serbentų priežiūros laikotarpių. Kol pumpurai dar neprabudę ir tvirtai prigludę prie šakų, rekomenduojama krūmus nupurkšti veiksmingu, vadinamuoju išnaikinamuoju tirpalu. Tokia procedūra padeda atsikratyti kenkėjų ir ligų sukėlėjų, peržiemojančių ant augalo.

Esminė sąlyga – oro temperatūra turi pakilti ir stabiliai laikytis aukščiau nei +4–5°C. Būtent tuo metu patogenai ir kenkėjai dar būna ramybės būsenoje, todėl yra lengviausiai pažeidžiami.

Mišinį naudokite tik sausą, ramią dieną, kai nėra vėjo. Purškimas laikotarpiu tarp žiemos ramybės ir pavasarinio prabudimo leidžia efektyviai ir saugiai apsaugoti serbentus nuo grybelių, dėmėtligių, amarų, erkučių ir kitų pavojingų ligų bei kenkėjų.

Paruošimas paprastas: vario sulfatą ištirpinkite nedideliame kiekyje šilto vandens, o gautą tirpalą supilkite į bendrą talpą su vandeniu. Tuomet įberkite karbamido ir viską gerai išmaišykite.

Prieš darbą būtina užsidėti apsaugines pirštines ir kaukę. Tirpalu gausiai nupurkškite visas šakas stipria srove, tarsi krūmui darytumėte vadinamąjį „Šarko dušą“. Tirpalas turėtų nubėgti nuo žievės. Taip pat reikia apdoroti ir pomedį – plotą aplink kamieną.

Tokios procedūros nauda, pasak specialistų, yra kelių krypčių: sunaikinami grybelinių ligų sukėlėjai, žievėje žiemojantys kenkėjai, papildomas geležies trūkumas dirvožemyje, o vasarą dažnai sumažėja poreikis papildomiems purškimams nuo ligų ir kenkėjų.

„Tačiau jei praėjusiais metais serbentai smarkiai nukentėjo nuo kerpių ar skydamarių, vietoje vario sulfato galite naudoti geležies sulfatą – 300–500 gramų 10 litrų vandens. Jis ne tik dezinfekuos žievę, bet ir papildomai prisotins augalą geležimi, o tai ypač naudinga“, – patarė sodininkai.

Patyrę, senosios mokyklos sodininkai dalijasi, kaip jau dabar paruošti braškių kerelius, kad vasarą džiugintų gausus saldžių uogų derlius.

Yra keli žingsniai, kuriuos svarbu atlikti iš eilės, o pirmasis – patikrinti dirvos temperatūrą. Įkiškite termometrą maždaug 10 cm gylyje: jei jis rodo 10–12 laipsnių ar daugiau, galima pradėti darbus. Šaltoje žemėje šaknys aktyviai „nedirba“, todėl bet koks tręšimas gali būti tiesiog veltui.

Prieš griebiantis trąšų, sutvarkykite lysvę. Po žiemos dalis kerelių gali būti tiesiog išstumti iš žemės – šaknys lieka išorėje, o augalas laikosi beveik niekuo. Tokius kerelius įspauskite atgal į dirvą ir lengvai apžerkite žeme. Tuomet pašalinkite sausus bei sergančius lapus. Aplink kiekvieną kerelį suformuokite nedideles įdubas laistymui – taip vanduo ir trąšos pateks tiesiai į šaknis, o ne nutekės per visą lysvę.

Toliau – tręšimas. Į 10 litrų vandens įberkite 10 g kompleksinių trąšų, kurių formulė 20-20-20, t. y. azotas, fosforas ir kalis lygiomis dalimis. Azotas skatina žaliosios masės augimą, fosforas stiprina šaknis, kalis padeda ištverti pavasario temperatūrų svyravimus ir padeda formuotis būsimam derliui. Jei tokių trąšų neturite, galima rinktis nitroamofoską 16-16-16 ir papildomai įdėti 10 g amonio salietros – formulė bus kitokia, tačiau efektas panašus.

Prie pagrindinio tręšimo dar verta pridėti bet kokį šaknų augimą skatinantį preparatą. Po žiemos miego šaknys bunda lėčiau ir ne iš karto pradeda aktyviai įsisavinti maisto medžiagas. Šaknų stimuliatorius šį procesą pagreitina – šaknys greičiau „įsijungia“ ir iš karto pradeda imti naudingąsias medžiagas iš dirvos. Tirpalą pilkite prie šaknų, tačiau venkite lieti ant lapų.

Praėjus savaitei ar dviem po tokio tręšimo, kereliai pastebimai sustiprėja – tai tikrai pamatysite. Būtent ši pavasarinė pagalba laiku dažnai ir nulemia, koks bus birželio derlius. Didelės saldžios uogos prasideda ne vasarą, o dabar – kovą ar balandį, nuo paprasto kibiro tirpalo ir trupučio dėmesio lysvei.

Jei po žiemos rožės atrodo nusilpusios, tai dar ne priežastis panikuoti – tai signalas veikti. Pavasarinė priežiūra dažnai nulemia visą sezoną: tinkamai pasirūpinus, rožės gali žydėti nuo birželio iki spalio. O praleidus pagrindinius darbus, gėlynas ilgai atrodys apleistas. Štai trys svarbiausi žingsniai, kuriuos verta atlikti pavasarį.

1. Nuimkite uždangalą ir apgenėkite. Uždangą nuimkite ne staiga ir ne saulėtą, vėjuotą dieną. Geriausia rinktis apsiniaukusią, ramią dieną ir dengimą šalinti palaipsniui, per kelias dienas, kad augalas spėtų prisitaikyti.

Nuėmus uždangalą, atidžiai apžiūrėkite kiekvieną krūmą. Juodus, sausus ar susiraukšlėjusius ūglius reikia pašalinti be gailesčio. Pjūvis turi būti šviesiai žalsvas arba balkšvas – tai ženklas, kad audiniai sveiki. Jei pjūvis rudas ar juodas, kirpkite žemiau, kol pasieksite sveiką vietą.

2. Apsaugokite nuo ligų ir kenkėjų. Po genėjimo verta atlikti profilaktinį purškimą. Nuo grybelinių ligų tinka 1–3 proc. bordo mišinys arba vario sulfatas. Iš šiuolaikinių priemonių dažnai pasirenkami fungicidai „Chorus“ arba „Skor“.

Nuo kenkėjų gali padėti insekticidai „Aktara“ arba „Aktellik“. Purkškite ne tik ūglius, bet ir dirvą aplink krūmą. Pavasarinė profilaktika dažnai išgelbėja nuo vasarą užklumpančių problemų, tokių kaip miltligė ar amarai.

3. Pradėkite tręšti, kai pasirodo pumpurai. Tręšimą geriausia pradėti tada, kai matyti besibudinančios akys. Pradiniam azoto startui tinka karbamidas (šlapalas), taip pat galima rinktis kompleksines trąšas, kurios iš karto suteikia augalui pagrindinių medžiagų.

Alternatyva – kompostas arba perpuvęs mėšlas: paskleiskite aplink krūmą ir lengvai įterpkite į dirvą. Po tręšimo rožę būtina gausiai palaistyti.

Šie darbai paprastai neužtrunka ilgai, tačiau poveikis akivaizdus: tinkamai pavasarį „paleista“ rožė auga stipri, formuoja tankią lają ir gausiai žydi. O palikta be priežiūros dažniau serga, skursta ir visą sezoną atrodo pavargusi.

Karališkus sodus daugelis neatsiejama nuo rožių. Šios gėlės nuo seno laikomos vienomis kilniausių, tačiau apie jų priežiūrą vis dar sklando nemažai mitų. Pavyzdžiui, dažnai manoma, kad norint įspūdingo žydėjimo būtina pirkti brangias priemones. Iš tiesų pakanka laikytis kelių taisyklių, rinktis geras organines trąšas, o vyresnius krūmus prireikus sustiprinti mineralinėmis.

Kaip atpažinti tinkamiausią laiką pirmajam rožių tręšimui?

Daugelis sodininkų, pamatę silpniau augančias rožes, iškart griebiasi trąšų. Vis dėlto prieš tręšiant svarbu žinoti, kada tai daryti ir kokias priemones pasirinkti. Sodininkystės kalendoriuje tinkamiausias metas pirmajam metų tręšimui dažniausiai būna kovo ir balandžio sandūra.

Tačiau vien datos nepakanka. Pirmiausia reikėtų baigti krūmų genėjimą, pašalinti laukinius atžalynus ir išsklaidyti žemės kauburėlius, kuriais augalai buvo apsaugoti nuo šalčių. Mineralines trąšas būtina naudoti ypač atsargiai: įprastai pakanka vienos tręšimo dozės kovo pabaigoje ar balandžio pradžioje. Jei dirva itin skurdi, tręšimą galima pakartoti birželio pradžioje, prieš pat pilną žydėjimą, saugant, kad granulės nepatektų ant lapų.

Organinis tręšimas turi kiek kitokias taisykles. Su mineralinėmis trąšomis lengva persistengti – galima uždruskinti dirvą ar pakeisti jos reakciją, o kompostas laikomas saugiu ir gali būti naudojamas beveik visus metus. Dažniausiai kompostas barstomas 3–4 kartus per sezoną: kovo–balandžio sandūroje, gegužę ir birželio pabaigoje. Jis taip pat tinka rudenį, formuojant apsauginius kauburėlius spalį.

Ką daryti, kad nenudegintumėte rožių šaknų? Pirmiausia vanduo, tik po to – trąšos

Mineralinių trąšų niekada neberkite ant visiškai sausos žemės. Koncentruotos granulėse esančios medžiagos, kontaktuodamos su išdžiūvusiomis šaknimis, gali jas chemiškai nudeginti. Kad to išvengtumėte, prieš tręšimą krūmus gausiai palaistykite arba palaukite lietaus.

Svarbus ir pats trąšų įterpimo būdas. Mineralinių trąšų normą (apie 50 g 1 kv. m) reikėtų lengvai įmaišyti į viršutinį dirvos sluoksnį. Tuomet medžiagos išsiskiria tolygiau ir palaipsniui, o tai ypač aktualu azotui – jo perteklius gali būti per agresyvus jauniems audiniams. Jei darbo metu granulės netyčia prilimpa prie lapų ar stiebų, jas būtina nuplauti vandeniu, kad nenudegtų antžeminės augalo dalys.

Atsargumo reikia ir purškiant trąšas per lapus bei naudojant augalines srutas. Naminius užpilus, pavyzdžiui, iš dilgėlių, būtina tinkamai praskiesti ir iš pradžių išbandyti ant vieno augalo, kad azoto koncentracija nebūtų per didelė. Visas stiprinimo procedūras geriausia atlikti apsiniaukusią dieną arba vakare, vengiant kaitrios saulės.

Organinės ar mineralinės trąšos?

Renkantis tarp organinio ir mineralinio tręšimo verta vadovautis rožių būkle. Brangios priemonės dažnai neduoda naudos, jei nežinome, ko augalui iš tiesų trūksta. Be to, pirmuosius dvejus metus po pasodinimo rožėms dažniausiai nereikia papildomo stiprinimo, jei pasirūpinote tinkama dirva.

Rožėms geriausiai tinka laidus, silpnai rūgštus dirvožemis, kurio pH 6,0–6,5. Kadangi rožės šaknijasi maždaug iki 30 cm gylio, sodinimo vietą reikėtų perkasti iki tokio gylio, pašalinti akmenis ir dirvą sumaišyti su kompostu, kuris aprūpina reikalingomis medžiagomis.

Reguliarų tręšimą granuliuotomis mineralinėmis trąšomis dažniausiai prasminga pradėti maždaug nuo trečiųjų metų po pasodinimo, kai krūmas jau gerai įsitvirtina. Tuo tarpu organinės priemonės gali būti naudojamos ir anksčiau, pavyzdžiui, laistant mielių tirpalu (100 g 10 l vandens).

Mineralinės trąšos tinka tiems, kurie nori tikslumo ir greitesnio efekto. Jų privalumas – aiški, išmatuojama sudėtis, dažnai nurodoma NPK santykiu (azotas, fosforas ir kalis). Tačiau persistengti pavojinga: mineralinių trąšų perteklius, ypač azoto, gali uždruskinti dirvą arba be reikalo pakeisti jos reakciją į per daug šarminę.

Organinės trąšos labiau gerina pačią dirvos kokybę: molinga žemė tampa laidesnė, o smėlinga geriau išlaiko drėgmę. Daugumą organinių priemonių sunkiau perdozuoti, todėl jas galima naudoti įvairiu metų laiku. Be komposto, pasitelkiamos ir kitos priemonės, pavyzdžiui, bananų žievės, kavos tirščiai ar augalinės srutos.

Svarbu prisiminti, kad rožėms reikia ne vien azoto. Jei augalui trūksta kalio, net ir didelė azotinių trąšų dozė nepadės – perteklius bus išplautas arba liks dirvoje be realios naudos krūmui.

Rinkitės geriausias trąšas sodo karalienei

Priklausomai nuo rožių būklės, dažniausiai praverčia trijų tipų trąšos.

Organinės trąšos rožėms – tarsi kasdienė duona. Kompostas išlieka vienu geriausių pasirinkimų: jis ne tik pamaitina augalą, bet ir pagerina dirvos struktūrą. Įprasta norma – apie 5 kg 1 kv. m. Taip pat tinka gerai perpuvęs galvijų ar arklių mėšlas, tačiau jis turi būti kompostuotas bent 6 mėnesius, kad nenudegintų šaknų. Papildomai galima naudoti bananų žieves (kalio šaltinis, skatinantis žydėjimą), kavos tirščius (gerina dirvą ir šiek tiek ją rūgština) ar augalines srutas, kurios veikia kaip greitas azoto „užtaisas“.

Mineralines trąšas geriausia pradėti naudoti nuo trečiųjų metų po pasodinimo, kai rožė tvirtai įsišaknija. Renkantis verta atkreipti dėmesį į didesnį kalio kiekį – jis lemia ryškesnę žiedų spalvą, tvirtesnius ūglius ir didesnį atsparumą grybelinėms ligoms. Privalumas ir tai, jei trąšose yra skirtingų azoto formų: taip augalas greičiau startuoja pavasarį ir stabiliau auga vėliau.

Trąšos per lapus praverčia, kai net ir tręšiant į dirvą lapai gelsta (chlorozė), o krūmas skursta. Tokiu atveju tinka skystos lapinės trąšos su mikroelementais. Verta rinktis priemones, kurių sudėtyje yra geležies, magnio, boro ir mangano – šios medžiagos įsisavinamos greitai ir padeda, kai dirvožemis „užblokuoja“ mineralų pasisavinimą per šaknis.