CP v2

Category: Aplinka

  • Po karo Artimuosiuose Rytuose pauzės kelionių pardavimai vėl šoktelėjo: ką renkasi turistai

    Po trumpalaikio sąstingio, kilus karo veiksmams Artimuosiuose Rytuose, organizuotų poilsinių kelionių pardavimai vėl įgavo pagreitį. Lenkijos turizmo sektoriaus atstovai pabrėžia, kad dabartinės turbulencijos neprilygsta pandemijos laikų sukrėtimui, o kelionių organizatoriai šiandien turi gerokai įvairesnę krypčių pasiūlą.

    Lenkijos turizmo rūmų vadovas Pawełas Niewiadomskis teigia, kad pirmosiomis konflikto savaitėmis klientai rinkosi palaukti ir sprendimus atidėdavo iki paskutinės minutės. Vėliau, nuslūgus pirmajam neapibrėžtumui, rezervacijų tempas vėl pastebimai padidėjo.

    „Gali būti, kad metų pabaigoje, vertinant vasaros sezoną ir žiemos sezono pradžią, matysime pardavimų augimą, kaip ir ankstesniais metais“, – sakė Pawełas Niewiadomskis.

    Jo vertinimu, pastaraisiais metais kelionių rinka auga išskirtinai sparčiai, ypač po pandemijos ribojimų. Ši tendencija siejama su atidėto vartojimo efektu, išaugusiu kelionių poreikiu ir tuo, kad dalis keliautojų nori iš anksto „užsitikrinti“ atostogas, kol kainos nepakilo.

    Kur smuko paklausa labiausiai?

    Labiausiai konfliktas atsiliepė Persijos įlankos regiono kryptims: kelionių pardavimai į šias šalis ryškiai sumažėjo, o pavienės rezervacijos dažniau daromos vėlesniems laikotarpiams. Kartu trumpam buvo sumažėjęs susidomėjimas kai kuriomis Azijos kryptimis, kai kelionėms reikalingi persėdimai Dubajuje, Abu Dabyje ar Dohoje.

    Situacija ėmė stabilizuotis, kai keleiviams buvo pasiūlyti alternatyvūs persėdimų maršrutai, pavyzdžiui, per Stambulą. Tai leido daliai keliautojų grįžti prie planų atostogauti Azijoje, nepaisant išaugusio jautrumo maršrutams ir regioninei rizikai.

    Kas laimi išaugusį susidomėjimą?

    Tarp populiariausių pasirinkimų išsiskiria klasikinės Pietų Europos kryptys, kurias keliautojai vertina kaip labiau prognozuojamas. Didžiausią pardavimų dinamiką, pasak sektoriaus atstovų, šiuo metu fiksuoja Ispanija, Graikija ir Portugalija.

    Po pradinio kritimo palaipsniui atsigavo ir kelionių į Turkiją bei Egiptą paklausa. Pradžioje dalis klientų šias kryptis taip pat laikė galimai rizikingomis, tačiau situaciją stabilizavo aiškesnė informacija apie saugumo vertinimus ir kelionių rekomendacijas.

    Turizmo sektorius taip pat neatmeta, kad dalis žmonių dažniau rinksis poilsį savo šalyje, ypač jei tarptautinė aplinka išliks permaininga. Be to, pastebimas ir augantis užsienio turistų susidomėjimas atostogomis Lenkijoje, o tai gali padėti vidaus turizmo paslaugų teikėjams.

    Kainas amortizuoja valiuta ir kaštai

    Nors augant įtampai regione rinkose svyruoja energijos kainos, turizmo atstovai teigia, kad aviacinio kuro brangimas kol kas nesukėlė reikšmingo organizuotų kelionių kainų šuolio. Įtaką tam daro ir palankesnis valiutos kursas, kuris amortizuoja dalį sąnaudų kelionėms į užsienį.

    Pasak P. Niewiadomskio, kelionių kainos paaugo keliais proc., tačiau tai kol kas nepaveikė paklausos taip stipriai, kaip būtų galima tikėtis didesnio neapibrėžtumo laikotarpiu. Tuo pačiu jis akcentuoja, kad rizikos veiksnys dažniau susijęs ne su fiziniu kuro trūkumu, o su avialinijų sprendimais mažinti dalį maršrutų dėl augančių operacinių sąnaudų.

    Turistinio garantijų fondo duomenimis, praėjusiais metais kelionių organizatorių paslaugomis pasinaudojo beveik 10 000 000 žmonių, tai yra apie 10 proc. daugiau nei metais anksčiau. Konfliktui paveikus dalį krypčių, pavasarį buvo aktyvuoti mechanizmai, leidžiantys keliautojams susigrąžinti pinigus už atšauktas keliones, o grąžinimai buvo finansuojami per Turistinį pagalbos fondą.

  • Švinoujščės SGD terminale netrukus matysis Kataro dujų spraga: po Ormūzo įtampos lieka JAV kroviniai

    Švinoujščės SGD terminalas priėmė dar vieną suskystintų gamtinių dujų krovinį, atgabentą tanklaiviu Flex Endeavour. Tai buvo 31 šių metų pristatymas, o krovinys, kaip ir pastarieji, atkeliavo iš Jungtinių Valstijų.

    Terminalo statistikoje ryškėja tendencija: į Švinoujščę kurį laiką plaukia tik JAV kilmės SGD. Lenkijos rinkai tai reiškia didesnę priklausomybę nuo vieno krypties srauto, o tiekimo geografija tampa mažiau įvairi.

    Tiekimo pertrauka ir „langas“ grafike

    Pagal dabartinį pristatymų grafiką kito krovinio laukiama tik mėnesio pabaigoje, todėl susidaro daugiau nei dešimties dienų pauzė tarp atvykimų. Tokie „langai“ paprastai atsiranda, kai planuoti kroviniai nepasiekia Europos dėl logistikos, saugumo ar komercinių priežasčių.

    Šiuo atveju pauzė siejama su tuo, kad į terminalą neatvyksta kroviniai iš Kataro. Teoriškai trūkstamą kiekį būtų galima kompensuoti spot rinkoje, tačiau aukštesnės kainos ir pakankamas atsargų lygis mažina paskatas pirkti papildomai.

    Ormūzo sąsiaurio veiksnys ir Kataro srautai

    Kataras yra vienas didžiausių SGD tiekėjų pasaulyje, o reikšminga jo eksporto dalis į tarptautines rinkas keliauja per Ormūzo sąsiaurį. Kai regione kyla karinė ar politinė įtampa, pirmiausia brangsta transportavimo rizika ir draudimas, o dalis krovinių gali būti nukreipiami į kitus regionus.

    Dėl tokių sukrėtimų Europoje dažniau matoma, kad JAV SGD tampa „balansuojančiu“ šaltiniu: jos tiekimas lankstesnis, o krovinių kryptys gali būti greičiau perplanuotos pagal kainų signalus ir paklausą.

    Ką reiškia JAV SGD dominavimas

    Terminalo priimtas krovinys buvo regazifikuotas į daugiau nei 100 mln. kubinių metrų dujų, o dujos pakrautos JAV Sabine Pass terminale Luizianos valstijoje. Šis objektas kartu su kitais JAV eksporto terminalais per pastaruosius metus tapo vienu svarbiausių Europos tiekimo atramos taškų.

    Švinoujščės terminalas veikia daugiau nei dešimtmetį ir yra viena pagrindinių Lenkijos dujų tiekimo grandžių. Jo metinis pajėgumas siekia apie 8,3 mlrd. kubinių metrų, todėl kartu su dujotiekiu Baltic Pipe ir vietine gavyba sudaro svarbiausią šalies energetinio saugumo pagrindą.

    Vis dėlto rinkai svarbu ne tik bendras įvežamas kiekis, bet ir tiekimo šaltinių įvairovė. Jei Kataro kroviniai ilgesniam laikui iškrenta iš grafiko, Lenkijai ir regionui didėja priklausomybė nuo JAV srautų bei spot rinkos kainų, o tai gali lemti didesnį kainų svyravimą vasaros pabaigoje ir prieš šildymo sezoną.

  • Sklype eina elektros linija ar dujotiekis? Teismai signalizuoja: gali priklausyti iki 40 000 eurų

    Vis daugiau žemės sklypų savininkų, kurių teritorijoje yra elektros linijos, dujotiekiai ar kiti perdavimo tinklai, iš naujo kelia klausimą dėl atlygio už naudojimąsi jų nuosavybe. Pastaraisiais metais teismuose daugėja bylų, kuriose ginčijamasi, ar infrastruktūros valdytojai turėjo teisę neatlygintinai naudotis privačiais sklypais.

    Šių ginčų esmė paprasta: kai per sklypą nutiesta infrastruktūra, ji riboja savininko teises, mažina sklypo naudojimo galimybes ir dažnai turi įtakos turto vertei. Tokiais atvejais paprastai sprendžiama dėl servituto nustatymo ir vienkartinio arba periodinio atlygio.

    Kada savininkai gali tikėtis atlygio?

    Teismų praktikoje ypatingas dėmesys skiriamas situacijoms, kai tinklai sklype atsirado seniai, o savininkas už tai negavo jokios kompensacijos. Ginčai dažnai kyla dėl argumentų apie senaties terminus ar tariamai įgytas teises naudotis sklypu be atlygio.

    Vienoje iš neseniai nagrinėtų bylų teismas atmetė infrastruktūros valdytojo argumentus, kad teisė naudotis sklypu buvo įgyta be papildomų mokėjimų, ir priteisė savininkei daugiau kaip 40 000 eurų vienkartinį atlyginimą. Tokie sprendimai siunčia signalą, kad kiekviena situacija vertinama individualiai, o formalumai ir dokumentai tampa lemiami.

    Kas svarbiausia, jei sklype yra tinklai?

    Paprastai reikšmingiausia yra tai, ar servitutas buvo tinkamai įformintas, ar buvo sudarytos sutartys su savininku, ar atliktas žemės paėmimas visuomenės poreikiams, ir ar numatyta kompensacija. Jei dokumentų nėra arba jie neaiškūs, savininkai dažniau ryžtasi kreiptis į teismą dėl atlygio ir teisių sureguliavimo.

    Praktikoje sklypų savininkams svarbu surinkti faktus: kada ir kokiu pagrindu įrengti tinklai, kas yra jų operatorius, kokie apribojimai taikomi sklypui ir ar registruose įrašytas servitutas. Nuo šių aplinkybių priklauso ir reali galimybė derėtis dėl taikaus susitarimo arba siekti atlygio teisiniu keliu.

    Ekspertai pabrėžia, kad vien tik infrastruktūros buvimas sklype dar nereiškia automatinės išmokos, tačiau tai yra aiški priežastis pasitikrinti dokumentus ir savo teises. Didėjantis teismų dėmesys tokioms byloms rodo, kad savininkų reikalavimai vis dažniau tampa pagrįsti, jei įrodoma neapmokėta ir tinkamai nesureguliuota naudojimosi privačia žeme praktika.

  • Elektrinis transportas – ateitis, bet miestai nori ir dyzelio atsargos: kas stabdo pokyčius?

    Infrastruktūra tampa lemiamu veiksniu

    Miestų mobilumo politika vis dažniau remiasi paprasta taisykle: be infrastruktūros neįmanoma nei patikima viešojo transporto plėtra, nei elektromobilių proveržis. Diskusijose apie transporto ateitį vis dažniau akcentuojama, kad sprendimus reikia derinti su energetikos pajėgumais, teisine aplinka ir realiais įgyvendinimo terminais.

    Ekspertai pabrėžia, jog didžiausią poveikį keleivių pasirinkimams daro kelionės trukmė ir patogumas, todėl investicijos į geležinkelius ir mazgų rekonstrukcijas tampa kritiškai svarbios. Jei dideli projektai stringa, mažėja pasitikėjimas sistema, o dalis keleivių grįžta prie automobilių.

    Miestai laukia proveržio, bet atsiremia į terminus

    Vienas dažniausiai minimų „butelio kaklelių“ yra trukmė nuo idėjos iki realaus rezultato: projektavimo procedūros, leidimai, viešieji pirkimai ir statybos neretai užtrunka metus. Prie to prisideda ir finansavimo klausimas, nes ambicingoms transporto schemoms dažnai neužtenka vien savivaldybių biudžetų.

    Viešojo transporto pertvarkos, metropolinių traukinių ar metro projektai paprastai reikalauja valstybės įsitraukimo, nes kitaip investicijų našta tampa per didelė net ir turtingesniems miestams. Kartu keliami ir teisiniai klausimai: nuo projektavimo standartų iki procedūrų, kurios kai kuriose srityse vis dar nepritaikytos naujoms technologijoms.

    Įkrovimo tinklas auga, bet vėluoja prijungimai

    Elektromobilių infrastruktūros plėtra susiduria su praktinėmis kliūtimis, kurias ypač jaučia miestai ir privatūs investuotojai. E. mobilumo ekspertai atkreipia dėmesį, kad laukimas dėl elektros galios prijungimo įkrovimo stotelėms gali trukti apie 12–16 mėnesių, todėl verslo planai dažnai „neišlaiko“ laiko ir rizikos.

    Tokiose sąlygose patogiausiai elektromobilį išnaudoja tie, kurie gali krautis namuose, o daugiabučių rajonuose sprendimų tempas priklauso nuo tinklų plėtros ir savivaldybių prioritetų. Dėl to miestuose vis dažniau keliama mintis, kad įkrovimo infrastruktūra turi tapti ne pavienė iniciatyva, o nuosekli, su energetika suderinta politika.

    Elektriniai autobusai – kryptis aiški, bet „atsarga“ lieka

    Viešajame transporte kryptis į elektrifikaciją išlieka stipri: elektriniai autobusai daug kur vertinami dėl mažesnių eksploatacijos sąnaudų ir lokaliai mažesnės taršos. Tačiau kartu auga ir diskusija apie atsparumą krizinėms situacijoms, kai sutrinka elektros tiekimas ar alternatyvaus kuro grandinės.

    „Neturėtume visiškai atsisakyti autobusų su tradiciniu varikliu. Gerai turėti dyzelinių autobusų savo parke, nes jei staiga pritrūktų elektros ar vandenilio, miestas vis tiek turi funkcionuoti“, – sakė Płocko meras Andrzej Nowakowski.

    Jam antrina dalis ekspertų, teigdami, kad pereinamuoju laikotarpiu reikalinga diversifikuota struktūra, kuri sumažina priklausomybę nuo vieno energijos šaltinio. Kiti pabrėžia, kad ilgalaikėje perspektyvoje vis tiek dominuos elektra, o dyzelinas ar vandenilis labiau taps nišiniais, situaciniais sprendimais.

    Švaraus transporto zonos: be alternatyvų kyla konfliktai

    Diskusijose dėl švaraus transporto zonų vis dažniau kartojama mintis, kad pati priemonė nėra problema, tačiau jos įgyvendinimas privalo būti paremtas realiomis alternatyvomis. Jei ribojimai įvedami greičiau nei sukuriama įkrovimo infrastruktūra ir patikimos viešojo transporto jungtys, gyventojams tai virsta ne paskata keisti įpročius, o papildoma našta.

    Todėl savivaldybės raginamos planuoti sprendinius kompleksiškai: suderinti įkrovimo tinklo plėtrą, viešojo transporto dažnius, parkavimo politiką ir aiškias, gyventojams suprantamas taisykles. Ekspertai taip pat įspėja, kad skirtingos taisyklės kiekviename mieste gali kelti painiavą ir įtampą, todėl svarstoma apie didesnį normų suvienodinimą.

    Galutinis vaizdas aiškėja: elektrinis transportas laikomas pagrindine kryptimi, tačiau miestų praktika rodo, kad greitam pokyčiui vien technologijų nepakanka. Reikės spartesnių tinklų prijungimų, aiškesnio reguliavimo ir finansavimo modelių, o pereinamuoju laikotarpiu dalis savivaldybių sieks išlaikyti ir dyzelio rezervą.

  • Chinų robotizacija lenkia Europą: ekspertai įvardijo, kodėl Lenkija pralaimi ir ką daryti

    Europos ekonomikos kongrese Katovicuose verslo lyderiai ir ekonomistai diskutavo, kaip Lenkijos įmonėms augti demografinio spaudimo ir aštrėjančios pasaulinės konkurencijos sąlygomis. Pokalbio ašimi tapo klausimas, kodėl dalis pramonės šakų praranda tempą, kai Kinija sparčiai didina gamybos automatizaciją ir mastą.

    Diskusiją lydėjo pristatytas tyrimas apie Lenkijos įmonių augimo potencialą, kuriame remtasi interviu su 30 vadovų ir verslo organizacijų atstovų. Dalyviai akcentavo tris susijusius veiksnius: darbuotojų trūkumą, santykinai atsargias investicijas į našumą ir lėtą technologijų diegimą.

    Kinijos pranašumas robotizacijoje

    Robotikos sektoriaus atstovas Jakubas Bartoszekas teigė, kad Kinija robotizacijos srityje lenkia ne tik Lenkiją, bet ir visą Europą. Jo vertinimu, skirtumą lemia ne vien technologijų lygis, o viso modelio veikimas: kryptinga pramonės politika, greitesni sprendimai ir didesnis mastas.

    Diskusijoje pabrėžta, kad Kinijos gamintojai dėl didelių apimčių lengviau pasiekia žemesnius kainų slenksčius, o automatizacija ir skaitmeninimas tampa jų konkurencingumo pagrindu. Europoje, anot pašnekovų, procesus apsunkina brangesnė reguliacinė aplinka, suskaidytos rinkos ir lėtesnis sprendimų priėmimas.

    „Kinija laimi ne vien technologijomis, o visu sisteminiu požiūriu: valstybė dideliu mastu remia pramonę, o robotizacija jau daugiau kaip dešimtmetį yra prioritetas“, – sakė Jakubas Bartoszekas.

    Kodėl įmonėms sunku augti?

    Verslo atstovai kaip vieną svarbiausių problemų įvardijo darbo rinką: mažėjant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui ir augant darbo kaštams, senas konkuravimo „pigiomis rankomis“ modelis tampa vis mažiau veiksmingas. Tai verčia ieškoti produktyvumo šuolio per automatizaciją, procesų tvarkymą ir duomenų panaudojimą.

    Kartu akcentuota investicijų dilema: daugelis įmonių, ypač gamyboje, linkusios augti organiškai ir finansuotis iš nuosavų lėšų, todėl investicijos į modernizaciją gali būti atidedamos. Dėl to technologijos diegiamos lėčiau, o atotrūkis nuo agresyviai investuojančių konkurentų didėja.

    Trečias dažnai minėtas barjeras yra kompetencijų trūkumas. Vien nusipirkti robotus ar programinę įrangą neužtenka: reikia standartizuotų procesų, kokybiškų duomenų ir specialistų, galinčių sistemas integruoti bei prižiūrėti.

    Plėtra į užsienį ir vietinės stiprybės

    Kalbant apie tarptautinę plėtrą, diskusijos dalyviai akcentavo, kad daugeliui įmonių sėkmė užsienyje prasideda namų rinkoje. Didelė vidaus rinka leidžia išbandyti produktus, sukaupti kapitalą, sustiprinti vadybą ir tik tuomet mažesne rizika žengti į kitas šalis.

    Finansų sektoriaus atstovai taip pat priminė, kad veikla užsienyje beveik visada kainuoja daugiau, nei planuojama: didėja komunikacijos klaidų, kultūrinių skirtumų, logistikos ir valdymo rizikos. Todėl įmonėms rekomenduota turėti finansinę „pagalvę“ ir realistiškai vertinti, kada vidaus rinka jau išnaudota.

    Konkurencijoje su Kinijos gamintojais Vakarų Europoje kaip galimas kelias įvardytas vietinių prekių ženklų stiprinimas. Tokia strategija, anot diskusijos dalyvių, padeda kurti emocinį ryšį su vartotojais ir didinti lojalumą ten, kur vien kaina tampa lemiamu faktoriumi.

    „Jei nori konkuruoti su globaliais žaidėjais, reikia turėti tai, ko jie neturi: regioninį, emocinį ryšį su prekės ženklu“, – sakė Robertas Stobińskis.

    Diskusijoje nuskambėjo ir kritiškas požiūris į paprastus sprendimus, paremtus vien ribojimais ar barjerais importui. Pašnekovai pabrėžė, kad ilgalaikė išeitis yra našumo augimas, investicijos į modernizaciją ir rinkos paklausą stiprinančios priemonės, o ne vien gynybinė politika.

    Statybų sektoriaus atstovai atkreipė dėmesį į ryškėjantį darbuotojų trūkumą ir mažėjantį jaunų specialistų srautą. Kaip realios kryptys įvardytos skaitmeninimas, procesų modernizavimas ir, kai kuriuose segmentuose, darbuotojų pritraukimas iš užsienio, ypač didelės apimties projektuose.

    Galiausiai dalis vadovų akcentavo ir dirbtinio intelekto svarbą procesų automatizavimui, klientų aptarnavimui bei sprendimų priėmimui. Tačiau pabrėžta, kad DI nauda atsiskleidžia tik tada, kai įmonė turi tvarkingus duomenis, aiškias atsakomybes ir geba keisti veiklos modelį, o ne vien įsidiegti pavienes priemones.

  • Irakas smarkiai sumažino naftos eksportą per Hormuzo sąsiaurį: ieško alternatyvių maršrutų

    Irakas balandį per Hormuzo sąsiaurį eksportavo apie 10 mln. barelių naftos, pranešė Irako naftos ministerija, kurią citavo regiono žiniasklaida. Palyginimui, prieš karinę eskalaciją Artimuosiuose Rytuose šiuo maršrutu mėnesio srautai siekdavo maždaug 93 mln. barelių.

    Hormuzo sąsiauris laikomas vienu svarbiausių pasaulio energetikos „butelio kaklelių“, nes juo tradiciškai keliauja reikšminga dalis tarptautinės naftos prekybos. Dėl saugumo rizikų ir sutrikusių tranzito sąlygų Irakas buvo priverstas sumažinti gabenimą iki minimumo.

    Alternatyva – maršrutas per Turkiją

    Siekdamas bent iš dalies kompensuoti apribojimus Hormuzo kryptimi, Irakas atnaujino naftotiekio iš Kirkuko į Džeihaną Turkijoje veiklą. Pasak Irako naftos ministro Basimo Mohammedo Khudairo, šiuo metu per Džeihaną eksportuojama apie 200 tūkst. barelių per dieną.

    „Šiuo metu eksportuojame apie 200 tūkst. barelių per Džeihaną ir planuojame didinti apimtis iki 500 tūkst. barelių“, – sakė Basimas Mohammedas Khudairas.

    Tačiau net ir išplėtus šį maršrutą, jis negali pilnai pakeisti Hormuzo sąsiaurio pajėgumų, todėl Irako eksportas išlieka pažeidžiamas regiono geopolitiniams sukrėtimams. Be to, tiekimo grandinę riboja infrastruktūros būklė, saugumo situacija ir politiniai susitarimai su tranzito šalimis.

    Planai didinti gavybą, bet kliūtys išlieka

    Irakas taip pat ketina tartis su OPEC dėl didesnių gavybos kvotų ir tikisi pasiekti maždaug 5 mln. barelių per dieną gamybos pajėgumą. Visgi pareigūnai pripažįsta, kad parduoti tokį kiekį būtų realu tik stabilizavus padėtį regione ir atstačius patikimus eksporto kanalus.

    Pastarųjų savaičių įtampa siejama su Izraelio ir JAV veiksmais prieš Iraną, po kurių regiono jūrų keliuose išaugo rizikos. Hormuzo sąsiaurio sutrikimai pasaulio rinkoms yra ypač jautrūs, nes jis istoriškai aptarnauja apie penktadalį pasaulinių naftos tiekimų.

  • Rekordinės krovinių gabenimo kainos Šanchajaus–Persijos įlankos maršrute: kas jas kelia?

    Krovinių gabenimas konteineriais maršrutu iš Šanchajaus į Persijos įlanką ir Raudonosios jūros kryptimi pasiekė naujas aukštumas. Tyrimų bendrovės Clarksons Research duomenimis, tipinio 20 pėdų konteinerio gabenimo kaina šioje kryptyje pakilo iki maždaug 3 800 eurų, kai iki karinių veiksmų eskalacijos regione siekė apie 900 eurų.

    Toks šuolis jau viršija pandemijos laikotarpiu fiksuotus tarifus, kai tiekimo grandinės buvo sutrikusios visame pasaulyje. Rinkos dalyviai pabrėžia, kad tai nėra vien trumpalaikis kainų svyravimas, o kelių veiksnių sutapimas, kuris persiduoda į prekių savikainą ir galutines kainas.

    Kas stumia kainas aukštyn

    Vienas pagrindinių kainų augimo variklių – brangstantys degalai ir didesnės rizikos sąnaudos, kai vežėjams tenka planuoti maršrutus su papildomais saugumo rezervais. Be to, daliai srautų persiorientuojant nuo jūrinių kelių prie alternatyvų, išauga paklausa ribotoms logistikos pajėgumų „kišenėms“.

    Didelę įtaką daro ir poreikis ieškoti alternatyvių kelių kroviniams, ypač kai regiono geopolitinė įtampa didina neapibrėžtumą. Jūrų transporto įmonės viešai patvirtina, kad plečia pajėgumus ir perplanuoja logistiką, tačiau tokie pokyčiai paprastai kainuoja brangiau.

    „Įdiegėme reikšmingus papildomus pajėgumus, nes regiono klientams reikia veikiančių alternatyvų“, – sakė laivybos bendrovės „Moller-Maersk“ vadovas Vincentas Clerc.

    Sausumos maršrutų ribos

    Nors dalis krovinių gali būti nukreipiami per sausumos koridorius, jų pralaidumas paprastai yra gerokai mažesnis nei jūrinių maršrutų. Tai reiškia, kad net ir esant norui kompensuoti jūrų kelių sutrikimus, alternatyvos ne visada pajėgia sugerti tokį patį prekių srautą.

    Pasak rinkos dalyvių, dėl ribotų sausumos maršrutų pajėgumų prekybos srautai Persijos įlankos regione gali mažėti 60–80 proc., o tai papildomai didina kainų spaudimą. Mažesnis pralaidumas reiškia ilgesnį pristatymo laiką, didesnį sandėliavimo poreikį ir didesnę riziką verslams, kurių tiekimas priklauso nuo tikslių terminų.

    Ką tai reiškia verslui ir vartotojams

    Rekordiniai tarifai dažniausiai pirmiausia smogia importuotojams ir gamintojams, kuriems svarbus stabilus komponentų bei žaliavų tiekimas. Dalis papildomų sąnaudų gali būti perkelta pirkėjams, ypač prekių grupėms, kuriose logistika sudaro reikšmingą savikainos dalį.

    Jei įtampa regione užsitęs, rinkoje gali įsitvirtinti aukštesni draudimo, kuro ir maršrutų planavimo kaštai, o tai reikštų, kad kainų „grįžimas į normą“ užtruks. Kita vertus, tarifai paprastai krenta tada, kai atsistato pralaidumas ir sumažėja rizikos priedai, todėl situacija išlieka dinamiška.

  • Lenkija nori įdarbinti privatų kapitalą: „private equity“ rinka maža, bet ambicijos – regiono centras

    Lenkija siekia aktyviau įdarbinti vietos privatų kapitalą ir spartinti „private equity“ plėtrą, kuri, ekspertų vertinimu, šalyje vis dar gerokai atsilieka nuo Vakarų Europos standartų. Europos ekonomikos kongrese Katovicuose diskutuota, kodėl rinkoje dominuoja užsienio investuotojai ir kaip į privačias investicijas įtraukti daugiau vietos lėšų.

    Renginyje skambėjo palyginimai, kad Lenkijos „private equity“ rinka sudaro apie 0,15 proc. bendrojo vidaus produkto, kai Europos vidurkis siekia maždaug 5 proc. Toks atotrūkis rodo ne tik neišnaudotą potencialą, bet ir struktūrines kliūtis: ribotą institucinių investuotojų aktyvumą, atsargų požiūrį į riziką ir dar besiformuojančią investavimo kultūrą.

    Kaip į rinką pritraukti vietos pinigus

    Diskusijose daug dėmesio skirta „Innovate Poland“ programai, kurios tikslas – sujungti viešąjį ir privatų kapitalą, kad investuotojams būtų paprasčiau žengti į „private equity“ rinką. Pagrindinė idėja – mažinti riziką ir paskatinti vietinius investuotojus finansuoti inovatyvias, biržoje nekotiruojamas bendroves.

    „Lenkija, būdama tarp dvidešimties didžiausių pasaulio ekonomikų, negali toliau remti inovacijų vien plėtros institucijų pinigais. Reikia aktyvinti privatų kapitalą“, – sakė Rozalia Urbanek iš PFR Ventures.

    Pasak jos, programos esmė yra pakeisti dabartinę situaciją, kai vietinių investuotojų dalyvavimas „private equity“ fonduose išlieka menkas. Toks modelis būdingesnis brandžioms rinkoms, kur pensijų fondai, draudikai ar šeimos biurai sudaro reikšmingą vietos kapitalo pagrindą.

    Bankai, draudikai ir fondai: kas stabdo plėtrą

    Ekspertai pabrėžė, kad Lenkija, nors ir patraukli užsienio investuotojams dėl ekonomikos masto, vis dar turi palyginti silpną vietinę privačių ir institucinių investuotojų bazę. Kai kuriose mažesnėse regiono šalyse vietos kapitalo koncentracija istoriškai didesnė, tačiau Lenkijoje jį aktyviau į rinką atvesti trukdo ir reguliaciniai, ir elgsenos veiksniai.

    „Private equity“ fondai bankams dažnai yra patikimi partneriai, nes portfelio įmonės paprastai būna nuodugniai įvertintos dar prieš investiciją. Tai, anot dalyvių, leidžia bankams efektyviau vertinti riziką, tačiau kartu nepanaikina esminio klausimo: kaip paskatinti ilgalaikius vietinius pinigus ateiti į šį turto segmentą.

    Kodėl investuotojams sunku išeiti

    Rinkos dalyviai atkreipė dėmesį ir į globalų kontekstą: pasaulyje „private equity“ sektorius susiduria su išėjimo sandorių stygiumi, nes dalies turto vertinimai išlieka per aukšti, kad būtų lengva parduoti įmones ar sėkmingai jas išvesti į biržą. Tai daro įtaką ir regionui, kuriame papildomą rizikos priedą kuria geopolitinė įtampa.

    Kartu pabrėžta, kad sklandžiai veikianti birža išlieka vienu svarbiausių „private equity“ išėjimo kelių, todėl kapitalo rinkos stiprinimas yra tiesiogiai susijęs su privačių investicijų augimu. Diskusijose taip pat nuskambėjo mintis, kad dalis verslininkų, pardavę įmones, renkasi investuoti savarankiškai, nes kontrolės poreikis regione išlieka ypač stiprus.

    Vis dėlto dalyviai sutaria, kad „private equity“ fondai vis dažniau matomi ne vien kaip kapitalo šaltinis, bet ir kaip strateginiai partneriai, galintys pasiūlyti valdymo kompetencijas, veiklos gerinimą ir pagalbą planuojant įpėdinystę. Jei vietos kapitalo mobilizavimo priemonės pasiteisins, Lenkija gali sustiprinti ambiciją tapti svarbiu investicijų centru Vidurio ir Rytų Europoje.

  • AfD planuoja atgaivinti Nord Stream: ką žada Meklenburgo rinkėjams ir kaip tai keistų energijos politiką

    Vokietijos partijos Alternatyva Vokietijai (AfD) padalinys Meklenburge–Pomeranijoje svarsto planą suremontuoti ir vėl paleisti dujotiekį Nord Stream, jei laimėtų regiono rinkimus. Apie tai paskelbė žurnalas Der Spiegel, remdamasis partijos programos projektu.

    Šioje žemėje rinkimai numatyti rugsėjo 20 dieną, o apklausos AfD čia rodo apie 35 proc. palaikymą. Toks rezultatas teoriškai atvertų kelią partijai dalyvauti regiono valdžios formavime, nors iki šiol per visą savo istoriją AfD nė vienoje žemėje nėra ilgalaikiai perėmusi valdžios.

    Kas numatyta programoje?

    Der Spiegel skelbia, kad AfD parengė dokumentą, kuris pristatomas kaip būsimos valdžios programa ir turėtų būti tvirtinamas partijos suvažiavime gegužės 30 dieną Grimmeno mieste. Jame, be kitų ekonomikos ir energetikos krypčių, akcentuojamas Nord Stream veiklos atnaujinimas.

    Partija taip pat kalba apie pasirengimą grįžti prie branduolinės energetikos ir kritikuoja vėjo energetikos plėtrą, siūlydama ją stabdyti ar riboti. Tokia kryptis atspindi platesnes diskusijas Vokietijoje dėl energijos kainų, pramonės konkurencingumo ir energetinio saugumo po 2022 metų krizės.

    Kodėl Nord Stream klausimas toks jautrus?

    Nord Stream dujotiekiai Baltijos jūroje tapo vienu ryškiausių Europos priklausomybės nuo rusiškų dujų simbolių. 2022 metais dalis infrastruktūros buvo smarkiai apgadinta per sprogimus, o po Rusijos plataus masto karo Ukrainoje Vokietija ir ES iš esmės perorientavo dujų tiekimą, sparčiai plėsdamos suskystintų gamtinių dujų importo pajėgumus ir mažindamos priklausomybę nuo Rusijos.

    Net jei regiono valdžia palaikytų Nord Stream atnaujinimo idėją, realus jos įgyvendinimas priklausytų nuo daug platesnių sprendimų: federalinės Vokietijos politikos, reguliavimo, sankcijų aplinkos, infrastruktūros techninės būklės ir tarptautinių saugumo rizikų vertinimo. Dėl to tokie pažadai labiau veikia kaip politinis signalas rinkėjams, o ne greitai įgyvendinamas projektas.

    AfD 2013 metais iškilusi kaip euroskeptiška jėga, vėliau vis labiau persiorientavo į migracijos ir tapatybės temas, o Vokietijoje dažnai apibūdinama kaip dešinioji populistinė partija. Energetikos klausimai jai tampa viena pagrindinių krypčių, kuria siekiama pasinaudoti visuomenės nuovargiu dėl kainų šuolių ir pramonės iššūkių.

  • Drono ataka Barakah atominei elektrinei JAE sukėlė gaisrą: radiacijos lygis liko normoje

    Jungtinių Arabų Emyratų valdžia pranešė, kad neatpažinto drono ataka sukėlė gaisrą Barakah branduolinėje elektrinėje šalies šiaurės vakaruose. Pasak pareigūnų, incidentas įvyko už vidinio elektrinės perimetro ribų, o žmonės per jį nenukentėjo.

    JAE gynybos ministerijos teigimu, į šalies oro erdvę iš vakarų įskrido trys bepiločiai orlaiviai. Du jų buvo perimti, o trečiasis pataikė į elektros generatorių, esantį už elektrinės vidinio apsaugos žiedo, Al Dhafra regione.

    Federalinė branduolinės reguliavimo institucija patvirtino, kad pagrindinės Barakah elektrinės sistemos veikia įprastai. Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) taip pat informavo, jog po atakos radiacijos lygis išliko normos ribose.

    „TATENA atidžiai stebi situaciją ir palaiko nuolatinį ryšį su JAE institucijomis, prireikus pasirengusi suteikti pagalbą“, – sakė agentūros atstovas.

    Šis incidentas vyksta padidėjus įtampai regione, kur bepiločiai orlaiviai vis dažniau naudojami prieš kritinę infrastruktūrą. Pastaraisiais metais energetikos objektai, įskaitant elektros tiekimo ir naftos sektoriaus infrastruktūrą, tapo dažnais taikiniais, o atakų pobūdis rodo augantį dronų keliamą saugumo iššūkį.

    JAE užsienio reikalų ministerija anksčiau yra pareiškusi, kad atmeta jai metamus kaltinimus ir laiko išpuolius bandymu pateisinti veiksmus prieš šalį. Abu Dabis taip pat pabrėžė pasiliekantis teisę reaguoti į grėsmes ir priešiškus veiksmus.

    Barakah elektrinė yra svarbi JAE energetikos sistemos dalis, todėl incidentas atkreipė dėmesį į branduolinių objektų apsaugą konflikto ir hibridinių grėsmių sąlygomis. Nors radiologinės grėsmės požymių neužfiksuota, tyrimas dėl dronų kilmės ir atakos aplinkybių tęsiamas.