CP v2

Category: Aplinka

  • Be investicijų į elektros tinklus transformacija neįvyks: kodėl svarbūs kaupikliai ir lankstumas

    Energetikos transformacija dažniausiai siejama su naujomis vėjo ir saulės elektrinėmis, tačiau vis dažniau akcentuojama kita grandis – perdavimo ir skirstomieji elektros tinklai. Be jų modernizacijos auganti atsinaujinančios energijos gamyba susiduria su ribojimais, o sistemos valdymas tampa brangesnis ir sudėtingesnis.

    Šią problemą aptarė energetikos sektoriaus atstovai Europos ekonomikos kongrese Katovicuose. Pagrindinė mintis – į sistemą ateina vis daugiau nepastovių šaltinių, todėl vien papildomų generacijos pajėgumų nepakanka: reikia lankstumo, išmanių tinklų ir energijos kaupimo sprendimų.

    Augant OI, auga ir atsakomybė

    Perdavimo sistemos operatoriai pabrėžia, kad didėjant atsinaujinančių išteklių gamybai daugėja rinkos dalyvių, kurie anksčiau su energetikos sistema tiesiogiai nedirbo. Dėl to išauga reikalavimas, kad gamyba būtų derinama su vartojimu, o energija būtų patiekiama tada, kai jos realiai reikia.

    Didžiausiu lūžiu laikomi energijos kaupikliai, kurie leidžia sugerti perteklinę gamybą ir ją atiduoti piko metu. Atskirai akcentuojami šilumos kaupikliai, nes jie gali būti pigesnis būdas didinti sistemos lankstumą, ypač ten, kur veikia centralizuotas šilumos tiekimas.

    Tinklų skaitmenizacija ir dinaminės kainos

    Skirstomųjų tinklų operatoriai akcentuoja, kad didžioji dalis atsinaujinančių išteklių pajėgumų prijungiama būtent prie skirstomųjų tinklų, todėl tikrasis transformacijos „mūšio laukas“ yra arčiau vartotojo. Tam reikia automatizacijos, duomenų ir realaus laiko valdymo sprendimų, ypač vidutinės įtampos tinkle.

    Viena iš priemonių mažinti sistemos sąnaudas yra vartojimo elgsenos pokyčiai, kuriuos gali skatinti dinaminiai tarifai. Tačiau praktikoje tokiomis kainodaromis dar nesinaudoja masiškai, todėl potencialas išlieka didelis, ypač pramonėje ir energijai imliuose sektoriuose.

    Kodėl atsiranda OI gamybos ribojimai?

    Augant vėjo ir saulės generacijai dažnėja situacijos, kai dalį pagamintos elektros tenka riboti. Sektoriaus atstovai pabrėžia, kad ribojimus ne visada lemia „siauri“ tinklai – neretai problema yra balansavimas: tuo metu pagaminama daugiau, nei sistema gali suvartoti ar sukaupti.

    Todėl energijos kaupikliai tampa ne tik investicija į vartotojo savarankiškumą, bet ir į visos sistemos stabilumą. Kartu keliami klausimai, kaip turėtų būti reglamentuotas kaupiklių darbas, kad jis padėtų tinklui, o ne kurtų papildomų kaštų, kurie vėliau atsispindėtų tarifuose.

    Diskusijose pabrėžta ir viešųjų lėšų tema: jei kaupikliai įsigyjami su parama, operatoriams turėtų būti sudarytos sąlygos tam tikrais atvejais koordinuoti jų naudojimą sistemos poreikiams. Tai siejama su tikslu, kad visuomenės investicijos grįžtų per mažesnes sistemos sąnaudas ir patikimesnį tiekimą.

    Galiausiai akcentuojamas finansavimo klausimas: didelio masto tinklų ir kaupimo plėtra reikalauja ilgalaikio prognozuojamumo. Bankams ir investuotojams svarbu aiškūs pajamų modeliai, o rinkos taisyklių kaita ar neapibrėžtumas apsunkina projektų planavimą ilgesniam laikotarpiui.

    Be techninių sprendimų aptarta ir pramonės nauda: tinklų modernizacija gali tapti reikšmingu impulsu vietos gamintojams, inžinerinėms kompetencijoms ir tiekimo grandinėms. Sektorius siekia, kad investicijų banga būtų tolygi, o ne trumpalaikė, nes tik taip galima stabiliai auginti pajėgumus ir darbuotojų kvalifikaciją.

  • DI bankuose, medicinoje ir pramonėje pagaliau duoda naudą: kodėl vien pilotų nebeužtenka

    Dirbtinis intelektas vis plačiau taikomas bankuose, sveikatos apsaugoje, pramonėje ir viešajame sektoriuje, tačiau didžiausią grąžą organizacijos pamato tik tada, kai sprendimai pradedami naudoti kasdienėje veikloje. Ekspertai pabrėžia, kad vien bandymai ir pilotiniai projektai dažnai tampa patogia stotele, kuri nepakeičia nei procesų, nei rezultatų.

    Diskusijose, vykusiose Europos ekonomikos kongrese Katovicuose, akcentuota, kad technologijų brandą šiandien dažniau riboja ne įstatymai ar infrastruktūra. Lemiamu veiksniu tampa žmonių ir vadovų pasirengimas keisti darbo įpročius, persitvarkyti procesus ir prisiimti atsakomybę už diegimą.

    Nuo pilotų prie masto

    „Accenture“ atstovas Dawidas Osiecki teigė, kad reali verslo nauda atsiranda tik tuomet, kai DI sprendimai įdiegiami produkcinėje aplinkoje ir ima veikti dideliu mastu. Jo vertinimu, daugelis įmonių apsiriboja bandomaisiais etapais, kurie padeda suprasti galimybes, bet savaime nepakeičia veiklos modelio.

    Ekspertai pabrėžia, kad dažna klaida yra pradėti nuo įrankio pirkimo, o ne nuo procesų analizės. Jei organizacija neįsivardija, kuriuos pasikartojančius veiksmus verta automatizuoti ir kaip bus matuojamas efektas, DI tampa dar vienu eksperimentu, o ne produktyvumo šaltiniu.

    Bankai ir medicina rodo kryptį

    Finansų sektoriuje DI jau perėjo nuo pavienių eksperimentų prie valdomų, pakartojamų diegimų. ING Banko Šląsko atstovė Alicja Żyła pasakojo, kad bankuose DI seniai taikomas rizikos vertinime, sukčiavimo prevencijoje ir pinigų plovimo prevencijos procesuose, o dabar vis dažniau naudojamas ir klientų aptarnavime.

    Praktikoje tai reiškia, kad DI gali padėti apdoroti klientų užklausas ar skundus ir parengti atsakymų juodraščius, kuriuos vėliau patikrina darbuotojai. Bankams ypač svarbus reguliacinis atitikimas, todėl modeliai turi būti tikrinami, periodiškai peržiūrimi ir diegiami taip, kad būtų užtikrintas duomenų saugumas.

    Sveikatos apsaugos srityje DI nauda siejama ne tik su greitesnėmis užduotimis, bet ir su galimybe efektyvinti klinikinius tyrimus. „GSK“ atstovas Bartłomiej Kopacz akcentavo, kad medicinoje klaidos kaina yra itin didelė, todėl DI sprendimai turi būti įkomponuoti į procesą taip, kad galimos modelių klaidos nedarytų įtakos galutiniam rezultatui.

    Jo teigimu, įmonės kuria uždarose aplinkose veikiančius vidinius DI įrankius darbui su procedūromis, literatūra ir ataskaitomis, o tolesnės kryptys apima efektyvių tyrimų centrų identifikavimą bei pažangesnius modeliavimus. Tokie sprendimai gali padėti mažinti augančius kaštus ir trumpinti kai kurių etapų trukmę, tačiau galutinė atsakomybė išlieka žmogui.

    Pramonei DI tampa būtinybe

    AGH universiteto atstovė Joanna Jaworek-Korjakowska pabrėžė, kad pramonė vis aktyviau jungia DI su robotika ir jutikliais, nes tai leidžia automatizuoti užduotis, kuriose trūksta žmonių arba kuriose darbas yra pavojingas. Tarp dažniausių pritaikymų minimos vaizdo analizės sistemos, defektų paieška, anomalijų aptikimas ir kokybės kontrolė.

    Pasak jos, rinkoje vis ryškesnė kryptis į lankstesnę robotizaciją, kai sprendimai veikia ne vienoje izoliuotoje stotyje, o kaip tarpusavyje susietos sistemos. Humanoidų panaudojimas gamyboje jau nebėra vien futuristinė idėja, tačiau realus proveržis priklausys nuo saugos standartų, patikimumo ir ekonominio pagrįstumo.

    Diskusijose taip pat pabrėžta, kad DI galima išmokti ir prie jo prisitaikyti, tačiau jis neįsidiegs pats. Svarbiausia yra nuosekliai pasirinkti konkretų procesą, turėti aiškų tikslą, užtikrinti duomenų kokybę ir įtraukti darbuotojus, kurie kasdien dirbs su sprendimu.

    Valstybės pusėje dėmesys vis dažniau kreipiamas į perėjimą nuo tyrimų ir prototipų prie realių diegimų. Ministerijos atstovai akcentuoja, kad šalia technologijos reikia kantrybės, aiškių prioritetų ir specializuotų sprendimų, kurie spręstų konkrečias problemas, o ne konkuruotų su universaliais modeliais visose srityse vienu metu.

  • „Destinus“ ateina į Lenkiją: Europoje gaminami dronai ir sparnuotosios raketos jau išbandytos Ukrainoje

    Nyderlanduose įsikūrusi gynybos technologijų bendrovė „Destinus“ pradeda veiklą Lenkijoje ir ieško partnerių vietos pramonėje. Įmonė siekia sudominti Lenkijos gynybos ministeriją sprendimais, skirtais oro gynybai ir smūgiams į tolimus taikinius.

    Bendrovė viešai pabrėžia, kad jos tiekimo grandinė ir gamyba yra sutelkta Europoje, o padaliniai veikia keliose šalyse. Tokia kryptis atitinka pastarųjų metų tendenciją Europoje mažinti priklausomybę nuo neeuropinių komponentų, ypač gynybos sektoriuje.

    Fokusas į dronus ir oro gynybą

    „Destinus“ portfelyje minimi du pagrindiniai segmentai: smūginės sistemos ir artimojo nuotolio oro gynyba. Pastarajai priskiriami sprendimai, skirti kovai su mažais bepiločiais orlaiviais, kurie Ukrainos kare tapo kasdieniu grėsmių šaltiniu.

    Lenkijoje įmonė teigia pradedanti nuo pokalbių su vietos gynybos pramonės atstovais dėl bendradarbiavimo. Praktinis tikslas yra įsitraukti į projektus, kuriuose ieškoma efektyvių priemonių prieš dronus ir kitas žemai skrendančias grėsmes.

    „Visa tiekimo grandinė, visi komponentai ir technologinė mintis yra Europoje, todėl esame nepriklausomi nuo bet kurio pasaulinio tiekėjo“, – sakė „Destinus“ veiklą Lenkijoje koordinuojantis Michałas D. Kalinowskis.

    Smūginės sistemos ir nuotolio klausimas

    Kalbėdama apie smūgines galimybes, bendrovė nurodo kurianti sparnuotąsias raketas, kurių nuotolis siekia kelis šimtus kilometrų. Interviu metu taip pat buvo minimi tikslai virš 500 kilometrų, o ambicijos apima ir didesnius atstumus.

    Tokios deklaracijos svarbios platesniame Europos kontekste, kuriame daugėja bendrų iniciatyvų didinti ginklų gamybą ir kurti naujas platformas, ypač atsižvelgiant į Ukrainos karo pamokas. Dronų, valdymo sistemų ir autonominių sprendimų plėtra yra viena sparčiausiai augančių krypčių, o integracija su oro gynybos tinklais tampa esmine.

    Ukrainos patirtis ir įmonės kilmė

    Įmonės atstovas teigia, kad „Destinus“ sistemos yra naudojamos Ukrainoje, o viešojoje erdvėje minimos „Ruta“ šeimos sparnuotosios raketos. Pasak pašnekovo, tai yra vienas iš signalų potencialiems klientams, kad produktai jau yra išbandyti realiomis sąlygomis.

    „Tai, kas viešai žinoma, yra faktas, kad mūsų sistemos yra Ukrainoje“, – teigė M. D. Kalinowskis, kalbėdamas apie naudojimą kare.

    „Destinus“ buvo įkurta 2021 metais, o bendrovės vadovybė pastaraisiais metais įsitvirtino Nyderlanduose. Įkūrėjas Michailas Kokoričius yra gimęs Sibire, tačiau, pasak bendrovės atstovo, šiuo metu jis siejamas su Ispanija, o ne su Rusija, o įmonė akcentuoja tarptautinę komandą, kurioje yra įvairių Europos šalių inžinierių.

    Įėjimas į Lenkijos rinką gali tapti dar vienu žingsniu stiprinant gynybos pramonės bendradarbiavimą regione. Lenkija pastaraisiais metais nuosekliai didina išlaidas gynybai ir ieško sprendimų, galinčių greitai sustiprinti oro gynybą, įskaitant kovą su dronais.

  • Japonija vėl perka rusišką naftą: dėl Artimųjų Rytų krizės ieškoma alternatyvių tiekimų

    Japonijos energetikos bendrovė „Idemitsu Kosan“ įsigijo rusiškos naftos krovinį, apie tai pranešė Rusijos valstybinė žiniasklaida. Tai jau antras atvejis per trumpą laiką, kai Japonijos įmonė grįžta prie pirkimų iš Rusijos, anksčiau panašų žingsnį žengė „Taiyo Oil“.

    Šie sprendimai siejami su išaugusiu neapibrėžtumu pasaulinėse energijos tiekimo grandinėse. Įtampa Artimuosiuose Rytuose didina rizikas laivybai ir logistikai, todėl valstybės ir įmonės ieško papildomų tiekimo maršrutų bei šaltinių.

    Rinkos spaudimas ir valdžios prašymas

    Pasak pranešimų, pirkimas įvyko valdžios prašymu: Japonijos Gamtos išteklių ir energetikos agentūra ragino įmones imtis veiksmų, kad būtų išlaikytas tiekimo stabilumas. „Idemitsu Kosan“ atstovas, cituotas Rusijos agentūros TASS, teigė, kad tikslas yra užtikrinti patikimas naftos produktų tiekimo apimtis.

    Japonijai tai jautrus klausimas, nes šalis beveik neturi savų energijos išteklių ir didelę dalį naftos importuoja. Kai logistikos grandinėje atsiranda papildomų rizikų, net ir pavieniai kroviniai tampa svarbia priemone amortizuoti kainų šuolius bei galimus tiekimo sutrikimus.

    „Sachalin-2“ ir sankcijų išimtys

    Skelbiama, kad krovinys atgabentas tanklaiviu „Voyager“, plaukiojančiu su Omano vėliava, o nafta yra „Sakhalin Blend“ tipo. Ji siejama su Rusijos Tolimuosiuose Rytuose esančiu energetikos projektu Sachalin-2, kuriame pagrindinis vaidmuo tenka „Gazprom“.

    Japonijos įmonės „Mitsui“ ir „Mitsubishi“ šiame projekte turi mažesnes dalis, todėl Tokio požiūris į šį tiekimo kanalą istoriškai buvo pragmatiškas. JAV anksčiau buvo pritaikiusi specialią sankcijų išimtį, leidžiančią teisėtai vykdyti prekybą nafta iš Sachalin-2, tačiau jos galiojimas yra ribotas laike.

    Kodėl Japonija ieško alternatyvų

    Po Rusijos plataus masto invazijos į Ukrainą 2022 metais Japonija smarkiai sumažino rusiškos naftos pirkimus, tačiau visiškai jų neatsisakė. Vyriausybė periodiškai svarstė mažesnių kiekių importą kaip saugumo priemonę, kai rinkoje daugėja sukrėtimų ir rizikų.

    Dabartinėje situacijoje Tokijas siekia diversifikuoti tiekimą ir mažinti priklausomybę nuo vieno regiono maršrutų. Japonija tradiciškai didžiąją dalį naftos gauna iš Artimųjų Rytų, todėl bet kokie trikdžiai pagrindiniuose laivybos keliuose verčia aktyviau naudoti alternatyvius šaltinius, įskaitant tiekimą iš JAV ir kitų partnerių.

  • Energijos kainos vėl kyla: Artimųjų Rytų karas stabdo infliacijos kritimą Europoje

    Infliacijos kryptį keičia energija

    Artimųjų Rytų karas ir su juo susiję tiekimo sutrikimai vėl kelia energijos kainas, o tai stabdo daugiau nei metus Europoje matytą infliacijos lėtėjimą. Tokią tendenciją fiksuoja ir naujausi euro zonos statistikos duomenys, rodantys, kad kainų spaudimas pavasarį atsinaujino.

    Eurostato skelbiamais preliminariais vertinimais, balandį infliacija euro zonoje pakilo iki 3 proc. Sausį ji buvo priartėjusi prie 2 proc. ribos, todėl analitikai energijos brangimą išskiria kaip pagrindinį šio šuolio veiksnį.

    Kur stringa nafta ir dujos?

    Energetikos rinkose didžiausią įtampą kelia svarbiausių jūrinių maršrutų saugumas, ypač Persijos įlankos regione. Dalis pasaulinės naftos prekybos juda siaurais „butelio kakleliais“, o bet kokie trikdžiai greitai atsispindi kainose Europoje.

    Ekonomistai pabrėžia, kad vienas jautriausių taškų yra Ormuzo sąsiauris, per kurį keliauja reikšminga pasaulinės jūrinės naftos prekybos dalis. Pasaulio bankas yra įspėjęs, kad atakos prieš energetikos infrastruktūrą ir laivybos apribojimai gali sukelti pasiūlos šoką, kuris persiduoda degalų, šildymo ir elektros kainoms.

    Pagal bazinį Pasaulio banko scenarijų, laivyba regione į visiškai įprastą ritmą gali grįžti tik 2026 metų pabaigoje. Tai reiškia, kad energijos ir žaliavų kainų svyravimai dar kurį laiką išliks viena pagrindinių rizikų infliacijai ir ekonomikos augimui.

    Brangesnė energija reiškia brangesnį maistą

    Energetikos brangimas dažnai tampa grandinine reakcija: didėja transporto ir gamybos kaštai, o tai ilgainiui persikelia į platesnį prekių ir paslaugų krepšelį. Ypač jautrus kanalas yra žemės ūkis, nes energija tiesiogiai veikia trąšų, pašarų, perdirbimo ir logistikos kainas.

    Pasaulio bankas savo prognozėse yra nurodęs, kad energijos kainų indeksas šiais metais gali didėti apie 24 proc., o bendras žaliavų kainų indeksas apie 16 proc. Taip pat numatomas ryškesnis trąšų brangimas: prognozuota apie 31 proc. indekso didėjimas, o karbamido kainų kilimas gali siekti iki 60 proc., kas Europoje didina riziką, jog maisto kainos vėl pasuks į viršų.

    „Naujas žaliavų šokas sustabdė dezinflaciją Europoje, o energija vėl tampa pagrindiniu kainų augimo varikliu“, – teigiama Lenkijos ekonomikos instituto analitikų vertinime.

    Ką tai gali reikšti palūkanoms?

    Kylanti infliacija turi tiesioginę reikšmę centrinių bankų sprendimams. Jei kainų augimas įsitvirtina, mažėja tikimybė, kad palūkanos bus greitai mažinamos, nes prioritetu tampa infliacijos sugrąžinimas į tikslinį lygį.

    Lenkijoje, remiantis nacionalinės statistikos duomenimis, metinė infliacija balandį taip pat perkopė 3 proc. Nors kai kurių energijos kainų augimas buvo administraciškai ribojamas, bendras kainų spaudimas rodo, kad centrinis bankas gali neskubėti keisti palūkanų normų.

    Tuo metu euro zonoje rinkos stebi Europos Centrinio Banko signalus dėl artimiausių posėdžių. Dalis analitikų vertina, kad sprendimų kryptis priklausys nuo to, ar energijos kainų šuolis bus laikinas, ar per kelis mėnesius persiduos į platesnę infliaciją.

  • „Porsche“ uždaro tris padalinius: stabdo elektrinių dviračių planus ir mažina baterijų bei programinės įrangos projektus

    Restruktūrizacija „Porsche“ grupėje

    „Porsche“ pradeda ryškesnę vidinę pertvarką ir uždaro tris su koncerno plėtra susijusias įmones bei padalinius. Sprendimai signalizuoja, kad gamintojas perskirsto investicijas, atsisakydamas dalies šalutinių projektų ir daugiau dėmesio skirdamas pagrindiniam automobilių verslui.

    Įmonė aiškina, kad sprendimus lėmė pasikeitusios rinkos sąlygos ir sugriežtėjusi konkurencija. Pastaraisiais metais Europos gamintojai susiduria su didėjančiu Kinijos gamintojų spaudimu, o kai kuriose rinkose papildomą neapibrėžtumą kuria prekybos ribojimai ir muitų politika.

    Kodėl sustabdytas elektrinių dviračių projektas

    Didžiausią dėmesį prikaustė sprendimas trauktis iš elektrinių dviračių pavarų ir susijusių iniciatyvų. „Porsche“ anksčiau aktyviai ieškojo vietos šiame segmente, įsigydama projektų ir komandų Europoje, tačiau dabar šią kryptį stabdo.

    „Porsche“ teigimu, elektrinių dviračių pavarų rinkoje pasikeitė aplinkybės, o po pandeminio pakilimo sektorius atvėso. Daugelyje šalių susikaupė sandėlių likučiai, pirkėjai tapo jautresni kainai, o Azijos gamintojai sustiprino konkurenciją, spausdami maržas.

    „Iš esmės pasikeitė rinkos sąlygos elektrinių dviračių pavaroms“, – nurodė „Porsche“ pranešime.

    Baterijų ir programinės įrangos projektų mažinimas

    Kartu uždaromas ir su pažangių baterijų technologijomis sietas padalinys, kuriame, remiantis viešai skelbta informacija, dirbo apie 50 žmonių. Tokie sprendimai rodo, kad aukštos rizikos technologiniuose projektuose „Porsche“ renkasi mažesnes apimtis arba kitą plėtros modelį, kai kuriuos darbus perkeliant į kitas grupės struktūras.

    Trečiasis uždaromas vienetas buvo susijęs su specializuota duomenų komunikacijos programine įranga, kurią naudojo ne tik „Porsche“, bet ir visa „Volkswagen“ grupė. Skelbiama, kad pokyčiai palies darbuotojus Kroatijoje ir Vokietijoje, o dalis vystymo veiklų bus perorganizuota.

    „Pasikeitė rinkos aplinka, o įmonė perkėlė vystymo apimtis“, – nurodė „Porsche“.

    Šie veiksmai sutampa su platesne Europos automobilių pramonės tendencija: po spartaus perėjimo prie elektromobilumo planų gamintojai dažniau peržiūri investicijas, griežtina išlaidas ir lanksčiau derina elektrifikaciją su ilgesniu vidaus degimo variklių modelių gyvavimo ciklu. „Porsche“ sprendimai rodo, kad artimiausiu metu prioritetas bus pelningumas ir stabilumas, o ne plėtra bet kokia kaina.

  • „Enter Air“ vadovas apie ReFuelEU: draudimas „vežiotis“ kurą keičia kainas ir skrydžių planus

    Europos Sąjungos reglamentas ReFuelEU Aviation, kuris yra paketo „Fit for 55“ dalis, jau keičia aviakompanijų kasdienę veiklą. Lenkijos užsakomųjų skrydžių bendrovės „Enter Air“ vadovas Marcinas Kubrakas teigia, kad kai kurios taisyklės labiau primena administracinį suvaržymą nei racionaliai suplanuotą klimatui palankią priemonę.

    Nuo 2025 metų sausio 1 dienos ES vežėjai privalo į aviacinius degalus įmaišyti 2 proc. tvariųjų aviacinių degalų SAF, o ši dalis vėliau turės nuosekliai augti. Pagal reglamentą tikslas ilgalaikėje perspektyvoje yra itin ambicingas: iki 2050 metų SAF dalis turėtų pasiekti 70 proc.

    Kas keičiasi aviakompanijoms?

    Vienas labiausiai diskutuojamų pokyčių yra ribojamas vadinamasis kuro „tankeringas“, kai lėktuvai įsipila daugiau degalų pigesniame oro uoste ir dalį jų „atsiveža“ kitam etapui. Reglamentas siekia mažinti tokio elgesio paskatas, nes papildomas svoris didina degalų sąnaudas ir emisijas.

    „Enter Air“ vadovas pabrėžia, kad tai reiškia priverstinį degalų pirkimą ten, kur tenka, o ne ten, kur palankiausia kaina. Jo teigimu, nors lengvesni lėktuvai teoriškai gali šiek tiek sumažinti sąnaudas, realybėje bendras kaštų balansas daugeliu atvejų tampa prastesnis.

    „Tai būtų tas pats, lyg vairuotojai galėtų pilti degalus tik vienoje tinklo degalinėje, o kitur negalėtų, ir dar ten jie kainuotų brangiau nei kitur“, – sakė M. Kubrakas.

    Kodėl degalų tema tokia jautri?

    Aviacijoje degalai yra viena didžiausių išlaidų eilučių, o jų kainų svyravimai greitai persiduoda bilietų kainoms ir skrydžių planavimui. Tarptautinės oro transporto asociacijos IATA vertinimu, degalai dažnai sudaro apie 20–30 proc. aviakompanijų veiklos sąnaudų, o aukštų kainų laikotarpiais ši dalis gali viršyti 40 proc.

    Todėl net ir santykinai nedideli reguliaciniai pokyčiai, keičiantys, kur ir kaip perkamas kuras, gali turėti tiesioginį poveikį maršrutų ekonomikai. Tai ypač aktualu užsakomųjų skrydžių rinkai, kur kainodara dažnai priklauso nuo sezoniškumo ir iš anksto suderėtų sutarčių su kelionių organizatoriais.

    Kaip vežėjai bando prisitaikyti?

    M. Kubrakas teigia, kad bendrovė jau kelerius metus ieško būdų mažinti degalų sunaudojimą ne tik dėl klimato tikslų, bet ir dėl finansinio efektyvumo. Anot jo, 2025 metais „Enter Air“ pradėjo naudoti pilotams skirtą programinę įrangą, padedančią analizuoti skrydžio profilį ir priimti sprendimus, kurie leidžia sutaupyti degalų.

    Jo vertinimu, tokie sprendimai leidžia amortizuoti dalį reguliavimo sukeltų papildomų kaštų, tačiau bendros krypties tai nekeičia. M. Kubrakas sako nematantis ženklų, kad reikalavimai artimiausiu metu švelnėtų, priešingai, ES nuosekliai didina spaudimą mažinti emisijas.

    „Turime susitaikyti, kad šios aplinkosauginės sąnaudos tiesiog bus. Pokyčių, kurie vestų į reikalavimų švelninimą, nematome“, – sakė M. Kubrakas.

    „Enter Air“ rezultatai ir planai

    Bendrovė šią savaitę paskelbė praėjusių metų finansines ataskaitas. „Enter Air“ nurodė, kad 2025 metais gavo apie 686 000 000 eurų pajamų, o grynasis pelnas siekė maždaug 52 000 000 eurų ir buvo didžiausias bendrovės istorijoje.

    Bendrovė taip pat pranešė rekomendavusi išmokėti dividendus, o skrydžių operacijų skaičius, palyginti su 2024 metais, buvo didesnis 3 proc. 2025 metų pabaigoje „Enter Air“ eksploatavo 33 „Boeing 737“ šeimos orlaivius, o užsakymų portfelį ateinantiems sezonams bendrovė vertino maždaug 552 000 000 eurų.

    Rinkai tai signalas, kad net ir griežtėjant reguliavimui bei brangstant pereinamojo laikotarpio sprendimams, dalis vežėjų sugeba išlaikyti augimą. Vis dėlto tvarūs aviacijos degalai, jų prieinamumas ir kaina, kartu su naujomis veiklos taisyklėmis, artimiausiais metais išliks vienu pagrindinių spaudimo taškų visam sektoriui.

  • Lenkijos vežėjai skaičiuoja nuostolius: prekybos srautai aplenkia šalį, laimi Lietuva ir Latvija

    Skolos auga, spaudimas didėja

    Lenkijos transporto, ekspedijavimo ir logistikos sektoriuje daugėja finansinių sunkumų, o pavėluoti mokėjimai tampa kasdienybe. Lenkijos skolų registro KRD BIG duomenimis, pradelsti šio sektoriaus įsipareigojimai pasiekė apie 386 mln. eurų, o bendra skola per metus padidėjo maždaug 16 mln. eurų.

    Didžiausia dalis įsiskolinimų tenka kelių krovinių transportui, kuris sudaro svarbiausią viso TSL segmento ašį. Skolos dažniausiai kaupiasi ten, kur vežėjams būtini nuolatiniai atsiskaitymai: degalų tiekėjams, lizingo bendrovėms ir draudikams.

    Rinkos dalyviai pabrėžia, kad tai signalizuoja ne vien apie brangstančią veiklą, bet ir apie riziką vykdyti užsakymus laiku. Ilgėjant atsiskaitymo terminams, o finansinei „pagalvei“ tirpstant, daliai įmonių tenka mažinti apimtis arba dirbti su minimalia marža.

    Karas ir ribojimai pakeitė maršrutus

    Iki karo Ukrainoje nemaža dalis srautų tarp Europos Sąjungos ir Vidurinės Azijos šalių judėjo per Lenkijos ir Baltarusijos pasienį, o logistikos grandinėje ryškų vaidmenį turėjo Lenkijos vežėjai. Po Rusijos agresijos ES įvedė ribojimus Rusijos ir Baltarusijos vežėjams, o Lenkija papildomai pritaikė savus sprendimus, dar labiau apribojusius judėjimą.

    Lenkijos Tarptautinių kelių vežėjų asociacijos atstovai teigia, kad tokie veiksmai išprovokavo atsakomąsias priemones. Dėl to Lenkijos įmonėms gerokai susiaurėjo galimybės judėti per Baltarusiją, o dalis krovinių pradėjo ieškoti kitų kelių į ES rinką.

    Praktikoje tai reiškė maršrutų persiskirstymą: dalis srautų ėmė krypti per Latviją ir Lietuvą, o pietinis koridorius sustiprėjo per Turkiją ir Graikiją. Verslui svarbiausia tapo prognozuojamumas ir galimybė išvengti papildomų vėlavimų pasienyje.

    Nauda Baltijos šalims ir rizika Lenkijai

    Ekspertai atkreipia dėmesį, kad srautų persikėlimas į Baltijos šalis reiškia ne tik daugiau pravažiuojančių vilkikų. Kartu persikelia ir didesnės pridėtinės vertės veiklos: muitinimas, sandėliavimas, krovinių skaidymas, perpakavimas, perkrovimas bei tolesnis pristatymas į Vakarų Europą.

    Tokiu modeliu Vidurinės Azijos vežėjai gali atgabenti krovinius iki logistikos centrų Lietuvoje ar Latvijoje, o toliau kroviniai keliauja ES vežėjų transportu. Tai leidžia efektyviau spręsti leidimų klausimą, nes dalis operacijų tampa „įvažiavimu į galutinį tašką“, o ne tranzitu per kelias valstybes.

    Lenkijos vežėjai perspėja, kad prarasti srautai gali negrįžti greitai, nes logistikoje įpročiai ir patikrinti maršrutai įsitvirtina ilgam. Anot jų, kai klientai prisitaiko prie alternatyvių koridorių, verslo grąžinimui nepakanka vien politinių pareiškimų, reikia ir realių sąlygų, leidžiančių konkuruoti kaina bei laiku.

    Tuo metu Lenkijos valdžios institucijos pabrėžia, kad sprendimai dėl sienos pralaidumo pirmiausia remiasi nacionalinio saugumo vertinimu. Pasienio režimas siejamas ir su hibridinių grėsmių kontekstu, todėl bet kokie pokyčiai priklausys nuo rizikų analizės ir infrastruktūrinių galimybių.

    Rinkos dalyviai tikisi, kad bent dalis logistikos grandinės galėtų būti susigrąžinta, jei atsirastų aiškus, saugus ir greitas mechanizmas kroviniams perimti netoli sienos. Tačiau net ir tokiu atveju Lenkijai tektų konkuruoti su jau sustiprėjusiomis Lietuvos ir Latvijos logistikos grandinėmis.

    „Jei klientai pripranta prie maršruto per Latviją ar Lietuvą, tai gali tapti nauja norma, o Lenkija rizikuoja likti nuošalyje nuo strategiškai svarbaus euroazijinio transporto koridoriaus“, – teigia transporto politiką analizavę pašnekovai.

  • Trumpo sprendimas dėl viskio muitų sujudino rinką: investuotojai vėl žvalgosi į statines

    Trumpo sprendimas dėl viskio muitų sujudino rinką: investuotojai vėl žvalgosi į statines

    JAV sprendimas keičia žaidimą

    JAV prezidento Donaldo Trumpo sprendimas panaikinti 10 proc. muitą škotiško viskio importui į Jungtines Valstijas įnešė palengvėjimo visam sektoriui. Kartu atgijo ir siauresnė, bet sparčiai augusi alternatyvi investavimo kryptis: škotiško viskio statinių pirkimas.

    Šis sprendimas priimtas po Karolio III valstybinio vizito JAV, o Jungtinės Karalystės Vyriausybė patvirtino, kad tai taikoma visiems viskio muitams, įskaitant airišką viskį. Rinkos dalyviai tikisi, kad sumažėjus prekybos trukdžiams atsigaus tiekimas ir paklausa.

    Kas yra investavimas į statines?

    Investavimas į statines reiškia ąžuolinės statinės, užpildytos ką tik distiliuotu arba jau brandinamu škotišku viskiu, įsigijimą. Dažniausiai tokia investicija laikoma 10–20 metų, kol gėrimas subręsta ir statinę galima parduoti arba išpilstyti.

    Įprastai statinėmis tarpusavyje prekiauja distiliuotojai ir maišytojai, sudarydami individualias sutartis, tačiau galimybę prisijungti siūlo ir specializuoti brokeriai. Vis dėlto tai išlieka nelikvidi ir iš esmės nereguliuojama rinka, kurioje kainą lemia antrinė paklausa.

    Kodėl tai svarbu investuotojams?

    Platformos „Decant Index“ vadovas Johnas Kennedy teigė, kad muitų panaikinimas gali pagerinti statinių investuotojų pasitraukimo kainas. Jo vertinimu, mažesni kaštai importuotojams, platintojams ir nepriklausomiems išpilstytojams didina pasitikėjimą sektoriumi ilgesniam laikui.

    „Didžiausias poveikis greičiausiai bus jaučiamas aukščiausioje rinkos dalyje. JAV vartotojai istoriškai turi stiprų apetitą brandintam, kolekcionuojamam ir prabangiam škotiškam viskiui“, – sakė J. Kennedy.

    Scotch Whisky Association duomenimis, Jungtinės Valstijos yra didžiausia škotiško viskio eksporto rinka, kurios vertė 2025 metais siekė apie 1,1 mlrd. eurų. Investuotojai tikisi, kad gerėjant prieigai prie šios rinkos gali didėti brandintų atsargų paklausa ir statinių likvidumas.

    Rinka smuko, bet atsiranda atsigavimo ženklų

    Nors statinių investicijų statistikos trūksta, bendros tendencijos rodo sudėtingą laikotarpį: „Whiskystats“ skaičiuojamas 500 aktyviausiai prekiaujamų škotiškų viskių indeksas per trejus metus buvo kritęs beveik trečdaliu. Vien balandį indeksas fiksavo dar apie 5,2 proc. smukimą.

    Vis dėlto po žinios apie muitų panaikinimą ūgtelėjo ir su sektoriumi siejamų įmonių akcijos, įskaitant „Diageo“, valdančią tokius prekės ženklus kaip „Johnnie Walker“ ir „Talisker“. Rinka tai interpretavo kaip signalą, kad JAV paklausa gali tapti stabilesnė, ypač brangesnių gėrimų segmente.

    J. Kennedy nurodė, kad įėjimas į šią rinką gali prasidėti nuo maždaug 2 300 eurų už jaunesnių distiliatų statines iš mažiau žinomų distilerijų. Tuo metu prestižinių vardų statinės, priklausomai nuo metų, amžiaus ir statinės tipo, gali kainuoti ir gerokai daugiau nei 100 000 eurų.

    Rizikos: nuo „angelų dalies“ iki sukčiavimo

    Ekspertai pabrėžia, kad statinių rinka nėra birža, o sandoriai vyksta privačiai, todėl kainodaros skaidrumas skiriasi pagal distileriją, brandinimo laiką ir kilmės dokumentus. Be to, ši sritis Jungtinėje Karalystėje nėra prižiūrima Finansinio elgesio institucijos.

    Prie rizikų prisideda ir gamtiniai procesai: kasmet apie 2 proc. alkoholio natūraliai išgaruoja per ąžuolo poras, vadinamoji angelų dalis. Per ilgą laiką tai gali sumažinti stiprumą žemiau 40 laipsnių ir tuomet produktas nebeatitiktų teisinių reikalavimų vadintis škotišku viskiu.

    Scotch Whisky Association savo rekomendacijose vartotojams įspėja, kad nėra reguliuojamos rinkos brandinamoms ar brandintoms statinėms, nėra oficialaus kainų sąrašo ir nėra nusistovėjusio pardavimo mechanizmo. Organizacija taip pat ragina saugotis sukčiavimo ir ypač kruopščiai tikrinti kilmę, nuosavybės struktūrą, sandėliavimą ir draudimą.

    Vertinant bendrai, muitų sumažinimas gali tapti postūmiu, tačiau statinių investicijos išlieka nišinės ir tinkančios tik tiems, kurie supranta ilgą laikotarpį, ribotą likvidumą ir didelius dokumentacijos reikalavimus. Rinkos dalyviai sutaria dėl vieno: šioje srityje svarbiausia ne pažadai apie greitą grąžą, o patikima kilmė ir kantrybė.

  • Vyriausybė trečią kartą teikia įstatymą dėl kriptoaktyvų: ginčas dėl KNF galių ir baudų dydžių

    Lenkijos Vyriausybė patvirtino Kriptoaktyvų rinkos įstatymo projektą ir trečią kartą perdavė jį Seimui. Apie sprendimą pranešė ministras, atsakingas už Vyriausybės politikos įgyvendinimo priežiūrą, Maciejus Berekas, pabrėžęs, kad šįkart prezidentas Karolis Nawrockis esą nebeturi rimtų argumentų prieš.

    Pasak M. Bereko, situacija pasikeitė po to, kai prezidentas pats pateikė Seimui savo įstatymo projektą. Politikai ir dalis parlamentarų teigia, kad prezidento pasiūlymas didele dalimi sutampa su Vyriausybės tekstu, todėl erdvės blokavimui, jų vertinimu, turėtų būti mažiau.

    Kas labiausiai skiria projektus

    Esminės diskusijos sukasi apie finansų priežiūros institucijos KNF įgaliojimus greitai reaguoti į galimus pažeidimus kriptoaktyvų rinkoje. Ginčas kyla dėl to, ar KNF turėtų turėti teisę skubiai blokuoti sąskaitas, stabdyti operacijas ar riboti prieigą prie interneto domenų, kai įtariamas stambaus masto sukčiavimas.

    Kritikai teigia, kad reikalavimas kiekvienu atveju gauti administracinio teismo leidimą gali sulėtinti reagavimą ir leisti lėšoms iškeliauti, kol sprendimai bus priimti. Kita pusė pabrėžia verslo apsaugą nuo nepagrįstų sprendimų ir argumentuoja, kad teismo kontrolė turi būti saugiklis, kad vienas administracinis sprendimas nesužlugdytų teisėtai veikiančios įmonės.

    Skiriasi ir požiūris į priežiūros finansavimą bei baudas. Viešojoje diskusijoje keliami klausimai, ar siūlomos įmokos rinkos dalyviams ir sankcijų dydžiai yra proporcingi, ir ar jie skatins įmones registruotis bei veikti Lenkijoje, o ne rinktis kitas Europos jurisdikcijas.

    Seime – penki kriptoaktyvų projektai

    Artimiausiu metu Seimas turėtų svarstyti ne tik Vyriausybės ir prezidento projektus, bet ir papildomas parlamentarų iniciatyvas. Tai reiškia, kad diskusija dėl kriptoaktyvų reguliavimo persikelia į politinių kompromisų lauką, kur sprendimus gali lemti ne vien techninės detalės, bet ir platesnės priešpriešos.

    Vyriausybė akcentuoja vartotojų apsaugą ir griežtesnę atsakomybę už sukčiavimą, kai pasinaudojama investuotojų patiklumu ar žinių stoka. Kita vertus, dalis politikų ir rinkos dalyvių siekia aiškesnių „tarpinių žingsnių“ prieš taikant griežčiausias priemones, kad teisėtas verslas nebūtų nubaustas už vien įtarimus.

    Kodėl terminai svarbūs dabar

    Ši įstatymo iniciatyva siejama su Europos Sąjungos kriptoaktyvų reguliavimo paketu MiCA, kuris numato bendresnes taisykles kriptoaktyvų leidėjams ir paslaugų teikėjams. Kuo ilgiau užsitęs nacionalinių taisyklių priėmimas, tuo daugiau neapibrėžtumo patiria tiek investuotojai, tiek įmonės, o rinkoje daugėja „pilkųjų zonų“ rizikų.

    Politinis ginčas, ar priežiūros institucijai suteikti platesnius įgaliojimus, ar pirmiausia stiprinti teisinius saugiklius verslui, taps vienu svarbiausių Seimo sprendimų dėl kriptoaktyvų ateities. Nuo galutinės redakcijos priklausys, kaip greitai bus galima stabdyti galimus sukčiavimo atvejus ir kokia bus reali vartotojų apsaugos kartelė.

    „Trečią kartą Seimas ir Senatas priims įstatymą, kuris turi apsaugoti žmones, investuojančius šioje rinkoje“, – sakė Maciejus Berekas.