CP v2

Category: Finansai

  • Fotografas atvėrė kitokį Afganistaną: kadrai, kurių nematėte antraštėse, sukrėtė

    Fotografas atvėrė kitokį Afganistaną: kadrai, kurių nematėte antraštėse, sukrėtė

    Dešimtmečius Afganistano įvaizdį pasaulyje dažniausiai formavo karas, krizės ir dramatiškos naujienų antraštės. JAV užaugęs afganų pabėgėlių sūnus, fotografas Danielis Malikyaras siekia šį pasakojimą praplėsti: jo naujoje fotografijų knygoje Afganistanas – kasdienybė, tradicijos ir žmonės, kurių istorijos retai pasiekia tarptautinę auditoriją.

    Autorius į šalį keliavo savarankiškai ir, dar iki Talibano sugrįžimo į valdžią, fiksavo atokesnes bendruomenes bei mažai matytus kraštovaizdžius. Jo darbuose atsiranda Kabulo rytai, vaikų leidžiami aitvarai, turgų ritmas, taip pat Pamyrų kalnų regiono klajoklių gyvenimas.

    Kas slypi už kadrų?

    Malikyaras pasakoja, kad vaikystėje namuose girdėdavo istorijas apie kultūros grožį, o už namų durų matydavo visai kitą, antraščių suformuotą Afganistano paveikslą. Fotografijos projektą jis vadina bandymu sujungti šias dvi patirtis ir pačiam susigrąžinti ryšį su protėvių žeme.

    „Kai žmonės galvoja apie Afganistaną, jie prisimena tik antraštes. Tačiau ten yra gerokai daugiau nei tai“, – sakė Danielis Malikyaras.

    Autoriaus teigimu, svarbiausias darbo principas buvo pasitikėjimas: prieš išsitraukdamas kamerą jis dažnai pirmiausia bendraudavo su vietiniais, dalydavosi arbata, paaiškindavo savo ketinimus ir tai, kad yra su šalimi susijęs ne kaip pašalietis. Taip, anot jo, žmonės kadre atrodo natūraliai ir oriai, o ne įsitempę ar sutrikę.

    Gyvenimas, kurio nemato naujienos

    Vienu ryškiausių epizodų fotografas laiko ankstyvą rytą, kai išvažiuodamas iš Kabulo pamatė balionų pardavėjus – spalvų „debesį“, judantį miesto pakraščiu. Šį kadrą jis pavadino Omid, kas dari kalboje reiškia viltį, ir sako, kad būtent tokios akimirkos geriausiai atskleidžia, kodėl Afganistaną verta matyti ne vien per konflikto prizmę.

    Kitoje serijos dalyje – Pamyrų kalnų kyrgyzų bendruomenė, gyvenanti viename aukščiausių gyvenamų regionų pasaulyje, maždaug 4 000 metrų virš jūros lygio. Fotografas fiksuoja kasdienius ritualus, pavyzdžiui, jakų melžimą, iš kurių pieno gaminami vietiniai produktai, o tai padeda suprasti, kaip tradicijos išlieka net itin atšiauriomis sąlygomis.

    Knyga, dokumentika ir paroda

    Malikyaras pasakoja, kad projektą pasirinko plėtoti keliais formatais: greta fotografijų knygos kuriama dokumentikos serija, o taip pat numatyta paroda su riboto leidimo darbais. Tokiu būdu, anot jo, žiūrovas gali ne tik pamatyti atskirus kadrus, bet ir geriau pajusti kelionės geografiją, laiką bei žmonių kasdienybės kontekstą.

    Taip pat skelbiama, kad dalis projekto pajamų turėtų būti skiriama naujai vizualiųjų pasakotojų kartai Afganistane ugdyti, kad vietiniai patys galėtų pasakoti savo istorijas. Tokia kryptis atitinka platesnę pastarųjų metų tendenciją žurnalistikoje ir dokumentikoje – daugiau erdvės skirti vietos autoriams ir bendruomenėms, o ne vien išoriniam žvilgsniui.

  • Azerbaidžanas rado naują eksporto variklį: granatai atnešė 48,2 mln. eurų

    Azerbaidžanas rado naują eksporto variklį: granatai atnešė 48,2 mln. eurų

    Azerbaidžanas vis aktyviau remiasi granatais kaip sparčiai augančiu ne naftos eksporto produktu. 2025 metais šalis eksportavo granatų ir jų produktų už 48,2 mln. eurų, o tiekimo geografija išsiplėtė iki 26 valstybių.

    Granatų sektorius išaugo ir mastu: šalyje deklaruojama apie 23 000 hektarų sodų, iš kurių tiekiami ne tik švieži vaisiai, bet ir sultys, koncentratas, vynas bei sėklų aliejus. Tai leidžia Azerbaidžanui tiesiogiai konkuruoti su dideliais eksportuotojais, tokiais kaip Iranas, Turkija ir Ispanija.

    Pasak Azerbaidžano granatų augintojų ir eksportuotojų asociacijos vadovo Farhado Garašovo, granatas šaliai yra ne vien žemės ūkio kultūra, bet ir tapatybės dalis.

    „Azerbaidžanui granatas yra neatsiejama kultūros paveldo dalis, beveik 2 000 metų simbolizuojanti gausą, klestėjimą ir gerovę“, – sakė F. Garašovas.

    Eksporto pranašumai ir įvairovė

    Gamintojai pabrėžia kelis konkurencinius privalumus: vietines veisles, rinkoms pritaikytus fitosanitarinius reikalavimus ir logistinį artumą Europos bei Persijos įlankos šalims. Skelbiama, kad auginama daugiau kaip 200 granatų veislių, daugiausia Kur–Araz žemumoje ir Goichay rajone.

    Tarptautinėje prekyboje geriausiai žinoma veislė Guloysha, vertinama dėl plonos žievės, didelio sulčių kiekio ir saldžiarūgščio skonio. Kitos veislės, tokios kaip Valas, Shah Nar, Nazik Gabig ar Bala Mursal, naudojamos išskirtinumui kurti, kai pirkėjai tikisi stabilios kokybės ir vienodo dydžio vaisių.

    „Šis turtingas paveldas yra viena svarbiausių savybių, išskiriančių Azerbaidžano granatus tarptautinėse rinkose“, – sakė F. Garašovas.

    Ilgesnis sezonas ir griežtesni reikalavimai

    Nors eksporte vis dar dominuoja švieži granatai, vis didesnę dalį sudaro perdirbti produktai. Sultys, koncentratas ir sėklų aliejus suteikia galimybę pardavinėti ilgiau nei rudeninio derliaus metu, o investicijos į šaldymo sandėlius ir perdirbimą padeda užtikrinti ištisinį tiekimą.

    Tačiau didieji užsienio pirkėjai ir prekybos tinklai kelia vis daugiau reikalavimų: nuo griežtesnės fitosanitarinės kontrolės iki tarptautinių pakuočių standartų. Dėl to smulkesni ūkiai vis dažniau ieško finansavimo, kooperacijos ir ilgalaikių sutarčių, kad atitiktų stabilaus tiekimo lūkesčius.

    Azerbaidžano Žemės ūkio ministerijos Agrarinių inovacijų centro vadovas Anaras Džafarovas pabrėžia, kad sektorius pereina nuo vien kiekių didinimo prie prekės ženklo ir didesnės pridėtinės vertės kūrimo.

    „Žemės ūkis Azerbaidžane įžengė į naują vystymosi etapą, kai svarbu ne tik didinti gamybą, bet ir kurti didesnės pridėtinės vertės produktų įvaizdį“, – sakė A. Džafarovas.

    Klimato rizikos spaudžia augintojus

    Pramonė susiduria ir su klimato iššūkiais. Bendrovės „Az-Granata“ operacijų vadovas Yusifas Lazgiyevas teigė, kad šių metų derlių smarkiai sumažino šaltas ir lietingas laikotarpis pavasario pabaigoje, kai dėl oro sąlygų nepavyko įprastas antrasis žydėjimas.

    „Granatmedžiai paprastai žydi tris kartus per sezoną. Šiemet dėl klimato pokyčių mūsų soduose jie pražydo tik kartą, todėl krito produktyvumas ir derlius“, – sakė Y. Lazgiyevas.

    Jo teigimu, vieno žydėjimo ciklo praradimas gali lemti 15–20 proc. derliaus sumažėjimą, o dideli temperatūrų svyravimai tarp dienos ir nakties skatina ligų plitimą. Vyno gamyba, palyginti su 2025 metais, šiemet, pasak jo, buvo mažesnė 30–40 proc.

    Augintojai kaip prioritetus įvardija lašelinį drėkinimą, skaitmeninį vandens valdymą ir didesnį vandens naudojimo efektyvumą. Tai ypač aktualu didėjant karščiams, ilgėjant sausroms ir ryškėjant vandens trūkumo rizikai.

    Goichay rajone kasmet rudenį rengiamas granatų festivalis tapo ne tik kultūros švente, bet ir prekybos platforma, kur gamintojai susitinka su pirkėjais, pristato naujas veisles ir derasi dėl eksporto kontraktų. 2024 metais ši tradicija įtraukta į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, o tai, pasak sektoriaus atstovų, sustiprino šalies matomumą užsienio rinkose.

  • Nuomos kainos Ispanijoje perkopė 1 100 eurų: štai kur 80 kv. m kainuoja brangiausiai

    Nuomos kainos Ispanijoje perkopė 1 100 eurų: štai kur 80 kv. m kainuoja brangiausiai

    Nuomotis 80 kvadratinių metrų būstą Ispanijoje vidutiniškai kainuoja apie 1 131 eurą per mėnesį. Tokį vaizdą rodo liepos mėnesio nekilnojamojo turto portalo Fotocasa duomenys, pagal kuriuos vidutinė kaina siekia 14,14 euro už kvadratinį metrą.

    Nors metinis pokytis šalyje fiksuojamas neigiamas ir sudaro apie 1,6 proc., ekspertai pabrėžia, kad bendra rinka vis dar išlieka istorinių aukštumų zonoje. Pastarųjų metų šuolis daugelyje vietovių tebėra per didelis, kad trumpalaikis atvėsimas realiai pagerintų būsto įperkamumą.

    Kur nuoma viršija 1 500 eurų?

    Didžiausi skirtumai matomi lyginant autonominius regionus. Brangiausia išlieka Madrido regiono rinka, kur 80 kvadratinių metrų būsto nuoma vidutiniškai kainuoja apie 1 542 eurus per mėnesį, o kvadratinio metro kaina siekia 19,27 euro.

    Netoli rikiuojasi Balearų salos, kur tokio dydžio būstas vidutiniškai atsieina apie 1 526 eurus. Toliau seka Katalonija su maždaug 1 366 eurais, Baskų kraštas su 1 358 eurais ir Kanarų salos su 1 287 eurais per mėnesį.

    Priešingoje skalės pusėje – Extremadūra, kur analogiško būsto nuoma vidutiniškai kainuoja apie 630 eurų per mėnesį. Kastilijoje-La Mančoje vidurkis siekia apie 731 eurą, tad atotrūkis nuo brangiausių regionų čia tampa akivaizdus.

    „Vidutinė nuomos kaina išlieka gerokai didesnė nei reikšmingos dalies namų ūkių finansinės galimybės“, – sakė Fotocasa tyrimų vadovė ir portalo atstovė María Matos.

    Miestų reitingas: kur nuomotis brangiausia?

    Dar ryškesnė kainų nelygybė atsiskleidžia žiūrint į provincijų sostines. Brangiausias miestas pagal vidutinę 80 kvadratinių metrų nuomą yra San Sebastianas, kur suma siekia apie 1 610 eurų per mėnesį.

    Antroje vietoje – Madridas miestas su maždaug 1 596 eurais, trečioje – Palma de Maljorka su 1 529 eurais. Šie miestai išsiskiria ir tuo, kad juose kvadratinio metro nuoma peržengia 19 eurų ribą.

    Tarp kitų didžiųjų miestų aukštas kainas rodo Barselona su apie 1 456 eurais, Valensija su 1 370 eurais, Bilbao su 1 322 eurais ir Malaga su 1 298 eurais per mėnesį. Tai rodo, kad pakrantės ir didžiųjų ekonominių centrų kryptis išlieka brangiausia.

    Kur galima sutaupyti?

    Pigiausia provincijos sostinė pagal šiuos duomenis – Jaénas, kur 80 kvadratinių metrų būsto nuoma siekia apie 600 eurų per mėnesį. Toliau rikiuojasi Kaseresas su maždaug 663 eurais ir Ávila su 682 eurais.

    Ourensėje vidurkis siekia apie 689 eurus, o Badachose – apie 699 eurus per mėnesį. Palyginimas ypač iškalbingas: analogiškas būstas San Sebastiane kainuoja daugiau nei du su puse karto brangiau nei Jaéne.

    Fotocasa duomenys taip pat rodo skirtingas metines tendencijas: dalyje regionų kainos kyla, o kitur – pastebimai krenta. Tai reiškia, kad nuomos rinka Ispanijoje juda nevienodu tempu, o nuomininkams sprendimą dažnai lemia ne vien miestas, bet ir konkreti savivaldybė bei pasiūlos kiekis.

    Bendra išvada išlieka aiški: nors kai kur kainos koreguojasi, vidutinis nuomos lygis šalyje vis dar viršija 1 100 eurų per mėnesį, o kainų skirtumai tarp miestų ir regionų išlieka itin dideli.

  • IEA ir OPEC susikirto dėl naftos paklausos: Hormuzo sąsiaurio blokada keičia prognozes

    IEA ir OPEC susikirto dėl naftos paklausos: Hormuzo sąsiaurio blokada keičia prognozes

    Tarptautinė energetikos agentūra (IEA) ir Naftą eksportuojančių šalių organizacija (OPEC) paskelbė kardinaliai skirtingas 2026 metų pasaulinės naftos paklausos prognozes. Pagrindiniu veiksniu įvardijama užsitęsusi Hormuzo sąsiaurio blokada, išaugusios degalų kainos ir sutrikęs tiekimas.

    IEA vertinimu, 2026 metais pasaulis turėtų suvartoti mažiau naftos nei 2025 metais. Toks scenarijus būtų pirmas metinis paklausos kritimas nuo pandemijos laikotarpio, kai dalis ekonomikos buvo praktiškai sustojusi.

    Agentūra prognozuoja, kad 2026 metais pasaulinė naftos paklausa sumažės 1,6 mln. barelių per dieną. Lyginant su liepos mėnesio vertinimu, prognozė pabloginta dar 510 000 barelių per dieną.

    „Besitęsiantis Hormuzo sąsiaurio uždarymas ir aukštos degalų kainos toliau slopina naftos vartojimą“, – teigė IEA.

    Tuo metu OPEC laikosi priešingos krypties ir vis dar mato augimą, nors ir mažesnį nei anksčiau. Naujausioje organizacijos apžvalgoje 2026 metų paklausos augimo prognozė sumažinta iki 580 000 barelių per dieną, kai anksčiau buvo skaičiuojama 780 000.

    Skirtumas tarp IEA ir OPEC vertinimų šiemet siekia apie 2,2 mln. barelių per dieną. Tokia atotrūkio apimtis rinkose paprastai reiškia esminį nesutarimą dėl to, ar kainas labiau lems vartojimo silpnėjimas, ar fizinis naftos trūkumas ir logistika.

    Tiekimo įtampa išlieka

    IEA argumentaciją stiprina tiekimo rodikliai. Pasaulinė naftos gavyba liepą, agentūros duomenimis, paaugo 2,4 mln. barelių per dieną ir pasiekė 101,5 mln., tačiau vis dar buvo 6,3 mln. barelių per dieną mažesnė nei prieš metus.

    Persijos įlankos regione dalis gavybos, IEA vertinimu, tebebuvo sustabdyta, o išpuoliai prieš tanklaivius ir infrastruktūrą padidino riziką visoje tiekimo grandinėje. Dėl to eksportas iš regiono mažėjo, o fizinių krovinių srautai tapo sunkiau prognozuojami.

    Agentūra pabrėžia, kad kai susiaurėja patikimų maršrutų pasirinkimas ir brangsta draudimas, į rinką greitai persiduoda vadinamoji rizikos premija. Tokiose situacijose kainas gali kelti ne vien realus trūkumas, bet ir išaugusios transportavimo sąnaudos bei atsargų kaupimas.

    IEA taip pat nurodo, kad stebimos pasaulinės atsargos liepą sumažėjo 69 mln. barelių ir siekė kiek mažiau nei 7,9 mlrd. barelių. Nuo karo pradžios atsargos, agentūros skaičiavimu, sumenko 410 mln. barelių, o tai didina jautrumą bet kokiems naujiems sutrikimams.

    2027 metams prognozės suartėja

    Nors 2026 metų vertinimai išsiskiria, dėl 2027 metų abi institucijos netikėtai priartėjo. OPEC prognozuoja, kad 2027 metais paklausa augs 2,2 mln. barelių per dieną, o IEA – 2,4 mln.

    IEA logika remiasi prielaida, kad didžioji dalis dabartinio smūgio yra labiau susijusi su blokada ir fizinių srautų ribojimu, o ne su ilgalaikiu vartojimo nykimu. Kitaip tariant, agentūra mato ne tiek išnykusią paklausą, kiek naftą, kuri negali pasiekti pirkėjų, todėl atsigavus logistikai galimas ryškesnis šuolis.

    OPEC tradiciškai akcentuoja, kad vartojimas išlieka atsparesnis nei teigia Vakarų prognozuotojai, o didžiausia problema yra tiekimo pusėje. Toks požiūrių skirtumas ypač svarbus investuotojams ir politikos formuotojams, nes nuo jo priklauso tiek kainų scenarijai, tiek sprendimai dėl strateginių atsargų ar alternatyvių energijos šaltinių plėtros tempo.

    Rinkos dalyviams artimiausiu metu kritiškai svarbūs bus signalai dėl jūrinių maršrutų saugumo ir galimų susitarimų, kurie leistų atkurti stabilų tranzitą. Kol Hormuzo sąsiaurio rizika išlieka, didesni kainų svyravimai ir atsargų kaupimo banga išlieka reali tikimybė.

  • Europa liepsnoja: 2026-ieji jau muša rekordus, o labiausiai kenčia Ispanija ir Prancūzija

    Europa liepsnoja: 2026-ieji jau muša rekordus, o labiausiai kenčia Ispanija ir Prancūzija

    Gaisrų sezonas įsibėgėja

    Šią vasarą Europa susiduria su intensyviomis miškų ir krūmynų gaisrų bangomis, kurias dar labiau kaitina užsitęsusios karščio bangos ir sausra. Iki liepos pabaigos Prancūzijoje ir Ispanijoje dėl gaisrų buvo evakuota daugiau nei 320 000 žmonių, o rizika išlieka ir artėjant rugpjūčio viduriui.

    Ekspertai pabrėžia, kad gaisrų padariniai neapsiriboja sudegusiais plotais. Žala apima sunaikintus būstus, pasėlius ir infrastruktūrą, turizmo sutrikimus, dūmų poveikį sveikatai bei augantį spaudimą viešiesiems finansams ir draudimo rinkai.

    „Šių metų gaisrai patvirtina, kad ekonominė jų kaina gerokai viršija sudegusios žemės atkūrimą“, – sakė Readingo universiteto Henley verslo mokyklos profesorius Simone Varotto.

    „Galutinėje sąskaitoje bus sunaikinti namai, verslai ir derlius, sutrikę turizmas bei pramonė, su dūmais susiję sveikatos padariniai, didesnė našta biudžetui ir galimai didesnės draudimo įmokos“, – pridūrė jis.

    Kiek žemės jau sudegė?

    Nors tiksliai įvertinti bendrą ekonominę žalą sudėtinga, sudegusio ploto rodiklis leidžia palyginti sezono mastą skirtingose šalyse. Pagal Globalią gaisrų informacijos sistemą, iki 31-osios metų savaitės Europos Sąjungoje 2026 metais sudegė 489 826 hektarai.

    Tai ketvirtas didžiausias rodiklis šiame metų taške per pastaruosius 15 metų. Didesni skaičiai buvo fiksuoti 2012 metais, 2017 metais ir 2022 metais, o 2012–2025 metų vidurkis siekia 434 711 hektarų.

    Ispanija ir Prancūzija – smūgio epicentre

    Didžiausią sudegusio ploto dalį Europos Sąjungoje sudaro Ispanija: iki rugpjūčio pradžios čia fiksuota 185 948 hektarai, arba apie 38 proc. viso ES rodiklio. Tai daugiau nei dukart viršija ankstesnių 14 metų vidurkį, skaičiuojant iki 31-osios savaitės.

    Prancūzija – antroje vietoje su 99 092 hektarais, tai sudaro apie 20 proc. ES bendro sudegusio ploto. Šaliai tai prasčiausias sezonas nuo 2012 metų šiame palyginime, o rodiklis daugiau nei tris kartus viršija 14 metų vidurkį.

    Italijoje iki to paties laikotarpio sudegė 79 084 hektarai, Portugalijoje – 47 776 hektarai, Graikijoje – 23 839 hektarai. Italijai ir Portugalijai 2026 metų sezonas pagal mastą patenka tarp prasčiausių per pastaruosius 15 metų, o Graikijai kai kurie ankstesni sezonai šiame metų taške buvo dar sunkesni.

    Rizika plečiasi į šiaurę

    Šiemet ryškesnį šuolį, lyginant su ankstesnių metų vidurkiais, registruoja ir šalys, kurios tradiciškai nelaikytos didžiausios gaisrų rizikos zonomis. Pavyzdžiui, Austrijoje iki rugpjūčio pradžios fiksuota 1 687 hektarai, Danijoje – 1 177 hektarai, Nyderlanduose – 1 677 hektarai, o Vokietijoje – 6 045 hektarai.

    Jungtinėje Karalystėje sudegė 22 206 hektarai, ir tai šiame metų taške yra prasčiausias rezultatas per 15 metų. Tuo metu Turkijoje šiemet sudegęs plotas mažesnis nei įprasta pagal pastarųjų metų vidurkius.

    „Šios vasaros karščio bangos ir gaisrai pietų Anglijoje rodo, kad gaisrų rizika nebėra vien Viduržemio regiono problema“, – sakė Simone Varotto.

    Specialistai pažymi, kad šiltesnės ir sausesnės vasaros, ilgėjantis gaisrų sezonas bei vėjai didina tikimybę, jog ekstremalūs gaisrai taps dažnesni. Dėl to vis daugiau dėmesio skiriama ankstyvojo perspėjimo sistemoms, civilinės saugos pajėgumams ir prevencijai, ypač miestų prieigose ir miškingose priemiesčių zonose.

  • Europa nori išsivaduoti iš „Visa“ ir „Mastercard“: digitalus euras gali pakeisti atsiskaitymus

    Europa nori išsivaduoti iš „Visa“ ir „Mastercard“: digitalus euras gali pakeisti atsiskaitymus

    Europos Sąjunga vis garsiau kalba apie finansinį suverenitetą ir priklausomybės nuo JAV mokėjimų infrastruktūros mažinimą. Didžioji dalis atsiskaitymų kortelėmis Europoje šiandien keliauja per „Visa“ ir „Mastercard“ sistemas, o tai reiškia, kad svarbi infrastruktūra ir dalis duomenų apdorojimo yra už ES ribų.

    Europos Centrinis Bankas pabrėžia, kad tokia priklausomybė ilgą laiką atrodė kaip patogumo kaina už greitį ir patikimumą. Tačiau geopolitinių įtampų laikotarpiu mokėjimų tinklai vis dažniau vertinami kaip strateginė grandis, kuri teoriškai gali tapti spaudimo priemone ar sutrikimų rizika.

    Kodėl svarbūs mokesčiai ir duomenys

    ECB skaičiais, „Visa“ ir „Mastercard“ sudaro apie 61 proc. kortelių mokėjimų euro zonoje, o tarpvalstybiniuose kortelių atsiskaitymuose jų dalis dar didesnė. Tai reiškia, kad kasdieniai pirkimai prekybos centruose ar mokėjimai telefonu remiasi ne europietiškais kortelių tinklais.

    Diskusijose išryškėja dvi jautrios temos: kaštai ir duomenų kontrolė. Prekybininkai ne kartą kėlė klausimą dėl kortelių schemų mokesčių, kurie formuojami komercinėmis sąlygomis, nustatomomis ne ES, o globalių tinklų taisyklėmis, todėl mažiau priklauso nuo Europos reguliacinės aplinkos.

    Kita dalis susijusi su informacijos srautais: atsiskaitymo metu generuojami duomenys gali būti apdorojami ir saugomi už Europos Sąjungos ribų. Finansų politikos formuotojai akcentuoja, kad didesnė mokėjimų grandinės kontrolė leistų Europai stiprinti privatumo, saugumo ir konkurencijos standartus savo rinkoje.

    Skaitmeninis euras kaip atsakas

    Vienu iš pagrindinių atsakų į šias rizikas įvardijamas skaitmeninis euras, kurį vysto ECB. Tai būtų elektroninė pinigų forma, išleidžiama ir garantuojama centrinio banko, skirta papildyti grynuosius pinigus ir esamas bankines paslaugas, o ne jas pakeisti.

    Pagal dabar svarstomą modelį, pagrindinę infrastruktūrą užtikrintų ECB, o paslaugas vartotojams teiktų komerciniai bankai ir mokėjimų paslaugų teikėjai. Numatyta, kad skaitmeninis euras galėtų veikti ir internetu, ir neprisijungus, o prekybininkams tai potencialiai reikštų mažesnius kaštus nei įprasti kortelių mokesčiai.

    Derybos dėl projekto veikimo taisyklių vyksta tarp Europos Parlamento ir valstybių narių vyriausybių. Viešai įvardijamas grafikas numato, kad po bandomojo etapo, planuojamo 2027 metais, sprendimas dėl įdiegimo galėtų atverti kelią skaitmeninį eurą naudoti kasdieniams atsiskaitymams nuo 2029 metų.

    Europa ieško ir privačių sprendimų

    Kol skaitmeninis euras dar tik kelyje, Europoje greitėja privačių momentinių mokėjimų sistemų sujungimo planai. Europos Payments Alliance ir European Payments Initiative susitarė dėl sąveikos, kuri galėtų sujungti skirtingas nacionalines sistemas ir sukurti mastą, artimą visos Europos rinkai.

    Toks sąveikumo principas reiškia, kad vartotojai ateityje galėtų siųsti pinigus tarp šalių nekeisdami programėlės ar mokėjimo įpročių. Praktinis tikslas yra tas pats kaip ir telekomunikacijų roamingo atveju: išsaugai savo paslaugų teikėją namuose, bet patogiai veiki ir užsienyje, laikantis bendrų techninių ir teisinių taisyklių.

    Panašūs procesai vyksta ir už Europos ribų. Kaip pavyzdys dažnai minimas Brazilijos centrinio banko sukurta momentinių mokėjimų sistema PIX, kuri per kelerius metus tapo viena populiariausių atsiskaitymo formų šalyje ir paskatino diskusijas apie valstybės vaidmenį mokėjimų infrastruktūroje.

    Europos kryptis aiški: mažinti strateginę priklausomybę nuo ne europietiškų kortelių tinklų, didinti konkurenciją ir užtikrinti, kad mokėjimai būtų atsparūs geopolitinėms bei technologinėms rizikoms. Ar skaitmeninis euras taps lūžio tašku, priklausys nuo politinių sprendimų, privatumo garantijų ir to, ar nauja sistema bus patogi vartotojams kasdienybėje.

  • Ispanijos infliacija šoktelėjo iki 3,6 proc.: aiškėja, kas labiausiai brangina elektrą ir kurą

    Ispanijos infliacija šoktelėjo iki 3,6 proc.: aiškėja, kas labiausiai brangina elektrą ir kurą

    Ispanijoje liepos mėnesį metinė infliacija pakilo iki 3,6 proc. ir pasiekė aukščiausią lygį nuo 2024 metų gegužės. Tai patvirtino Nacionalinis statistikos institutas (INE), patikslinęs ankstesnį vertinimą dešimtąja procentinio punkto.

    Šalies ekonomikai tai jau penktas mėnuo iš eilės, kai metinis kainų augimas viršija 3 proc. Toks ruožas sustiprina spaudimą namų ūkiams, ypač vasaros viduryje, kai dėl karščių išauga elektros vartojimas.

    Energetika vėl stumia kainas

    Pagrindinis infliacijos šuolio variklis – pabrangusi energija: elektra ir degalai. Liepą didmeninės elektros kainos Ispanijoje laikėsi apie 105 eurus už megavatvalandę, o metinis kainų šuolis buvo didžiausias nuo 2022 metų vasaros.

    Rinkoms didžiausią įtaką darė įtampa energetikos tiekimo grandinėse, susijusi su sutrikimais svarbiuose jūrų maršrutuose, įskaitant Ormūzo sąsiaurį. Tokie rizikos veiksniai paprastai greitai persiduoda į naftos produktų ir elektros kainas Europoje.

    Vyriausybė aktyvavo automatinę lengvatą

    Reaguodama į degalų brangimą, Ekonomikos ministerija pranešė, kad suveikė automatinis mechanizmas, numatantis mokesčio mažinimą, kai dyzelino metinis kainų augimas peržengia nustatytą ribą. Pagal šį sprendimą nuo kiekvieno sunaudoto litro taikoma didesnė nuolaida – 20 centų vietoje 5 centų.

    Vis dėlto dalis politikų ir visuomeninių organizacijų kritikuoja priemonę, teigdami, kad ne visos degalų platinimo įmonės nuolaidą pilnai perkelia į galutines kainas vairuotojams. Tokie ginčai dažni, kai rinkoje kainas lemia ir tarptautinės žaliavų biržos, ir vietinė konkurencija.

    Maisto kainos švelnino bendrą vaizdą

    Pozityvesnė žinia – vidutinio pirkinių krepšelio kaina liepą mažėjo 0,3 procentinio punkto. Ministerijos vertinimu, infliacinis spaudimas maistui buvo santykinai ribotas: maisto produktų metinis kainų augimas siekė 1,6 proc. ir buvo 0,3 procentinio punkto mažesnis nei birželį.

    Ryškesnis kainų atokvėpis fiksuotas vaisių, daržovių ir ankštinių segmentuose, taip pat tekstilėje, kur kainas tradiciškai mažina vasaros išpardavimai. Tai leidžia daryti išvadą, kad pagrindinis kainų šuolis šiuo metu yra koncentruotas energetikoje, o ne plačiai išsiskleidęs visoje vartojimo grandinėje.

    Ekonomistai pabrėžia, kad energijos kainų nepastovumas išlieka viena didžiausių rizikų artimiausiems mėnesiams, ypač jei geopolitinė įtampa išliks. Kartu vis daugiau dėmesio skiriama tam, kaip greitai pokyčiai didmeninėje rinkoje pasiekia vartotojų sąskaitas ir ar valstybės priemonės realiai sumažina finansinę naštą.

  • Skandalas Niujorke: „Truth API“ už tūkstančius eurų pirmiau nei visi kiti rodo Trumpo įrašus

    Skandalas Niujorke: „Truth API“ už tūkstančius eurų pirmiau nei visi kiti rodo Trumpo įrašus

    Niujorke pradėtas teisinis ginčas dėl „Truth API“ – prenumeratos paslaugos, kuri, kaip teigiama ieškinyje, suteikia Volstrito prekybos įmonėms greitesnę prieigą prie JAV prezidento Donaldo Trumpo įrašų „Truth Social“ tinkle.

    Ieškinį federaliniam teismui pateikė žiniasklaidos organizacija The Intercept ir spaudos laisvę ginanti Freedom of the Press Foundation. Jos prašo stabdyti paslaugą, argumentuodamos, kad prezidento pranešimai apie valstybės reikalus turi būti vienodai prieinami visuomenei.

    Kaip veikia „Truth API“

    Pagal pateiktą informaciją, prenumerata klientams išsiunčia įrašus trupmenomis sekundės anksčiau, nei jie pasirodo viešoje laiko juostoje. Tokios mikrosekundės yra kritiškai svarbios aukšto dažnio prekybai, kai algoritmai per labai trumpą laiką gali įvykdyti tūkstančius pavedimų.

    Skelbiama, kad mėnesio kaina siekia maždaug nuo 52 000 iki 86 600 eurų, o planai apima dešimt daugiausiai sekamų paskyrų. Tarp jų minimi Donaldas Trumpas, Baltieji rūmai, JAV viceprezidentas JD Vance, FTB vadovas Kashas Patelis ir sveikatos sekretorius Robertas F. Kennedy jaunesnysis.

    Bendrovės vadovai investuotojams yra nurodę, kad paslauga jau turi daugiau nei dešimt klientų, daugiausia aukšto dažnio prekybos įmonių. Laikinasis vadovas Kevinas McGurnas yra teigęs, kad prenumeratoriai naujienas gauna šiek tiek greičiau nei kiti.

    Kodėl tai atsidūrė teisme

    Pareiškėjai tvirtina, kad tokia schema faktiškai sukuria mokamą prieigą prie prezidento pareiškimų ir diskriminuoja visuomenę bei žiniasklaidą, negalinčią mokėti tokių sumų. Ieškinyje ši praktika apibūdinama kaip ypač problemiška, nes dalis Donaldo Trumpo pranešimų esą publikuojami socialiniame tinkle be atskiro oficialaus Baltųjų rūmų pranešimo.

    Ieškinyje keliami du konstituciniai argumentai: dėl Pirmosios pataisos, kuri saugo žodžio laisvę ir spaudos teises, ir dėl Penktosios pataisos, kuri siejama su vienodu teisiniu vertinimu ir nepagrįstų apribojimų draudimu. Pabrėžiama, kad prieiga prie valstybės vadovo pareiškimų neturėtų priklausyti nuo mokėjimo.

    „Donaldas Trumpas bando praturtėti privatizuodamas valdžios informaciją“, – sakė The Intercept vyriausiasis redaktorius Benas Muessigas.

    „Trump Media“ atstovas savo ruožtu tikino, kad kritikai esą painioja viešą ir neviešą informaciją, o teismai esą naudojami politinei kovai. Baltieji rūmai, kaip skelbta, tuo metu viešai ieškinio nekomentavo.

    Rinkų jautrumas ir įtarimų fonas

    Ginčas kilo platesniame kontekste, kai finansų rinkos vis dažniau reaguoja į politikų pranešimus socialiniuose tinkluose, o algoritminė prekyba išnaudoja net mažiausią informacijos pranašumą. Tokiose situacijose svarbus ne tik turinys, bet ir tai, kas jį pamato pirmas.

    Straipsnyje minimi atvejai, kai šiais metais ateities sandorių rinkose buvo fiksuota neįprasta prekybos aktyvumo banga dar prieš viešai pasirodant svarbiems pranešimams apie Iraną. Kol kas, kiek nurodoma, galutinės oficialios išvados dėl galimų pažeidimų nepaskelbtos.

    Taip pat pažymima, kad JAV senatoriai Elizabeth Warren ir Adam Schiff anksčiau kreipėsi į Vertybinių popierių ir biržų komisiją, prašydami įvertinti, ar tokia paslauga nekelia grėsmės rinkų integralumui ir sąžiningam informacijos pasiskirstymui.

    Donaldas Trumpas, kaip skelbiama, valdo apie 41 proc. „Trump Media and Technology Group“ akcijų per atšaukiamą patikos fondą, kurį prižiūri jo vyresnysis sūnus Donaldas Trumpas jaunesnysis. Šio paketo vertė siejama su maždaug 866 000 000 eurų suma.

    Bylos baigtis gali tapti reikšmingu precedentu, kaip skaitmeninėje erdvėje turi būti traktuojami valstybės vadovų pareiškimai, kai jie daro tiesioginę įtaką rinkoms. Kartu tai atnaujina diskusiją, kur baigiasi privataus socialinio tinklo taisyklės ir prasideda viešo intereso pareiga.

  • Moterys būstui turi taupyti 12 algų, vyrai – 8: kas Europoje labiausiai didina atotrūkį?

    Moterys būstui turi taupyti 12 algų, vyrai – 8: kas Europoje labiausiai didina atotrūkį?

    Nuosavo būsto įsigijimas Europoje pastaraisiais metais daugeliui tapo gerokai sunkiau pasiekiamas dėl aukštesnių palūkanų, išaugusių kainų ir užsitęsusio pragyvenimo brangimo. Vis dažniau kalbama ir apie lyčių būsto atotrūkį, kai vieni pirkėjai startuoja su prastesnėmis finansinėmis galimybėmis.

    Jauni suaugusieji ypač jautriai patiria būsto brangimą, nes nuoma ir būsto išlaikymas „suvalgo“ didelę pajamų dalį. Europoje vis dar sutinkama situacijų, kai daugiau nei dešimtadalis 20–29 metų žmonių būsto išlaidoms skiria virš 40 proc. disponuojamų pajamų, gerokai viršydami įprastą 30 proc. ribą.

    Kodėl moterims sunkiau?

    Vienas svarbiausių veiksnių – išliekantis moterų ir vyrų darbo užmokesčio atotrūkis. Europos Sąjungoje 2024 metais jis siekė 11,1 proc., o Jungtinėje Karalystėje, remiantis profesinių sąjungų vertinimais, artėjo prie 12,8 proc., todėl moterų galimybės sukaupti pradiniam įnašui dažnai būna mažesnės.

    Prie pajamų skirtumo prisideda ir skirtingi karjeros modeliai: moterys dažniau dirba ne visą darbo laiką, daro karjeros pertraukas dėl vaikų priežiūros ar artimųjų slaugos, o tai mažina viso gyvenimo pajamas. Tai tiesiogiai veikia ir bankų vertinimą, nes paskolos dydis bei palankumas priklauso nuo stabilumo ir pajamų lygio.

    Europos Centrinio Banko apžvalgose pabrėžiama, kad finansinio raštingumo atotrūkis taip pat reikšmingas: aukštą finansinį raštingumą turi apie 15 proc. moterų ir 27 proc. vyrų. Praktikoje tai reiškia, kad daliai pirkėjų sudėtingiau palyginti pasiūlymus, suprasti palūkanų riziką ar optimizuoti taupymą pradiniam įnašui.

    Skaičius, kuris iškalbingas

    Jungtinėje Karalystėje veikiančios organizacijos Women’s Budget Group analizė rodo ryškų skirtumą: norėdamos įsigyti būstą Anglijoje moterys vidutiniškai turi sukaupti sumą, prilygstančią daugiau nei 12 metinių atlyginimų, kai vyrams pakanka kiek daugiau nei 8. Didmiesčiuose, ypač Londone, šis skirtumas gali dar labiau išaugti dėl itin aukštų kainų.

    Specializuoto banko atliktoje apklausoje trečdalis moterų didžiausia kliūtimi įvardijo pradinio įnašo sukaupimą, o tarp vyrų taip manė penktadalis. Nuomos našta taip pat dažniau spaudžia moteris: apklausose jos dažniau pripažįsta, kad nuomos kainos trukdo taupyti ir atitolina sprendimą pirkti.

    Vienos pajamos ir gyvenimo lūžiai

    Kita svarbi detalė – vienišų namų ūkių struktūra. Vyresnio amžiaus moterys reikšmingai dažniau nei vyrai gyvena vienos, todėl neturi dviejų pajamų pranašumo, kuris dažnai leidžia greičiau sukaupti įnašą ir lengviau atitikti paskolos kriterijus.

    Finansinę padėtį gali susilpninti ir skyrybos: statistiškai moterų namų ūkių pajamos po skyrybų dažniau krenta labiau nei vyrų. Tai mažina kapitalą, reikalingą grįžti į būsto rinką kaip vienam pirkėjui, ir neretai priverčia ilgiau likti brangstančioje nuomos rinkoje.

    Ekspertai pažymi, kad sprendimai nėra vien finansiniai. Kai kuriose rinkose dar jaučiamas informacijos ir pasitikėjimo trūkumas derybose su tarpininkais, bankais ar pardavėjais, o naujos statybos pasiūloje ne visuomet pakanka prieinamų, saugių ir kelių kambarių būstų vieno iš tėvų šeimoms, kurias dažniau augina moterys.

    Ilgainiui lyčių būsto atotrūkį mažinti gali kryptingos priemonės: skaidresnis darbo užmokestis, finansinio raštingumo stiprinimas, lankstesnės taupymo ir kreditavimo schemos bei didesnė prieinamo būsto pasiūla. Kol palūkanos ir kainos išlieka aukštos, pradinio įnašo klausimas daugeliui išliks pagrindiniu barjeru, ypač vienam asmeniui perkančiam būstą.

  • Ceutoje – ES ekspertai: po 80 000 migranto antplūdžio baiminamasi naujos bangos rugpjūčio 15 dieną

    Ceutoje – ES ekspertai: po 80 000 migranto antplūdžio baiminamasi naujos bangos rugpjūčio 15 dieną

    Europos Komisija į Ispanijai priklausantį anklavą Ceutą nusiuntė migracijos ekspertų komandą, kuri vietoje vertina situaciją ir poreikius. Misija surengta po liepos pabaigoje fiksuoto masinio atvykimo iš Maroko, sukėlusio humanitarinę ir politinę krizę.

    Skaičiuojama, kad per dvi liepos pabaigos dienas į Ceutą, kurioje gyvena apie 83 000 žmonių, pateko iki 80 000 migrantų, daliai jų jūrą bandant įveikti plaukte. Žiniasklaidoje ir pareigūnų vertinimuose minimi ir žuvusiųjų atvejai, o gelbėjimo bei sveikatos paslaugoms teko išskirtinis krūvis.

    Ispanijos Vyriausybė nurodė, kad didžioji dalis atvykusiųjų jau grąžinti į Maroką, o su Rabatu palaikomas bendradarbiavimas dėl grąžinimų. Vis dėlto pats incidentas išryškino įtampas Europos Sąjungoje, kur valstybės skirtingai vertina, kaip reaguoti į staigius migracijos šuolius ir kaip paskirstyti atsakomybę.

    Bruselis: svarbiausia ne data

    Europos Komisijos atstovai pabrėžė, kad ES tikslas nėra ruoštis vienai konkrečiai dienai, o nuosekliai stiprinti išorės sienos apsaugą ir grąžinimų mechanizmus visus metus. Pasak jų, ekspertų komanda turi padėti tiksliau nustatyti, kokios paramos vietoje labiausiai reikia Ispanijos institucijoms.

    Tuo pat metu viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų apie galimą dar vieną koordinuotą bandymą patekti į Ceutą naktį iš rugpjūčio 14 į rugpjūčio 15 dieną. Minima, kad raginimai gali plisti socialiniuose tinkluose, o tai kelia papildomų iššūkių tiek prevencijai, tiek informacijos patikimumui.

    „Mums tai ne apie konkrečią datą. Tai apie sienų stiprinimą ir grąžinimų užtikrinimą kiekvieną metų dieną“, – sakė Europos Komisijos atstovas.

    Stiprinamos priemonės ir skaitmeninė kontrolė

    Maroko vidaus reikalų institucijos pranešė didinančios saugumą prie Ceutos ir Meliljos, kito Ispanijos anklavo šiaurinėje Maroko pakrantėje. Ispanijos Civilinė gvardija taip pat ėmėsi papildomų priemonių jūroje, siekdama apsunkinti masinių kirtimų galimybę.

    Pastarosiomis savaitėmis vis didesnis dėmesys skiriamas ir skaitmeninei migracijos krizės dimensijai, kai raginimai keliauti ar klaidinanti informacija gali greitai išplisti platformose. Europos Komisija patvirtino, kad palaiko intensyvų dialogą su didžiosiomis socialinių tinklų bendrovėmis ir vertina priemones, leidžiančias greičiau reaguoti į koordinuotas kampanijas.

    Pranešta, kad tokios platformos kaip „Meta“ ir „TikTok“ aktyvavo krizių valdymo protokolus ir stiprina bendradarbiavimą su faktų tikrintojais. Komisija teigia, kad toks modelis turėtų padėti tiksliau identifikuoti turinį, kuris kursto pavojingus veiksmus ar sąmoningai klaidina, nors galutinė atsakomybė už saugumą išlieka nacionalinių institucijų rankose.

    Kas toliau laukia Ceutos?

    Ceutos krizė priminė, kaip staigūs geopolitiniai ar socialiniai signalai gali per trumpą laiką sukelti didžiulį spaudimą vietos infrastruktūrai. Praktikoje tai reiškia poreikį turėti parengtus priėmimo, apgyvendinimo, medicinos ir nepilnamečių apsaugos scenarijus, net jei realus srautas kinta.

    ES institucijos akcentuoja, kad vien sienų kontrolės priemonių nepakanka ir būtina derinti kelias kryptis: bendradarbiauti su kaimyninėmis šalimis, stiprinti teisėtus migracijos kelius, efektyvinti prieglobsčio procedūras ir mažinti dezinformacijos poveikį internete. Ceutoje dirbsiantys ekspertai turėtų pateikti vertinimą, kaip šie elementai gali būti geriau sujungti į vieną veiksmų planą.