Author: admin

  • Pirkau keramzitą gėlėms, o dabar juo gelbstiu visą sklypą: 1 paprastas triukas

    Pirkau keramzitą gėlėms, o dabar juo gelbstiu visą sklypą: 1 paprastas triukas

    Patyrę daržininkai puikiai žino, kad keramzitas – itin praktiška ir nebrangi medžiaga, galinti praversti ne tik vazonuose. Nors daugeliui jis pirmiausia siejasi su kambarinių gėlių priežiūra, išradingi sodininkai keramzitą vis dažniau naudoja ir atvirame darže bei sode. Pasirodo, didesniuose plotuose jis veikia ne prasčiau, o kartais net geriau nei vazonuose.

    Keramzitą galima pritaikyti įvairiose sklypo vietose, nes jo funkcijų – ne viena. Vienas populiariausių būdų – naudoti jį kaip mulčią. Keramzitas beriama tarp augalų 3–5 cm sluoksniu. Jis padeda dirvai neišdžiūti: laistant sugeria drėgmę, o vėliau ją pamažu atiduoda žemei. Tuo pat metu paviršius išlieka sausesnis, todėl nesusidaro kieta pluta ir gerokai apsunkinamas piktžolių dygimas. Toks sprendimas ypač tinka braškėms, paprikoms, pomidorams ir baklažanams.

    Dar viena galimybė – keramzitą įmaišyti į dirvą kasant ar purenant. Užtenka vienos ar dviejų saujų vienam kvadratiniam metrui, ir jis pastebimai „išpurena“ žemę iš vidaus. Porėtos granulės neleidžia molingoms dalelėms sulipti į kietą masę, gerina oro pralaidumą ir drenažą. Po lietaus vanduo mažiau užsilaiko balomis – greičiau susigeria gilyn, o augalų šaknys gauna daugiau oro, todėl augalai auga stipriau.

    Keramzitas praverčia ir daržo takeliuose tarp lysvių. Pabėrus apie 5 cm sluoksnį, jis neperšlampa, nelimpa prie avalynės, gerai praleidžia vandenį ir neleidžia takui virsti purvynu po lietaus. Be to, atrodo tvarkingai ir gali tarnauti kelis sezonus be keitimo. Norintiems švaraus, prižiūrėto daržo be purvo po kojomis – tai paprastas ir pigus sprendimas.

    Sode keramzitas naudojamas sodinant medžius ir krūmus – jo įberiama į sodinimo duobę, kad būtų pagerintas drenažas. Uogakrūmiams tai ypač aktualu. Keramzitas nesuyra, nesusispaudžia į kietą sluoksnį ir efektyviai veikia daugelį metų – kartą įterpei į dirvą ir ilgam pamiršai.

  • Oleandras turi rimtą konkurentą: šis kvapnus mirtas žydi iki rugsėjo ir puošia balkoną

    Oleandras turi rimtą konkurentą: šis kvapnus mirtas žydi iki rugsėjo ir puošia balkoną

    Viduržemio jūros regiono augalai gali akimirksniu pakeisti balkono ar terasos vaizdą ir suteikti jiems atostogų nuotaiką. Jaukų kampelį sukurti nesunku, jei erdvę papuošite kvapniomis levandomis ar dekoratyviniais alyvmedžiais. Tačiau vasaros kompozicijoje dažnai atsiranda ir gausiai žydintis oleandras – kartu su vienu didžiausių jo konkurentų, paprastuoju mirtu (Myrtus communis).

    Paprastasis mirtas – visžalis oleandro konkurentas

    Paprastasis mirtas yra visžalis krūmas, natūraliai augantis Viduržemio jūros baseino kraštuose. Gamtoje jis gali užaugti iki maždaug 5 m, tačiau auginamas vazone paprastai pasiekia 100–150 cm aukštį. Krūmas pasižymi kompaktiška forma, o jo standūs, blizgūs, lancetiškos formos lapai augalą puošia visus metus. Patrinus lapus pirštais, juntamas gaivus, malonus aromatas.

    Mirtas žydi ypač ilgai – nuo gegužės iki rugsėjo. Per šį laiką lapų pažastyse formuojasi smulkūs balti žiedai, išsiskiriantys ilgais, į išorę kyšančiais kuokeliais – viename žiede jų gali būti net apie 50. Žydintis mirtas skleidžia saldoką, balzamišką, su žolelių natomis susipinantį kvapą. Vėliau žiedai virsta uogomis – jos valgomos ir dažniausiai naudojamos kaip prieskonis.

    Kaip auginti paprastąjį mirtą vazone?

    Kaip ir oleandras, mūsų klimato sąlygomis paprastasis mirtas dažniausiai auginamas vazonuose, nes nėra atsparus šalčiui. Visą vasarą krūmas gali stovėti balkone ar terasoje, tačiau žiemai jį būtina perkelti į patalpą. Kad augtų sveikai ir gausiai žydėtų, jam reikia daug šviesos.

    Praktiniai auginimo patarimai:

    • Dirva. Rinkitės lengvą, purią, laidžią ir derlingą substrato mišinį, kurio reakcija silpnai rūgšti (pH 5,0–6,0). Vazono dugne, jei jis turi drenažo angą, būtinas drenažo sluoksnis.

    • Vieta. Nuo gegužės antros pusės iki rugsėjo pradžios mirtą galima laikyti lauke – šviesioje, šiltoje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje, kur saulė pasiekia ryte arba vakare. Galima statyti ir pilnoje saulėje, tačiau tuomet reikės dažniau laistyti. Šešėlio augalas netoleruoja. Žiemą ir ankstyvą pavasarį jam taip pat būtina šviesa, tik jau patalpose.

    • Laistymas. Mirtas nemėgsta nei užmirkimo, nei perdžiūvimo. Sezono metu laistykite saikingai minkštu, kambario temperatūros vandeniu, kad žemė vazone nuolat būtų lengvai drėgna. Ramybės laikotarpiu laistymą sumažinkite.

    • Tręšimas. Vegetacijos metu kas 3–4 savaites naudokite kambariniams augalams skirtas trąšas be kalcio.

    • Genėjimas. Dažnai genėti nereikia, tačiau augalas šią procedūrą toleruoja gerai. Formuoti galima kas 2–3 metus pavasarį – tuomet krūmas gražiau šakosis, tačiau gausesnio žydėjimo dažniausiai sulaukiama tik kitą sezoną.

    • Žiemojimas. Žiemą mirtą laikykite šviesioje patalpoje, kur temperatūra siekia 5–10 °C.

    Paprastasis mirtas yra toks pat dekoratyvus ir palyginti nereiklus kaip oleandras, todėl gali tapti puikia vasaros balkono ar terasos puošmena.

  • Nepirkite greitai nužydinčių gėlių: šie augalai žydės visą vasarą net per karščius

    Nepirkite greitai nužydinčių gėlių: šie augalai žydės visą vasarą net per karščius

    Vasarą daugelis gėlių darželiuose ir gėlynuose greitai praranda dekoratyvumą: dalis veislių nuvysta vos prasidėjus karščiams, o lysvės netenka ryškių spalvų. Tačiau yra augalų, kurie sukurti „ilgajai distancijai“ – jie žydi ilgai, pakelia kaitrą ir dažnai reikalauja mažiau priežiūros.

    Vasaros spalvų maratonas: petunijų hibridas „Supertunia Vista“ ir saulės nebijančios cinijos

    Viena iš priežasčių, kodėl kai kurios petunijos greitai nyksta, – įkaitęs dirvožemis ir aukšta oro temperatūra. Dėl to dalis augalų jau birželio pradžioje ima skursti, praranda lapus, o gėlynas atrodo tuščias. Ieškant patvaresnių sprendimų, buvo sukurta nauja petunijų hibridų kryptis – „Supertunia Vista“.

    Šios petunijos auga plačiai ir sudaro tankius, žemus kupstus. Tinkamomis sąlygomis jos gali išsiplėsti iki daugiau nei metro skersmens, o aukštis dažniausiai siekia apie 50–60 cm. Svarbiausias privalumas – gebėjimas ilgai išlaikyti gausų žydėjimą net per užsitęsusias karščio bangas.

    Augalo ištvermę lemia ir augimo pobūdis: jis greitai uždengia dirvos paviršių lapais bei žiedais, tarsi sukurdamas natūralų „kilimą“. Tai mažina dirvos įkaitimą ir lėtina vandens garavimą, todėl šaknų zona ilgiau išlieka vėsesnė ir drėgnesnė. Dėl to net karštomis dienomis dažnai galima laistyti rečiau.

    Tarp naujesnių veislių minimos „Vista Cool Jazz“, „Vista Paradise“ ir „Mini Vista Pink Cloud“ – jos išvestos taip, kad žydėjimas būtų kuo stabilesnis net esant ekstremalesnėms temperatūroms.

    Dar vienas vasaros „maratonininkas“ – cinija (dar vadinama jurginine cinija). Pastaraisiais metais ji vėl atrandama iš naujo, nes gerai ištveria saulę ir trumpalaikę sausrą. Manoma, kad augalo atsparumą karščiui sustiprina antioksidaciniai fermentai, padedantys mažinti ląstelių pažeidimus, o ryškias žiedų spalvas palaiko natūralūs augalo junginiai, saugantys audinius nuo kaitros ir UV spinduliuotės.

    Tarp populiarių cinijų serijų dažnai minimos „Benary’s Giant“, „Uproar Rose F1“ ir „Oklahoma Pink“.

    Patikimos daugiametės gėlės „tinginiams“: nuo rudbekijų iki kocimėčių

    Kiekvienam sodui praverčia augalai, kurie kasmet sugrįžta be būtinybės sodinti iš naujo. Šylant žiemoms ir sausėjant vasaroms, vis dažniau renkamasi daugiametes gėles, kurios toleruoja drėgmės trūkumą ir nepastovias dirvos sąlygas.

    Rudbekijos vertinamos dėl gebėjimo išlaikyti dekoratyvumą net tuomet, kai ilgai nelyja. Dalis jų gali pereiti į vadinamąjį sausros „poilsio“ režimą – laikinai sulėtinti augimą, o vėliau, pagerėjus sąlygoms, vėl greitai atsigauti ir gausiai žydėti.

    Jeigu renkatės rudbekijas, dažnai rekomenduojamos šios veislės:

    • „Goldsturm“ – gausiai žydi, gerai laikosi net per sausrą;
    • „Prairie Glow“ – ryški geltonų, oranžinių ir raudonų atspalvių paletė, gražiai dera su dekoratyvinėmis žolėmis;
    • „Herbstsonne“ – aukštesnė, lengvesnio silueto, suteikia gėlynui erdvės;
    • „Sahara“ – švelnūs vario, karamelės ir smėlio tonai, kuriantys natūralią, rudeninę nuotaiką.

    Ežiuolės taip pat laikomos vienu patikimiausių pasirinkimų. Jų strategija – gilesnė šaknų sistema, pasiekianti drėgnesnius dirvos sluoksnius, todėl augalas gali stabiliau augti ir žydėti net kai paviršius išdžiūsta. Be to, ežiuolės pritraukia apdulkintojus – bites ir drugelius, o tai naudinga visai sodo ekosistemai. Dažnai sodinamos veislės: „Magnus“, „PowWow Wild Berry“ ir „Green Twister“.

    Tarp ištvermingų daugiamečių augalų ryškiai išsiskiria ir kocimėtė. Ji laikoma viena atspariausių sodo gėlių: išlaiko tvarkingą formą net skurdesnėje, sausesnėje dirvoje, o po pirmosios žydėjimo bangos apkarpius, dažnai per 2–3 savaites paskatina antrą žydėjimą. Populiarios veislės – „Six Hills Giant“, „Walker’s Low“ ir „Purrsian Blue“.

    Hortenzijos ir rožės, kurios kartoja žydėjimą: veislės, atlaikančios klaidas

    Norintiems ilgo žydėjimo, verta pagalvoti ir apie krūmus. Šluotelinės hortenzijos geriau nei kai kurios kitos hortenzijų rūšys pakelia saulę, o jų žiedynai sezono eigoje neretai keičia spalvą: nuo baltos pereina į švelniai rožinę, o vasaros pabaigoje gali įgauti sodresnius atspalvius. Prie patvaresnių ir plačiai sodinamų veislių priskiriamos „Pinky Winky“, „Limelight“ ir „Fraise Melba“.

    Ilgo sezono efektą suteikia ir pakartotinai žydinčios rožės. Šiuolaikinės veislės gali žydėti keliais ciklais, o po pirmosios bangos jas apkarpius, krūmas greičiau suformuoja naujus ūglius ir pumpurus. Taip galima sulaukti net kelių ryškių žydėjimo etapų nuo birželio iki ankstyvo rudens. Dažniau minimos veislės: „Angela“, „Aprikola“ ir „Larissa Flower Circus“.

    Šalia rožių dažnai sodinami ir raganės (klematai). Stabiliai žydinčios veislės, kurios suteikia gėlynui aukščio ir lengvumo, – „Dr. Rapp“, „Contessa Bouchot“, „Polish Spirit“ bei daugiametė „Arabella“.

    Vis dažniau gėlynuose derinami skirtingų aukščių augalai: hortenzijos sukuria struktūrą ir sezonišką spalvos kaitą, rožės suteikia pakartotinio žydėjimo ritmą, o žemesnės daugiametės gėlės padeda pritraukti apdulkintojus. Tokios daugiasluoksnės kompozicijos ilgiau išlieka dekoratyvios, o priežiūra dažniausiai apsiriboja paprastais sezoniniais darbais.

  • Dizelio spiralė prietaisų skydelyje mirksi? Vairuotojai tai ignoruoja ir brangiai moka

    Dizelio spiralė prietaisų skydelyje mirksi? Vairuotojai tai ignoruoja ir brangiai moka

    Dauguma dyzelinių automobilių vairuotojų šią piktogramą mato kasdien, tačiau retas į ją atkreipia dėmesį. Kaitinimo žvakių lemputė – prietaisų skydelyje rodoma būdinga spiralė – užsidega įjungus degimą ir užgęsta, kai variklis pasiruošęs užsivesti. Šiuolaikiniuose automobiliuose tai trunka vos akimirką. Bėdos prasideda tuomet, kai lemputė ima mirksėti arba apskritai neužgęsta.

    Dar 9-ajame ir 10-ajame dešimtmečiuose kaitinimo žvakių pašildymas prieš užvedimą reikalavo kantrybės: vairuotojas turėdavo pasukti raktelį į degimo padėtį ir laukti net iki minutės, kol indikatorius užges. Tik tada būdavo galima užvesti variklį. Kai kuriuose senesniuose automobiliuose tam net buvo atskiras mygtukas. Dabar šis procesas vyksta automatiškai.

    Dyzelinis variklis nuo benzininio skiriasi tuo, kad jame nėra uždegimo žvakių. Dyzelino ir oro mišinys užsidega savaime dėl aukštos temperatūros, kuri susidaro suspaudžiant orą cilindre. Kad įvyktų savaiminis užsidegimas, degimo kameroje turi būti pasiekta maždaug 800–900 laipsnių Celsijaus temperatūra.

    Kai variklis šaltas, ypač kai lauko temperatūra artima nuliui ar žemesnė, vien suspaudimo sukuriamos šilumos gali nepakakti. Todėl kiekviename cilindre įrengta kaitinimo žvakė: ji įkaista nuo elektros srovės ir padeda pakelti oro temperatūrą degimo kameroje iki lygio, reikalingo savaiminiam užsidegimui.

    Šiuolaikinės kaitinimo žvakės reikiamą temperatūrą pasiekia per 1–2 sekundes, todėl moderniuose dyzeliuose su tiesioginiu įpurškimu jų pašildymas prieš užvedimą praktiškai nepastebimas. Daugelyje automobilių sistema pradeda šildyti žvakes dar atidarius duris ar įkišus raktelį, tad iki paspaudžiant užvedimo mygtuką variklis jau būna pasiruošęs darbui.

    Jei spiralės lemputė po degimo įjungimo dega kelias sekundes ir užgęsta, viskas gerai. Tačiau mirksėjimas važiuojant arba nuolatinis švietimas net ir įšilus varikliui rodo gedimą, kuris nebūtinai tiesiogiai susijęs su pačiomis kaitinimo žvakėmis.

    Daugelyje automobilių mirksinti spiralė atlieka universalaus įspėjimo apie variklio ar pavaros sistemos problemas funkciją. Priežastys gali būti sugedęs išmetamųjų dujų recirkuliacijos vožtuvas (EGR), užsikimšęs kietųjų dalelių filtras (DPF), akceleratoriaus pedalo padėties daviklio gedimas, DPF slėgio skirtumo daviklio sutrikimai ar išmetamųjų dujų temperatūros daviklio problemos.

    Mirksint indikatoriui automobiliu dažniausiai dar įmanoma važiuoti, tačiau į servisą reikėtų užsukti kuo greičiau. Ignoruojant signalą ir toliau eksploatuojant automobilį, rizikuojama sugadinti gerokai brangesnius komponentus – jų remontas gali kainuoti daug kartų daugiau nei pradinio gedimo pašalinimas.

    Gamintojai paprastai nenurodo griežto kaitinimo žvakių keitimo intervalo, nes jų tarnavimo laikas labiausiai priklauso nuo eksploatacijos pobūdžio, o ne nuo ridos. Automobiliai, kuriais dažnai važinėjama trumpais atstumais ir variklis nuolat užvedamas bei gesinamas, žvakes „suvalgo“ greičiau nei tie, kurie daugiausia rieda ilgesniais maršrutais, kai variklis ilgai dirba optimaliomis sąlygomis.

    Apytikriai kaitinimo žvakės tarnauja apie 100 tūkst. km ar daugiau. Pirmasis susidėvėjimo požymis – sunkesnis užvedimas šaltu oru, ypač kai temperatūra žemesnė nei nulis. Variklis ilgiau suka, pirmas kelias sekundes dirba nelygiai arba prireikia kelių bandymų užvesti. Vis dėlto verta prisiminti, kad užvedimo problemų gali sukelti ir kitos priežastys, pavyzdžiui, silpnas akumuliatorius ar sutrikimai kuro sistemoje, todėl rekomenduojama diagnostika servise.

    Kiekvienas dyzelinio variklio cilindras turi po vieną kaitinimo žvakę, tad keturių cilindrų variklyje keičiamos keturios. Viena žvakė kainuoja maždaug 9–18 eurų, o komplektas – apie 36–73 eurus. Darbo kaina servise gali siekti apie 136–272 eurus (priklausomai nuo modelio ir žvakių prieinamumo), nes kai kuriuose varikliuose jų išmontavimą apsunkina kiti variklio skyriaus elementai.

  • Ši gėlė vakarais kvepia taip, kad nesinori uždaryti lango: kada sėti matiolas?

    Ši gėlė vakarais kvepia taip, kad nesinori uždaryti lango: kada sėti matiolas?

    Matiola (Matthiola longipetala ssp. bicornis) – bastutinių šeimos vienmetė gėlė, dažnai auginama soduose ir balkonuose. Paprastai ji užauga iki 30–40 cm, turi šakotą stiebą, o jos keturlapiai žiedai dažniausiai būna violetinių ar levandų atspalvių. Išskirtinis augalo bruožas – žiedai atsiveria tik vakare ir tuomet pasklinda itin malonus, intensyvus kvapas.

    Matiolas galima auginti gėlynuose, vazonuose ar loveliuose. Geriausiai jos jaučiasi saulėtoje, nuo vėjo apsaugotoje vietoje – kuo mažiau saulės, tuo silpnesnis žydėjimas. Augalui tinka laidus, humusingas, priesmėlio ar priemolio dirvožemis, kuris išlieka vidutiniškai drėgnas.

    Kada ir kaip sėti matiolas?

    Sėklas nuo balandžio vidurio galima sėti tiesiai į dirvą. Patogiausia sėti eilėmis, tarp jų paliekant 20–30 cm, o sėklas išdėstant maždaug kas 10 cm. Jas reikėtų lengvai užberti žemėmis ir palaistyti. Jei daigai sudygsta per tankiai, verta juos praretinti, paliekant stipriausius augalus.

    „Vertingas patarimas: matiolos nemėgsta persodinimo, todėl geriausia jas iškart sėti į nuolatinę vietą. Jei perkelti vis dėlto tenka, darykite tai, kol augalas dar labai jaunas, iškasdami kuo didesnį šaknų gumulą, kad nepažeistumėte šaknų“, – pataria sodininkai.

    Kadangi matiola yra vienmetė, jos sėją tenka planuoti kiekvieno sezono pradžioje. Vis dėlto kartais augalas sode pasisėja pats ir tuomet pražysta anksčiau. Žiedai dažniausiai pasirodo nuo birželio iki rugsėjo, o švelnesnį rudenį – net iki spalio. Nuskintos ir pamerktos į vazą matiolos kvapas išsilaiko neilgai – dažniausiai išnyksta jau po vieno vakaro.

    Kaip prižiūrėti matiolas, kad ilgai žydėtų?

    Matiola tinka tiems, kurie neturi daug laiko sodo priežiūrai: net ir esant minimalioms pastangoms ji gali ilgai žydėti ir stipriai kvepėti. Augimui naudinga reguliariai supurenti dirvą aplink augalą, tačiau tai reikia daryti atsargiai, kad nepažeistumėte šaknų. Supurenus dirvą, vanduo ir maisto medžiagos lengviau pasiekia šaknų zoną, o šaknys gauna daugiau oro.

    Sausros metu matiolas būtina laistyti reguliariai. Laistant patariama nenukreipti vandens srovės tiesiai į stiebus – jie gana trapūs ir gali lūžti. Taip pat svarbu nepersistengti, nes augalas netoleruoja užmirkimo.

    Dar viena svarbi priežiūros dalis – piktžolių šalinimas. Jos konkuruoja dėl saulės, vandens ir maisto medžiagų, todėl gali pristabdyti matiolos augimą. Ligos šiam augalui paprastai nėra didelė problema, tačiau daugiau rūpesčių gali kelti kenkėjai, ypač spragės ir amarai. Amarai greitai sudaro kolonijas ir sparčiai dauginasi, todėl delsti nereikėtų.

    Tokiais atvejais gali padėti purškimas, įskaitant namuose pasigamintas priemones. Galima išbandyti svogūnų nuovirą: smulkiai supjaustykite svogūną su lukštais (apie 75–100 g), užpilkite 10 litrų vandens, virkite 30 minučių, nukoškite ir gautą tirpalą naudokite kaip įprastą purškalą.

  • Turite 5 metų ar senesnį automobilį? „Poczta Polska“ gali skirti iki 330 eurų baudą

    Turite 5 metų ar senesnį automobilį? „Poczta Polska“ gali skirti iki 330 eurų baudą

    Privalomas RTV abonementas Lenkijoje jau seniai kelia daug emocijų ir ginčų. Vis dėlto nemažai žmonių iki šiol nežino, kad pats televizijos žiūrėjimas su abonementu tiesiogiai nesusijęs, o mokestis taikomas ir už radijo imtuvą automobilyje.

    Nuo 2026 metų padidėjo mėnesinis mokestis už radijo imtuvą – jis siekia 2,20 euro per mėnesį. Tuo metu mokestis už televizorių (arba už televizorių ir radiją) šiuo metu sudaro 7,10 euro per mėnesį.

    Abonementą galima sumokėti ir iš anksto už kelis mėnesius, taip sutaupant. Pavyzdžiui, už radijo imtuvą sumokėjus už visą ketvirtį, suma siektų 6,40 euro, o už metus – 23,90 euro. Už televizorių ir radiją atitinkamai tektų mokėti 20,40 euro už ketvirtį ir 76,80 euro už metus.

    Baudos už nesumokėtą RTV abonementą skaičiavimo taisyklės nesikeičia jau daugelį metų. Bauda sudaro 30 kartų bazinį mokestį, todėl, taikant 2026 metų tarifus, vien už radijo imtuvą ji siekia apie 66,30 euro. Prie šios sumos dar pridedami ir įsiskolinimai už kiekvieną mėnesį, kai mokestis nebuvo mokamas.

    Bauda už nesumokėtą abonementą už televizorių ir radiją šiuo metu siekia apie 212,90 euro (be įsiskolinimų). Patikrinimus, ar asmuo turi mokestį apmokestinamą imtuvą, gali atlikti „Poczta Polska“ darbuotojai, paskirti vykdyti RTV abonemento kontrolę. Ši institucija turi teisę priskaičiuoti įmokų skolą net už penkerius metus atgal.

    Jeigu nustatoma, kad pareigos registruoti imtuvą ir mokėti abonementą buvo ilgą laiką vengiama, vien už radijo imtuvą bendra sankcija gali išaugti iki maždaug 330 eurų. Tai reiškia, kad net jei namuose radijo neturite ir už jį nemokate, tačiau ignoruojate prievolę, susijusią su radiju asmeniniame automobilyje, paštas gali patikrinti, kiek laiko esate konkrečios transporto priemonės savininkas, ir pritaikyti sankcijas už pastaruosius penkerius metus.

    Vis dėlto kyla klausimas: ar baudai skirti pakanka vien pažvelgti pro automobilio stiklą? Teisininkai dėl to turi rimtų abejonių:

    „„Poczta Polska“ kontrolierius turėtų įjungti imtuvą arba paprašyti, kad jis būtų įjungtas, kad galėtų patikrinti, ar įrenginys veikia. Be šio veiksmo nėra tikrumo, ar tai nėra maketas arba ar įranga nėra sugedusi. Kontrolieriams kyla dar viena problema – vairuotojai neprivalo įsileisti jų į automobilį, kad būtų galima patikrinti, ar įrenginys veikia. Kitaip tariant, jei kontrolierius nufotografuoja automobilyje sumontuotą radiją, vien tai (teisininkų vertinimu) nėra pakankamas įrodymas, kad transporto priemonės savininkui būtų skiriama bauda už nesumokėtą RTV abonementą“, – teigiama teisininkų vertinime.

    Taip pat svarbu pabrėžti, kad pareiga mokėti RTV abonementą kyla vien iš fakto, jog turite imtuvą, o ne iš to, kaip juo naudojatės. Pavyzdžiui, jei namuose turite televizorių, nesvarbu, kad jį naudojate tik transliacijų platformoms ir visiškai nežiūrite antžeminės televizijos. Panašiai ir automobilyje: jei radijas jums reikalingas tik muzikai transliuoti iš telefono, tai nuo abonemento mokėjimo neatleidžia.

    Gera žinia ta, kad fiziniams asmenims mokestis paprastai skaičiuojamas pagal imtuvo tipą, o ne pagal įrenginių skaičių. Jei namuose turite du televizorius ir tris radijo imtuvus, mokate vieną abonementą už radiją ir televizorių. Jei televizoriaus neturite, o turite tik radiją, mokate tik abonementą už radiją. Į namų ūkio imtuvų „pulią“ įskaičiuojamas ir automobilyje esantis imtuvas.

    Išimtis taikoma įmonėms priklausantiems automobiliams. Verslai, turintys automobilių parką, turi mokėti abonementą už kiekvieną imtuvą atskirai. Jei įmonėje yra keli televizoriai, mokama atitinkamai pagal jų skaičių. Tas pats galioja ir tarnybiniams automobiliams su radijo imtuvais – įmonė privalo sumokėti mokestį už kiekvieną tokį įrenginį.

    Teisės aktai numato ir atvejus, kai asmuo gali būti visiškai atleistas nuo RTV abonemento. Prie šios grupės priskiriami asmenys, kuriems taikomos įstatyme nustatytos išimtys.

  • Baltas rombas mėlyname fone Prancūzijos greitkeliuose: nežinojimas kainuos 135 eurų

    Baltas rombas mėlyname fone Prancūzijos greitkeliuose: nežinojimas kainuos 135 eurų

    Ne kiekvienas vairuotojas žino visus kelių ženklus, o taisyklės nuolat kinta – atsiranda naujų ženklinimo sprendimų. Keliaujant į užsienį situacija dar sudėtingesnė: skirtingos šalys turi savus ženklus, kurių Lietuvoje nėra, todėl jie gali klaidinti. Vienas iš tokių pavyzdžių – baltas rombas mėlyname fone.

    Šis ženklas montuojamas virš konkrečių eismo juostų ir nurodo, kad jos skirtos bendram važiavimui vienu automobiliu, vadinamajam „carpooling“. Taip valdžios institucijos skatina žmones keliauti ne po vieną kiekvienam savo automobiliu, o dalintis transportu su kitais.

    Norint važiuoti tokia juosta, paprastai pakanka, kad automobilyje būtų vairuotojas ir bent vienas keleivis. Šiomis juostomis taip pat gali naudotis taksi, autobusai, o kai kuriais atvejais – ir elektromobilių vairuotojai. Nulinės taršos transporto priemonėms gali būti taikomas reikalavimas turėti specialų lipduką „Crit’Air“, patvirtinantį, kad automobilis yra be emisijų.

    Juostas, pažymėtas baltu rombu mėlyname fone, galima sutikti greitkeliuose netoli Paryžiaus, Liono, Nanto, Reno, Grenoblio ir Strasbūro. Vietos žiniasklaida skelbia, kad netrukus toks ženklinimas turėtų atsirasti ir kituose šalies greitkeliuose.

    Įvesdama šį ženklą Prancūzija siekia didinti bendrų kelionių skaičių. Skelbiama, kad tik apie 3 proc. prancūzų apskritai nevažiuoja automobiliu po vieną. Valdžios tikslas – iki 2027 metų patrigubinti „carpooling“ kelionių apimtis, taip mažinant išmetamųjų dujų kiekį ir lėtinant spūsčių augimą.

    Važiavimas juosta, skirta bendram važiavimui, kai automobilyje nėra reikiamo keleivių skaičiaus, gali kainuoti brangiai. Už pažeidimą numatyta 135 eurų bauda. Vairuotojai turėtų įsidėmėti, kad daugelyje Prancūzijos kelių veikia pažangios stebėjimo kameros, galinčios tiksliai fiksuoti, kiek žmonių yra automobilyje.

    Nežinojimas nuo baudos neapsaugos – argumentas, kad tokio ženklo Lietuvoje nėra, nebus laikomas pateisinimu. Dalis vairuotojų pastebi, kad ženklas gali atrodyti dviprasmiškas, todėl aiškumo pridėtų papildomas piktogramos sprendimas arba bent informacinė lentelė anglų kalba.

  • Neapsigaukite pirkdami lašinius: viena odelės detalė išduoda prastą kokybę parduotuvėje

    Neapsigaukite pirkdami lašinius: viena odelės detalė išduoda prastą kokybę parduotuvėje

    Lašinių pasirinkimas gali atrodyti paprastas, tačiau praktiškai verta prisiminti vieną aiškų požymį, kuris padeda įvertinti, ar produktas yra natūralus.

    Prekybos centrų mėsos skyriuose asortimentas dažnai stebina „tobulu“ vaizdu: idealiai lygūs lašinių gabalai su tvarkingais mėsos sluoksniais neretai atrodo taip, lyg būtų pagaminti pagal vieną šabloną. Vis dėlto už tokios vitrininės estetikos kartais slypi pramoninės gyvulininkystės realybė, kai svarbiausias tikslas – kuo greitesnis gyvulio svorio augimas.

    Įtarti, kad produktas galėjo būti išaugintas pasitelkiant augimą skatinančius priedus, dažnai įmanoma dar prieš ragaujant. Tam svarbu atkreipti dėmesį į odelės būklę ir jos sukibimą su riebalų sluoksniu. Būtent siauras tarpsluoksnis tarp baltų lašinių ir odelės laikomas pagrindiniu indikatoriumi, parodančiu, kaip greitai augo gyvulys ir ar audiniai spėjo susiformuoti natūraliai.

    Kai gyvulys auginamas įprastai, oda ir poodinis riebalų sluoksnis vystosi tolygiai, todėl susidaro tvirtas, vientisas jų sujungimas. Tačiau jei pastebite, kad odelė vos laikosi ir ją galima atplėšti pirštais be didesnių pastangų, tai laikoma pirmuoju nerimą keliančiu signalu – jungiamasis audinys tiesiog nespėjo sustiprėti.

    Natūralių, naminių lašinių odelė dažniausiai būna plonesnė, minkštesnė ir lengviau sukramtoma. Tuo tarpu produktas, siejamas su pernelyg greitu auginimu, dažnai turi storesnę, grubesnę odą, kurios tekstūra primena kietą gumą. Net ilgai verdant ar sūdant tokia odelė gali išlikti kieta.

    Dar vienas požymis – perėjimas tarp odelės ir riebalų. Natūraliuose lašiniuose paprastai matomas vos pastebimas, šiek tiek tamsesnis, minkštas tarpsluoksnis. O prastesnės kokybės produkte riba gali būti staigi, o riebalai po odele – vandeningi arba pernelyg purūs.

  • Geriausia trąša daržui – jūsų virtuvėje: šį produktą metėte lauk, o reikia užpilti vandeniu

    Geriausia trąša daržui – jūsų virtuvėje: šį produktą metėte lauk, o reikia užpilti vandeniu

    Nepaprastai vertingą trąšą daržui daugelis visai neseniai tiesiog išmesdavo į šiukšliadėžę. Kalbama apie bananų žieves – jos yra augalams reikalingų mikroelementų šaltinis, todėl neverta jų švaistyti.

    Ar žinojote, kad naudinga trąša gali būti visai šalia – jūsų namuose? Esame įpratę kai kuriuos maisto likučius išmesti net nesusimąstydami, kokią vertę jie iš tiesų turi.

    Šį kartą kalbame apie paprastas bananų žieves. Jei namuose turite vaikų arba patys mėgstate šį vaisių, žievių neskubėkite atsikratyti. Net jeigu dar ne sezonas aktyviems sodinimo darbams, jos pravers vėliau.

    Kad žievės iki vasaros nesupūtų ir nepasidengtų pelėsiu, jas svarbu tinkamai išdžiovinti. Tai padaryti paprasta: supjaustykite žieves peiliu, paskleiskite ant pergamentinio popieriaus arba popierinių rankšluosčių gerai vėdinamoje vietoje, tačiau saugokite nuo tiesioginių saulės spindulių. Išdžiūvus žieves sudėkite į popierinį arba medžiaginį maišelį.

    Jei turite laiko, džiovintas žieves galima sumalti kavamale į miltelius, tačiau tai nėra būtina.

    Atėjus vasarai ir prasidėjus tręšimo laikui, paimkite gerą saują džiovintų žievių (galima įdėti ir kelias šviežias, jei turite) ir užpilkite 10 litrų vos šilto vandens. Perdozuoti praktiškai neįmanoma – toks natūralus užpilas augalams nepakenks.

    Net jei žievių prisikaupė pusė kibiro, drąsiai užpilkite vandeniu ir palikite pritraukti kelias dienas. Rūgimo metu gali atsirasti lengvas kvapas, primenantis raugą – tai normali reakcija.

    Kai užpilas pritraukia, jį patariama perkošti ir dar praskiesti papildomais 10 litrų švaraus vandens. Šiuo tirpalu galima laistyti beveik viską: nuo sodo gėlių iki pomidorų, paprikų, agurkų, žalumynų ir daigų.

    Bananų žievės yra kalio, fosforo, magnio ir kalcio šaltinis. Būtent šios medžiagos padeda formuotis tvirtoms šaknims, skatina gausų žydėjimą ir prisideda prie saldesnio vaisių skonio.

  • Pelės niokoja daržą? 3 paprastos taisyklės, kurios padės apsaugoti lysves ir derlių

    Pelės niokoja daržą? 3 paprastos taisyklės, kurios padės apsaugoti lysves ir derlių

    Atsibodo prie lysvių besisukiojančios pelės? Patyrę daržininkai dalijasi paprastais būdais, kaip padaryti sklypą mažiau patrauklų graužikams ir ramiai rūpintis derliumi.

    Ilgametę patirtį turintys sodininkai pasakoja, kad pelės sode dažnai pasirodo tyliai, tačiau žalą padaro labai greitai: apgraužia šaknis, gadina daržoves ir išrausia landas tiesiai po lysvėmis. Deja, daugelis problemą pastebi per vėlai – kai dalis derliaus jau būna nukentėjusi.

    Vis dėlto, anot patyrusių daržininkų, yra keli paprasti, laiko patikrinti principai, kurie gali pastebimai sumažinti graužikų atsiradimo riziką ir padėti apsaugoti sodinius be papildomų išlaidų.

    Pirmoji taisyklė – sklypo švara. Pelės mėgsta slėptuves: žolės krūvas, lentas, nepašalintas augalų liekanas. Kuo daugiau netvarkos, tuo didesnė tikimybė, kad graužikai įsikurs netoliese. Reguliarus tvarkymasis ir augalinių atliekų šalinimas reikšmingai sumažina riziką.

    Antroji taisyklė – lysvių apsauga. Sodinant šakniavaisius ar daigus, į duobutes galima įdėti tinklelį arba kitą tankią medžiagą. Taip sukuriamas barjeras, pro kurį pelėms gerokai sunkiau pasiekti šaknų sistemą.

    Trečioji taisyklė – atbaidymas. Graužikai nemėgsta aštrių kvapų, todėl gali padėti stiprų aromatą skleidžiantys augalai, pavyzdžiui, mėta ar kartusis kietis. Juos galima pasodinti sklypo pakraščiuose arba tiesiog išdėlioti šviežių šakelių šalia lysvių.

    Svarbiausia – imtis priemonių iš anksto, nelaukiant, kol atsiras urvų. Tuomet tikimybė, kad derlius nukentės, bus minimali.